Pirmas mūsų aplankytas zoologijos sodas šaltojoje Australijoje

 Kaip skelbia įrašo pavadinimas mes pagaliau aplankėme zoologijos sodą. Pamatėme nemažai vietinės faunos, bet prieš pasakojant apie tai, reikia papasakoti kaip ėjosi mūsų praeita savaitė.

Aras jau visai priprato prie darželio procedūrų. Žino, kad kai mamytė pasako, kad jau išeina ir reikia atsisveikinti, tai ašaros nepadės. Geriausia apsikabinti auklę ir liūdnu žvilgsniu nuliūdėjus išeinančią mamą pulti žaisti lyg niekur nieko. Ir taip visą dieną. Turi jis net mėgstamiausią žaislą darželyje ir netgi moka anlgišką žodį "Baby". Tai kūdikis lėlė su visais vyriškais atributais, tik juodaodis. Auklė sakė, jog Aras su ja nesiskiria. Ir maitina, ir prausia ir ant tualeto sodina. Žodžiu, rūpinasi kaip tik išmano. O ir šiaip labai gerai leidžia laiką darželyje. Nuo užsiėmimų su spalvotu vandeniu lauke ir avižų dribsnių pilstymo į indelius iki įvairiausių tai tapymo būdų bandymų. Žavi ir tai, kad auklė per dieną siunčią žinutes su Aručio nuotraukomis bei komentarais. Taip tampa daug ramiau, jog jam viskas gerai ir jis netgi labai laimingas bei užsiėmęs. Kol aš rašau ar mokausi juo tikrai puikiai būna pasirūpinta.  

Mamyte, nesistebėk, aš augu.

Tuo tarpu po darželio namuose likusias savaitės dienas būna kažkoks chaosas. Išsiderinusi ir aš, ir vaikas iš ritmo. Dėl to būna ir tokių atvejų, kai jis užmiega tiesiog vidury pusryčių ir ne pačioje patogiausioje pozoje. Nors tai tikriausiai susiję ir su kitu dalyku - tuo, kad jis sparčiai auga. Paskutiniu metu labai daug valgo ir labai daug miega, tad spėčiau jog jam reikia daugiau energijos visiems augimo procesams. Dėl to visur vėluojame arba apskritai taip ir liekame niekur neišėję iš namų, nes nebeatrandame vienas kitam palankaus režimo. Tačiau dėl to nei kiek nesijaudiname. Aras būna pasiilgęs namų, o ir man ne pro šalį būna juose pasisukioti po tų kelių dienų, kai galėjau tyliai dirbti nieko netrukdoma ir dėl to namai, o tiksliau jų tvarka kenčia :).

Dienos metu galima ir į mamos švarkelį įsisupti, kad nebūtų šalta

Dabar prisiminkime priežastis kodėl atvykome būtent į Brisbeną. Visų pirma dėl šilto oro. Taigi šiltas oras tikrai buvo kai tik atvažiavome vidurvasary. Tačiau dabar jau įpusėjo ruduo ir mums pasidarė šalta. Tikrai nuoširdžiai sakau, kad naktys, kai temperatūra nukrenta iki 12 laipsnių čia yra labai šaltos. O jeigu dar prisideda šaltas nuo vandenyno pučiantis vėjas, tai apskritai kalename dantimis. O to priežastis labai paprasta. Gyvendami šiltuose kraštuose jie visiškai nesirūpina namų izoliacija. Namai kiauri ir perpučiami, ir peršviečiami. Taigi kai būna karšta, tai namuose būna labai dušna. Kai būna šalta, tai namuose dar šalčiau, nes per visur traukia vidun šaltis. Naktys tapo nepakenčiamai šaltos dėl to reikia pakeisti kondicionieriaus funkcijas į šildytuvo. Tačiau vos tik šildytuvą išjungiame, šiluma gana greitai išsisklaido per visas tas namo skyles. Kurgi ne, juk pro lauko durų apačią gali ranką prakišti, tai apie kokią izoliaciją čia galima šnekėti? Neefektyvu ir neekologiška kad ir kaip bepažiūrėtum. Žinoma, sutaupoma medžiagoms statant, bet mūsų atveju, kai tokiai situacijai esant Lietuvoje jau būtų įjungtas šildymas, čia tenka su tuo kovoti kitokiais būdais - tuntas pledų ant lovos :). Jeigu šildytuvas neįjungtas miegant tampa šalta kvėpuoti. Vat ir atvykome į šiltus kraštus. Žinoma, dienos vis dar šiltos bei po saulute gerai kaitina, bet naktys tapo nepakenčiamai šaltos. Baisiausia šiuo atveju dėl Aro, nes jis linkęs nusispardyti apklotus. Dėl to eina miegoti pilnai apsirengęs su kojinėmis ir šilta pižama, bet ir to neužtenka, kai naktis įsibėgėja. Nors čia lygiai taip pat būtų galima pastebėti, kaip greitai prie gero priprantama. Toks oras Lietuvoje būtų sutinkamas su aplodismentais ir džiaugsmo šūksniai, o štai aš čia sėdžiu ir skundžiuosi, kaip man šalta :). Bet viskas tik dėl baimės, kad vaikas nesušaltų (pasiteisinau) ;).

O dabar kaip ten su tuo zoologijos sodu buvo... O buvo viskas paprastai. Olivia per groupon.com.au nupirko daug pigesnius bilietus į Currumbin Wildlife Sanctuary , o tai yra vietinės faunos zoologijos sodas apimantis apie 27 hektarus eukaliptų ir tropinių miškų teritorijos. Įspūdinga erdvė su pakankamai vietos visiems ten gyvenantiems gyvūnėliams. 

Savo kelionę pradėjome anksti ryte bei linksmai ją leidome susirašinėdami tarp dviejų keliaujančių automobilių - mūsų ir Olivijos su Darenu (jos vyru). Koks vis dėlto nuostabus dalykas yra tos šiuolaikinės technologijos. Bekeliaudami išsiaiškinome, kad mūsų super senas ir daug matęs mašiniukas spidometre atsilieka 25 km/h. Būna ir taip, bet bent jau bus aišku kodėl pagal mūsų spidometrą visi mieste važinėja 40, kai galimas 60 km/h greitis :). Beje, kalbant apie greitį čia nėra nerašytos lietuviškos taisyklės, kad jeigu viršyji greitį iki 10 km/h, tai niekas ir nestabdys. Čia stabdo ir už 3 km/h viršytą greitį bei netgi išrašo baudą. Kas jau spėjo susirūpinti, tai mūsų dar nestabdė, tik daug istorijų girdėjome :).

Zoologijos sode nuėjome apie 8,5 km. Matėme miegančias koalas, miegančias ir apsnūdusias kengūras ir labai daug gyvūnų nematėme. Matyt, pataikėme visų snūdo metu. Tačiau gavome progą pamaitinti kengūras bei jas paglostyti. O tai buvo viena didžiausių atrakcijų Arui. Na, gal ir mums suaugusiems. Gerai, gerai, man tai buvo netgi įdomiau nei Arui :). Pagaliau prisiliesti prie tos australiškos gamtos stebuklo. Gaila aišku jų zoologijos sode apsuptų tokių kaip mes ištroškusių jas pamaitinti, paglostyti, nufotografuoti. Tačiau realybė tokia, kad gal geriau jau zoologijos sodas nei australiškas kelias. Vien Kanberoje (Australijos sostinėje) per metus užregistruojama apie 1000 avarijų dėl partrenktos kengūros. O tai yra vienas mažesnių Australijos miestų. Be to susidūrimas su beveik 2 metrų kengūra nebūtų juokingas reikalas. Tad joms laisvė yra labai pavojinga dėl išvystytos žmogiškosios infrastruktūros. Čia  netgi sklando patarimai, jeigu tenka važiuoti paryčiais ar pavakare, geriau laikytis už didžiųjų sunkvežimių, nes jie turi specialas apsaugas partrenkus gyvūną ir dėl to tiems kas seka iš paskos kelias būna tiesiog išvalomas. 

Geriau sugrįškime iš žiaurios realybės į tą autrališką zoologijos sodą. Tai buvo tikrai smagus pasivaikščiojimas pernelyg nepavargstant. Esant norui arba pavargus aplink visą sodą važiuoja traukinukas į kurį galima įsėsti keliose skirtingose stotelėse. Tad žmogaus patogumu pasirūpinta pilnumoje. Tuo tarpu gyvūnai kaip ir visuose zoologijos soduose yra pavargę nuo žmonių dėmesio.

Nesitikėjau, kad tokį Discovery kanalo vertą vaizdą kada nors pamatysiu gyvai

Reikia pastebėti, jog šis zoologijos sodas puikiai pritaikytas šeimoms ir vaikams. Daug atrakcijų bei vietų pažaisti ir tuo pačiu pažinti. Nors Aras daugeliui tų vietų dar buvo per mažas, bet jam užteko ir koalų skulptūrų draugijos (gal kas prisimenate Blinky Bill animacinį filmuką iš vaikystės? Tai čia jo buvo pilna visame parke), kad nuotaika praskaidrėtų. Išvadose, praleidome puikų sekmadienį Olivijos, Dareno ir Juliaus draugijoje. Pamatėme ne viską ką norėjome, bet tuo pačiu ir to ko nesitikėjome. Smagiausia buvo glostyti kengūras. Planas apkabinti koalą liko ateičiai. Kada nors kokiame nors kitame zoologijos sode. O jų šiame mieste dar yra du neaplankyti. 

Visai pabaigai noriu padėkoti Olivijai už suorganizuotą kelionę. Taip pat atsisveikinti su Juliumi. Jis kaip tik šiuo metu arba kybo ore arba laukia kuriame nors oro uoste kol vėl nusileis ant gimtos žemės. Ačiū už puikiai praleistą laiką, už ilgus pokalbius, už kavą, arbatą ir didelius kiekius šokolado. Ačiū už tai, kad buvai ir esi mums draugas. Visų labiausiai dėkoju už Arą, nes per tą trumpą laiką tapai jam geriausiu draugu. Bus liūdna, kai jis eidamas kiemu tavęs šauksis ir nesupras kodėl jam niekas neatsako. Neabejoju, jog dar ilgai prisimins jūsų smagius žaidimus. Belieka tikėtis, jog ateity dar susimatysime. O ryšį, tai palaikysime būtinai. Sėkmės.

Ačiū visiems kas skaitote. Šitame puslapyje komentarai jau turėtų puikiai veikti.  Tad nesikuklinkite ir palikite komentarus su pasiūlymais ką dar norėtumėte sužinoti, bandysiu jūsų norus išpildyti :). O gal tiesiog turite kažkokių pastebėjimų ir norite jais pasidalinti? Būtinai rašykite. 

Mylime ir bučiuojame. Tuoj jau mums prireks šilumos iš jūsų, girdėjau, kad labai ten užkaitote ;). Ate :*

Kasdienybės (ne)rutina

Paskutiniu metu dažnai girdžiu klausimus "O ką tu veiki?". Na, Tadas dirba, tai visiems aišku, Aras eina dabar jau tris dienas per savaitę į darželį ir tada visiems įdomu ką aš veikiu tuo metu, kai Aras darželyje, juk niekur nedirbu, o mokslai prasidės tik rytoj. Tad nusprendžiau šiek tiek daugiau papasakoti apie mūsų kasdienybę šiuo metu.

Papūgos pakeliui į Aro darželį

Tačiau pasakoti apie kažką kas labai nestabilu yra ganėtinai sudėtinga. Mes tikrai dar neturime rutinos, dienotvarkės ar bet ko kas būtų bent kiek panašiau į stabilumą. Kiekviena diena, tai naujiena. Vienintelis dalykas buvo aiškus paskutinius du mėnesius. Kaimynas ateinantis su mumis išgerti kavos bei kartais papusryčiauti. Tai vienas iš dienos momentų prie kurių labai pripratome. Deja, teks atprasti, nes kaimynėlis kitą savaitę išskrenda atgal į mūsų gimtąją Lietuvą. Tad šitos mažos mūsų rutinos mums labai truks. Ypač to truks Arui, nes jis labai prisirišo prie dėdės Juliaus. Bet toks jau tas gyvenimas. Žmonės ateina, žmonės išeina. Tai ypatingai jaučiame atvykę į tokią tolimą šalį kur viskas mums vyksta iš naujo, daug intensyviau. Kiekvienas atradimas ar praradimas vertas atskiro blogo įrašo :). Bet taip jau išeina, kad gyvename be proto įtemptą gyvenimą ir laiko lieka mažai net vienam įrašui per savaitę :). O kas pas mus tokio intensyvaus? Tuoj papasakosiu daugiau :).

Jeigu Aras neina į darželį, tai mes būtinai siekiame susitikti su mūsų draugais Sigita ir Tayloriuku. Aras Taylorą vadina "Tei". Ir nors jis nelabai nori su Tayloru dalintis paties Tayloro žaislais, kai mes juos lankome, Tayloras būna labai draugiškas ir labai ant draugo nepyksta. Žodžiu, kartu jie tikrai smagi komanda. Dažnai su Sigita pasvarstome kaip būtų smagu jiems kartu užaugti. Bet vat ir šitie mūsų draugai mus paliks apie Spalio mėnesį. O iki to laiko stengiamės dažnai susimatyti. Aš jau nekalbu apie tai kaip Aro ir Tayloro mamytės pasineria į kalbas prie arbatos puodelio... Gerai, kelių arbatos puodelių, nes su Sigita ir Tayloru laikas lekia šviesos greičiu. Taip kad vos nesutemsta juos belankant ar su jais tyrinėjant miestą :)

Aras daiktams sugalvoja įvairių pritaikymo būdų

Jeigu vis dėlto nepavyksta susimatyti su draugais, tai labai labai retais atvejais liekame namie. Tokia viena diena buvo nutikusi praeitą savaitę. Turėjome važiuoti pas Sigitą, tačiau Aras rodė ožius bei atsisakė rengtis rūbais. Supratau, kad vaikas jau pasiilgo namų. Darželis bei nuolatinės išvykos jį tikriausiai šiek tiek išvargino. Tad mes siautėjome namuose. O namai tikrai reikalauja daug dėmesio, kai šiaip juose realiai tik vakarieniauji, permiegi ir pusryčiauji. Netvarka... Tačiau kas turi mažų vaikų žino, kad tvarkytis su vaiku yra beprasmis reikalas :).

Nerealus medis mistiniame parke vidury miesto :)

Grafiti, kurie puošia net ne pačias gražiausias miesto vietas.

Tadas dirba labai intensyviai. Iš namų išvažiuoja 5 ryte, o grįžta apie 19:00. Kartais vėliau, kartais anksčiau. Lenkia nugarą mūsų tėtis, kad mums būtų gerai, tačiau ne visada ir darbų būna. Štai vakar darbo nebuvo, tad aš su Tadu savo draugui Juliui padėjome rinktis siuvenyrus iš Australijos parsivežti namo į Lietuvą. Apėjome pusę miesto. Vyrai pavargo, o aš galėjau dar vaikščioti ;). Toks gražus tas mūsų miestas. Šį kartą aplankėme Paddington ir West End rajonus. Tai iš esmės turėtų būti gana panašūs bohemiško stiliaus mikrorajonai, tačiau iš tikrųjų jie vienas nuo kito labai skyrėsi. Kaip pastebėjo Julius Paddington buvo toks jaukus, šviesus mikrorajonas, o tuo tarpu West End buvo ganėtinai juodas, pilkas, niūrus. Abiejuose netrūko žmonių ir įdomių vietų, tačiau Paddington mums patiko nepalyginus labiau. Gal dar dėl to, jog jis yra ant kalno ir laikas nuo laiko einant gatve tarp namų atsiverdavo nepaprastai gražus vaizdas į miesto centrą ar kalnus miesto pakraštyje. Kas mane pažįsta žino kokią silpnybę aš turiu aukščiui bei gražiems vaizdams ;).

Kimono improvizacija pagal mane :).

Dar apie Paddington - jame mes aplankėme antikvarinių daiktų centrą. Iš esmės tai toks labai didelis angaras po kurio stogu sudėti begalės senatve dvelkiančių daiktų. Nors buvo ir ne labai senų. Bet tie kas turi silpnybę antikvarui, tikrai turėtų ką nuveikti tokioje vietoje. Kaip Julius tai pavadino - muziejus, kuriame viską galima liesti, o labai norint ir įsigyti. Ten buvo visko - baldų, buities daiktų (puikiai į šią seriją tiktų anglimi šildomi lygintuvai, kuriuos dar kažkur turėjo mano močiutė), knygų, lėlių, papuošalų. Bet visų labiausiai mane sužavėjo japoniškas kampelis su kimono bei visais jiems priklausančiais atributais. Tik bėda su kuria susidūriau juos matuodamasi, tai buvo tokia, jog esu stipriai per aukšta jiems. Na, bet galbūt greitu laiku apsilankysime Japonijoje ir ten jau atrasiu savo kimono :). Šiuo metu galiu džiaugtis dovanota jukata. Jukata tai medvilninis kimono, kuriuo japonai dažniausiai puošiasi eidami į savo tradicines pirtis arba su puošnesniais eina į fejerverkų šou vykstančius vasaros metu, kadangi tai labai lengvi kimono. Jukatą gavau dovanų iš Sigitos (dar kartą ačiū tau, Sigita). Iš tikrųjų tai toks rūbas, kurį galima naudoti kaip chalatą (arba "morning gown" kaip vakariečiai čia kimono vadina) arba iš tikrųjų pasipuošti kokiai nors progai. Galbūt dar spėsime su Sigita  kokiame nors fejerverkų šou sudalyvauti Brisbene?

Pirmoji koala. Mieganti. :)

 Papasakojau apie pusę informacijos to ką darome su savo laiku čia. Dar vienas ketvirtadalis būtų, kai Tadas baigia darbus ir skiria savo laiko mums, o tai dažniausia nutinka tik Sekmadienį, važiuojame kažko pamatyti ir aplankyti. Vienas iš tokių apsilankymų buvo užpraeitą Sekmadienį, kai važiavome į Daisy Hill rezervatą. Tai didelis parkas, kuriame yra daug įvairaus sudėtingumo takų pėstiesiems bei dviratininkams (arba raiteliams ;) ). Bet įdomiausia šio parko vieta yra Koalų centras, kuriame laikomos sergančios, sužeistos ar kitokios nelaimėlės koalos, kurios negali grįžti į savo natūralią aplinką. Dėl to jos yra prižiūrimos specialistų. Jų apkabinti ar liesti negalima. Nes iš tikrųjų koalos yra labai jautrios ligoms, kuriomis serga žmonės. Tad tik kai kuriuose zoologijos soduose galima apkabinti koalą. Tie kas nežino, tai koalos yra sterblinis žinduolis mintantis išskirtinai tik eukaliptų lapas. O kadangi tie lapai yra sunkiai virškinami, tai didesnę laiko dalį koalos miega, kad atgautų jėgas ir galėtų toliau sotintis. Tai taip praėjus porai mėnesių mūsų gyvenimo koalų ir kengūrų šalyje mes pagaliau jas pamatėme. Koalos Aro labai stipriai nesudomino. Buvo daug įdomiau kiti gyvūnai, dar tiksliau ropliai, kuriuos per šou vaikams rodė centro prižiūrėtojai. Nors būsiu visiškai atvira ir pasakysiu, jog Arą daug labiau sudomino tai, kad jam tėvai leido paturėti foto aparatą (labai reta išimtis iš taisyklės), kad tik patys galėtų pažiūrėti tą roplių šou :D. Bet štai kengūros Arą be proto pralinksmino. Nežinau ar tai buvo dėl to, jog jos ir tikrųjų juokingai šuoliuoja ar dėl to, kad Tadas jas įgarsino "piau-piau" su kiekvienu šuoliu. Tai sukėlė tikrą juoko isteriją mūsų mažajam sūneliui.

Pitonas. Didelis. :) Arui foto aparatas įdomiau.

Daisy Hill takų neištyrinėjome, nes bandėme pasidaryti pietus. Tačiau buvome šiek tiek nustebinti. Pasirodo, kad BBQ parkuose būna ne tik dujiniai, bet ir medžiu kūrenami. Taigi mes nebuvome tam pasiruošę bei neturėjome su savimi kuo užsikurti BBQ. O gal tiesiog nebuvome pakankamai alkani, tad tiesiog džiaugiamės nuostabiu parku ir judesiu aplink. Arui tikrai patiko veiksmas ir aplink žaidžiantys vaikai. Jis pats ėmėsi tyrinėti aplinkos, kol tėvai ištiesė kojas po medžiais (gerai būtų buvę...).

Šiek tiek daugiau nuotraukų iš mūsų išvykos į Daisy Hill:

Mamyte, užsigavau kojytę...

Didelis parkas, daug žmonių, galima bendrauti

Bendrauja

Keliaujame namo, basomis smagiau

Ar matote kengūrą? :)

Mūsų pirmosios kengūros Australijoje

 Tokios išvykos iš tikrųjų praskaidrintų bet kokią kasdienybę. Pirmosios koalos ir kengūros buvo tikrai didelis įvykis mūsų gyvenimuose. Juk to čia ir atvažiavome pamatyti! Juokauju, aišku... Bet vieną pliusiuką jau galėjau padėti prie vietų, kurias norime aplankyti. Tik taip jau yra, kad kai vieną pliusiuką padedu, įrašau dar bent pora naujų vietų. Pasaulis toks didelis, tiek daug jame neatrastų vietų. Taigi dabar galiu pasakyti, jog kolekcionuoju aplankytas vietas :). Kalbant apie tai, greitu laiku turėčiau pradėti rašyti blogą anglų kalba apie vietas, kurias aplankėme, lankome ir tik dar aplankysime. Bet viskam savas laikas :).

Be dienos linksmybių, netrūksta mums ir smagumo vakare. Štai vieną vakarą dėdė Julius atsinešė žuvies bei netgi ją iškepė. Praleidome smagų vakarą su kaimynais skanaudami nuostabiai paruoštos žuvies. Mums tikrai trūks gerojo dėdės Juliaus ;).

O dabar prieinu prie visos šio įrašo esmės. Ką aš veikiu dienomis, kai vaikas darželyje ir man nereikia eiti į mokslus? Ogi aš irgi dirbu. Galbūt kai kuriuos nustebinsiu, kitus pradžiuginsiu, treti manęs nesupras, bet mano darbo diena atrodo dabar taip. Aš sėdžiu prie kompiuterio ir rašau. Ne, ne šitą blogą, nors tai ir yra puikus būdas paskatinti įkvėpimą ir pasipraktikuoti (atsiprašau, bet kartais neredaguoju savo įrašų prieš juos publikuodama :P). Aš rašau savo n-ąją knygą. Bet šį kartą tokią, kurią tikrai norėsiu išleisti. Nors turiu jus įspėti. Jeigu knygą išleisiu savo vardu, jums ji gali arba labai patikti, arba labai nepatikti :). O jeigu išleisiu ne savo vardu, tai efektas tikriausiai bus toks pats, tik jums jau teks spėlioti ar tai mano knyga ar ne :P. Taigi paskutiniu metu gyvenu rašymo zonoje. Kiekviena laisva akimirka yra tam skirta ir dėl to tikriausiai namai atrodo kaip po karo. Bet turiu pasakyti, jog gyvenime niekada nesijaučiau daugiau pasitenkinimo kažką dirbdama nei dabar. Dar jeigu kas atlyginimą mokėtų, tai būtų iš vis pasaka. Bet gal kada nors ir mokės? :)

Norėdami tai sužinoti sekite naujienas ;). Neturėčiau ilgai užtrukti :).

Ačiū, kad skaitote :)*.

Odė draugystei

2015-04-07 parašė meilune

Nuostabu yra tai kaip gyvenime užmezgami ryšiai, kaip surandamos bendros sielos ar tiesiog žmonės su kuriais gera leisti laiką kartu einant per gyvenimą. O išlipdami iš savo komforto zonos mes praplečiame savo galimybių ribas bei atrandame daugiau šio pasaulio dūšių :).
Išvykdami mes palikome namuose labai daug draugų su kuriais turime pilnas laikmenas prisiminimų. Apie kuriuos galime pasakoti linksmas, liūdnas ir geras istorijas naujai sutiktiems draugams. Žmonės su kuriais nesimatome taip dažnai, tačiau apie kuriuos vis tiek galvojame bei visada linkime tik geriausio. Žmonės, kurie mums padeda, kurie mumis tiki, kurie mus bara ar palaiko. Norime jums visiems padėkoti už visa tai. Esame palaiminti, nes nesame šiame pasaulyje vieni. Turime mylinčias šeimas ir draugus. Turime šioje žemėje žmonių, kuriais galime pasitikėti, kad ir kuriame svieto kampelyje jūs esate. Visi mums esate labai svarbūs. Gaila, kad negalime jūsų pasiimti kartu į šitą karštą ir galimybių kupiną kraštą :D. Bet ir vėl čia gal tik mes esame tokie bepročiai, kad su maža pinigų suma ir vaiku ant rankų nusibelstume į visiškai svetimą pasaulio kampelį kur viskas yra atvirkščiai ir dar labai pavojinga :). O gal tiesiog optimizmas yra geriausias užtaisas gyvenime pasiekti daugiau. Tai dabar ir darome su jūsų palaikymu.
Tačiau kaip ir sakiau išėjimas iš savo ribų atneša daugiau galimybių. Ir kadangi kartu su Aru mokomės iš naujo gyventi, kiekvienas naujas sutiktas žmogus yra vertas pasaulio. Ar tai paštininkas, kuris kasdien nusišypso ir pamoja pravažiuodamas, ar tai draugas su kuriuo kas rytą geri kavą bei gali apšnekėti ne tik orą, bet ir pasaulio dvasinę būseną. Visi tie žmonės dėl kurių mūsų pradžia Australijoje buvo tokia stebėtinai lengva. Geriausia draugė, kuri pasirūpino daugiau nei būtų galima tikėtis iš žmogaus su kuriuo siejo tik kilometriniai laiškai ir kurio niekada nebuvome sutikę iki atvykimo čia. Geriausia draugė su kuria ryšys užsimezgė vos susitikus ir su kuria taip smagu stebėti mūsų kartu žaidžiančius vaikus, bet tuo pačiu taip lengva dalintis visais širdies skauduliais. Tie žmonės iš kurių sulaukėme netikėtos pagalbos, nors jie žinojo, kad mes tegalime pasiūlyti nuoširdų AČIŪ ar geriausiu atveju vakarienę :). Pasaulis kupinas gerų žmonių ir kol kas mums pavyko sutikti tik pačius geriausius :).
Kai pagalvoji, kad jeigu prieš metus paskaičiavę kokios išlaidos mūsų laukia ir kokios milžiniškos ir nelengvos fizinės bei dvasinės permainos ateis, mes būtume tą pačią akimirką pasidavę, būtume praradę daug daugiau. Kad ir kaip situacija pasisuktų dabar mes jau niekada nebebūsime tokie, kokie buvome. Mes perlipome per save, įveikėme savo demonus, nugalėjome daug baimių ir dar labai daug nugalėsime vien tik dėl to, kad pasirinkome pakeisti savo gyvenimą iš esmės. Jau niekada nebebijosime imtis kažko ryžtingo ar rizikingo. Niekada nebebijosime užkalbinti nepažįstamą, pakviesti jį kavos. Nebijosime įveikti vandenyno bangos, kuri gali mus apversti kūliais arba gali atnešti beprotišką pasitenkinimo jausmą, kad jai atsilaikėme.  Nebijosime paimti krabo į rankas, net jei bus didelį tikimybė, jog jis įžnybs. Nes jis lygiai taip pat gali ir neįžnybti. Mes gyvenime visada turime pasirinkimą. Kad ir kokiu keliu eisime jis vienodai taip pat gali pasisekti kaip ir nepasisekti. Tačiau tikint ir rizikuojant bet kokiu atveju galima paskui savimi didžiuotis, nes svarbiausia juk procesas, o ne rezultatas ;). Galbūt tas žmogus prie kurio prisėdi ant suoliuko taps geriausiu tavo draugu, o galbūt jis apšauks tave, nes įsiveržei į privačią jo erdvę. Būna ir taip :). Tačiau pasaulis pernelyg įdomus, kad pasiduotum nuoboduliui, liūdesiui ar baimei. Ir nebūtina iškeliauti į kitą šalį, kad galėtum save įveikti. Kartais užtenka tiesiog pradėti kažką naujo, kitokio. Arba tiesiog kasdien didžiuotis tuo kokį gyvenimą gyveni, su kuo gyveni ir kaip gyveni. Tik niekada negalima neįvertinti ryšių, kuriuos kuri per gyvenimą. Mes tikimės, kad visus ryšius mums sėkmingai pavyks išsaugoti. Mylime jus visus ir didžiuojamės, kad esate mūsų gyvenimuose. Išlikime drąsūs ir džiaukimės procesu :*.

Užsispyrimas.

2015-04-03 parašė meilune

“Rugsėjo pirmoji” bet kurį pirmadienį. Tokiu principu veikia mano koledžas. Taip, studijas gali pradėti bet kurį pirmadienį išskyrus atostogų metu. Dėl to mano “Rugsėjo pirmoji” atrodė taip - atėjau, prieš mane buvo vienas vaikinas, kuris kaip tik prisiregistravo. Spėjau nužiūrėti lietuvišką pavardę ir vardą Giedrius. Pasirašius, jog atvykau gavau aplankalą pilną popierių bei buvau nusiųsta į studentišką poilsio kambarį, kuriame sėdėjo gal 12 kitų būsimų studentų bei pildė formas. Pasisveikinau su visais angliškai bei atskirai su jau matytu lietuviu. Pastarasis žinoma labai nustebo :). Kur tų lietuvių nėra :D. Užpildžiau turimas formas. Pagrindinė informacija - adresas, pasirašau jog suprantu savo teises bei pareigas bei labai paprastas testas nustatantis mano pasirengimo lygį su tokiais klausimais kaip “Ar moki skaityti pirkinių sąrašą?”, “Ar moki užpildyti pirkinių sąrašą?” ir dar sudėtingesni ” Ar moki elementariai skaičiuoti?” :). Šiek tiek prajuokino, bet galbūt yra ir tokių žmonių, kurie nesurenka 100% tokiame teste? Vėlgi negaliu kažko daug norėti iš pačio pigiausio koledžo Brisbene.
Užpildžius formas mus pakvietė į kambarį kur dar kartą pakartojo tą pačią informaciją, kuri buvo formose, pristatė mums išdalintas studijų knygas bei papasakojo bendrą tvarką. Viena valanda ir “Rugsėjo pirmoji” baigta. Beveik kaip mokykloje, tik be parado :). Galima buvo eiti švęsti, tik kaip tyčia Brisbene suprastėjo oras, tad teko važiuoti namo bei užsiimti rankdarbiais - Aro namelio statyba (su juo jau supažindinau FB puslapyje).
Kita diena, kuri turėjo būti mano paskaitų pagrindinė diena buvo labai panaši. Atvažiavau, prisistačiau kas tokia esu bei buvau išsiųsta namo, nes kiti studentai laiko egzaminus, o be to dabar bus dvi savaitės Velykų atostogų. Taip jau yra, kai pradedi studijas bet kurį pirmadienį :). Iš esmės, planas toks ir buvo. Pamatyti viską bei eiti atostogauti, taigi viskas pavyko taip kaip ir tikėjausi :). Tačiau po atostogų panašu, kad laukia nemažai darbo, nes studijos tikrai praktiškos ir įdomios.
Bet užtenka apie reikalus. Daugiau linksmybių, juk gyvenimas tam ir skirtas ;).
O linksmybės tokios, kad turint automobilį galima keliauti. Tad per pastarąsias dvi savaites jau tris kartus buvome prie vandenyno ir lankomės vis naujose vietose. Brisbene tikrai yra daug gražių ir įdomių vietų. Gaila, kad net labai norėdama negaliu pasidalinti jausmu, kuris apima stebint ramiai banguojantį vandenyną ar nupasakoti kaip gera sūpuotis ant lengvų bangų ir pačiai pasijusti lengvai, vandens nešamai, susiliejusiai su gamta. Kaip smagu pasijusti lyg vaikui stebint kaip iš savo duobutės smėlyje lėtai lenda krabas galvodamas, kad aplink nėra pavojaus, o vos tik pajutęs mus esant šalia super greitai bėga šonu į savo slėptuvę. Kokios įdomios ir juokingos yra jų ilgos ištįsusios akys ar per didelės pavojingai atrodančios žnyplės. Teko įveikti savo baimę ir vieną laikyti rankoje. Bijojau be reikalo, nes nei karto man neįžnybo. O štai Aras išsigando tos judančios žemės. Nes būtent taip atrodo smėlis, kai eini link super mažyčių krabų ir jie visi puola slėptis savo smėlio duobutėse. Ir vėlgi, to niekaip nepavyktų perteikti žodžiais ar nuotraukomis. Tai reikia pamatyti. Reikia suvokti, jog visi šie procesai čia buvo šimtus metų. Tie vandenyno potvyniai ir atoslūgiai, tie krabų maži gyvenimai ir dideli jų pasauliai. Mes esame tik pašalaičiai šioje milžiniškoje ir įdomioje planetoje besistengiantys užkovoti tai kas neužkovojama. Gamta visada atsiima savo.
Mes stebėjome, braidžiojome ir maudėmės vandenyne. Išvaikšiojome parkus (šiandien nuėjome 13 kilometrų parkuose), stebėjome krabus, paukščius ir žuvis. Pavargome ir ilsėjomės, darėme piknikus ir išalkome. Gyvename gyvenimą panašų kaip gyvenome Lietuvoje, bet tuo pačiu visiškai kitokį. Jis skiriasi tuo, jog mūsų pasaulėlis nors padidėjęs, bet dabar labai mažas. Tai galėčiau apibūdinti kaip mažą šviesos šaltinį tamsoje. Taip atrodo mūsų pasaulis dabar. Labai maža erdvė, kurią pažįstame. Bet tas šaltinis plečiasi, apšviečia vis daugiau bei įdomesnių vietų. Kas dieną, kai nueiname nauju keliu ar nuvažiuojame į naują vietą mūsų šviesos šaltinis didėja, plečiasi mūsų žinios bei pasaulio pažinimas. Mes dabar visko mokomės lygiai taip pat kaip Aras. Kaip maži vaikai. Viskas įdomu ir nauja. Naujos vietos, nauji veidai, nauji draugai. Kiekviena diena lyg staigmena. Tai kartais vargina (galima suprasti kodėl maži vaikai būna tokie irzlūs kartais), bet dažniausiai be galo žavi ir motyvuoja apšviesti vis daugiau savo pasaulio. Norisi dar ir dar. Tik kyla klausimas - ar dabar mums yra ribų? :)
Kalbant apie automobilį, tai mūsų aštuonių vietų taksi busiukas kol kas labai puikiai mums tarnauja ir netgi pakenčia Tado bandymus priprasti prie vairo ir pavarų buvimo kitoje pusėje (manęs jam dar neteko patirti, bet tikiu, kad jis bus sužavėtas mano sugebėjimais :))).
Šiandien visa Australija atostogauja, nes čia priimta švęsti ir Didyjį Penktadienį. Taip pat bus laisvas ir pirmadienis. Penktadienį ir sekmadienį niekas nedirba, visi super marketai uždaryti. Gyvenimas lyg sustoja tose vietose, kurios visą laiką judrios. Visi vyksta pas savo šeimas, lygiai taip kaip ir Lietuvoje. Šįmet mūsų Velykos bus kitokios, bet kiaušinius vis tiek dažysime svogūnų lukštuose. Čia kiaušinių dažymo praktika nėra taikoma, tačiau visos parduotuvės pilnos visokių margų šokoladinių kiaušinių ir triušiukų. Velykas jie tikrai švenčia, tik kitaip nei mes.
Kas dar? Aras toliau lanko darželį. Ši savaitė buvo kiek sunkesnė, nes jis nenorėjo, kad jį palikčiau darželyje. Tekdavo palikti verkiantį. Tačiau kai vakare sugrįždavau jo pasiimti, jis darželyje siautėdavo lyg niekur nieko. Ir auklė sakė, jog paverkdavo apsikabinęs keliolika minučių ir eidavo žaisti. Neišvengiamas toks procesas, kad ir kaip skaudėtų širdį jį paliekant. Bet aš tuo pačiu matau, jog jam naudinga yra laiką praleisti tarp kitų vaikų, nors jų ir nėra daug tame darželyje. Be to per dieną jie daug žaidžia, užsiima rankdarbiais bei būna lauke. O tai yra pagrindinė vaikų veikla. Ir tikiu, jog tai jam išeis tik į naudą.
Nors dar negalime džiaugtis pilnaverčiu gyvenimu, nes turime daug skolų ir mažai darbų, bet judame ta linkme. Negalime pasiduoti dabar, kai jau tiek kelio nueita. Be to sulaukiame daug palaikymo iš aplinkos. Taip sakant laikomės nagais ir dantimis įsikibę. O tame tarpe randame laiko netgi ir linksmybėms. Sakyčiau tikrai nėra blogas variantas :). Vis dėlto užsispyrimo šiame kelyje reikia be proto daug. Bet tuo aš pasižymėjau nuo vaikystės, tad tikrai nepasiduosiu be kovos, kol šitas miestas ir šalis nebus užkariauti :D.
Lygiai taip pat linkime visiems būti atkakliems savo tiksluose. Gera žinoti ko nori, dar geriau yra tai gauti :).
Geros jums dienos, mes po nueitų 13 kilometrų ir smagiai varginančios dienos ruošiamės miegučio ;).
Rodyk draugams

žymos: Australija, Brisbenas, tikslas, Užsispyrimas, Vandenynas
temos: Australija | Komentarai (0)

Darželis, automobilis… Panašu, kad gyvenimas rimsta ir stojasi į savas vietas

2015-03-24 parašė meilune

Realūs reikalai leidžia mus žemyn iš rojaus įsikūrusio padebesiuose. Arui šiandien pirma diena darželyje. Žinoma, net jeigu nebūtume išvykę, vis tiek būtų reikėję pereiti šį periodą, tik gal ne taip greitai. Keliais mėnesiais vėliau. Bet viskas vyksta dabar. Būtent šią akimirką.
Turiu pasidalinti keliais įrašais iš “Leliuko knygos” tęsinio pavadinimu “Aro knyga”. Taip, bus ir tęsinys. :) Ir štai ištraukos iš knygos:
“2015.03.23
Rytoj tu pradedi eiti į darželį. Stebiu tave dabar žaidžiantį mūsų australiškame kieme ir svarstau kaip viskas pasikeis, kai tu peržengsi dar vieną laiptelį savo gyvenime. Taip, tu tikriausiai nelabai pajusi skirtumą, jis susilies tavo atmintyje su visais kitais dalykais, bet mano atmintyje, tai išliks kaip tikrai labai sunkus peržengti slenkstis. Toks aukštas, betoninis, šaltas. Kai dar tik galvojau, jog bus laikas tave išleisti į darželį, tai neatrodė toks skausmingas procesas, kaip dabar, kai jau tikrai patvirtintas faktas, jog tau rytoj yra pirma diena naujame tavo gyvenimo tarpsnyje. Man tvenkiasi ašaros akyse. Nemoku to tiksliai nupasakoti, kaip tik taip - nenoriu tavęs paleisti. Žinau, atėjai į šį pasaulį kaip naujas žmogutis. Man nepriklausai, niekam nepriklausai, tik tu pats esi savo likimo kalvis, o mes esame pagalbininkai tavo gyvenimo kelyje, bet širdis plyšta nuo tos minties, kad dabar jau laikas tavimi dalintis su visu likusiu pasauliu. Iki šiol didelis žingsnis būdavo tave palikti su močiute ar pusbroliu, ar dėde. Didelis žingsnis stebėti, kaip tu susidraugauji su kitais žmonėmis. Tačiau rytoj, tu ne tik susidraugausi, tu pilnai dvi dienas per savaitę priklausysi nuo mums svetimo žmogaus. Žinau, ji profesionalė, ji jau užaugino tikriausiai begalę tokių vaikų kaip tu. Bet man tu toks vienintelis ir nepakartojamas, man tu pats svarbiausias ir geriausias dalykas pasaulyje. Man tu esi pats didžiausias turtas, kaip mano širdis man leis rytoj tave atiduoti visai dienai į kito žmogaus rankas? Kaip man reikės pasitikėti, jog tu būsi pavalgydintas, apsaugotas, išsimiegojęs, pažaidęs ir laimingas? <…>  Tu tikriausiai net nepastebėsi, jog mamos nėra šalia, nes tu laiką jauti kitaip nei mes suaugę. Tuo tarpu aš neabejotinai verksiu, kai tau pasakiusi „Ate” uždarysiu už savęs duris. Neabejotinai verksiu visą kelią iki namų bei namuose. Ir visą laiką tikrinsiu telefoną ar neskambina tavo auklė. Bet ji neskambins, nes tau bus gerai be manęs. Man savanaudiškai skauda širdį, nes žmogutis, kuriam aš buvau besąlygiškai reikalinga ilgiau nei du metus dabar manęs nepasiges. <…> Nors man skauda širdį nuo minties, kad negaliu tavęs 100% apsaugoti, bet tuo pačiu aš viliuosi, jog tu pats to išmoksi. Pamažėle ir švelniai. Aš tikiuosi… Ir tikiuosi, jog kažkur širdies gilumoje tau manęs dar vis tiek reikės. Ir tu bent retsykiais pagalvosi kaip norėtum kažką man parodyti, kaip tai darai dabar. Kaip atbėgi pas mane ir parodai naujus daiktus ar lauki kol tau paplosiu, nes atlikai kažkokį kasdienį, bet labai svarbų žygdarbį. Tikiuosi, jog tu manęs pasiilgsi bent šiek tiek taip, kaip aš pasiilgsiu tavęs. Nes aš dabar net negaliu pakęsti tos minties, jog bus tos dvi dienos, kai aš tavęs neturėsiu šalia. Žinau, turėjau užtiktinai laiko su tavimi skirto tik man. Bet argi gali būti tokio gėrio kada nors gana? Kaip ir sakiau prieš metus „Kaip aš noriu, kad taip greitai neaugtum kad dar palauktum”, bet laikas nestovi vietoje. <…> Bet nesuklysk, džiaugiuosi, kad tu augi, tobulėji ir tavo pasaulis auga ir tobulėja kartu su tavimi. Aš tau jau tiek daug negaliu duoti, kiek dabar galės duoti naujos tavo patirtys. Linkiu, kad rytoj iš tikrųjų manęs nepasigestum bei visą dieną puikiai praleistum laiką. Linkiu, kad daug išmoktum bei dar daugiau patirtum. Linkiu, kad neabejotinos traumos ar nutikimai, kuriuos tu patirsi būtų kaip įmanoma mažesni ir dar mažiau svarbūs tau palyginus su visais gerais dalykais, kurie tavęs dar laukia šiame plačiame ir margame pasaulyje. Myliu Tave :*.
2015.03.24
Namai iššveisti. Nebepamenu kada taip nuoširdžiai tvarkiausi namus. Net nepamenu kada apskritai kažką dariau nepertraukiama. Tačiau tai neguodžia mano širdies. <..> Žinau, kad darželyje tau smagu, auklė siunčia nuotraukas, tu jose šypsaisi, neatrodo, kad tau kažko trūktų, bet man trūksta tavęs. Laikas priprasti. Gyvenimas nestovi vietoje ir aš neturiu teisės stabdyti tavojo. Aš turiu gyventi savo, o ne tavo gyvenimą. Nieko gero negali išeiti iš noro tave sulaikyti. Jeigu tau reikėjo išeiti į darželį, vadinasi tam buvo laikas. <..> Tu augi. Aš augu. Aš esu tavo medis, o tu esi mano šaka kylanti į dangų, tvirtėjanti. Tu visada būsi mano dalimi, bet tuo pačiu ir gyvensi atskirą, savo gyvenimą, išleisi savo šaknis ir savo šakas.
Ir vis tiek niekada jau nepamiršiu tavo akių žvelgiančių per durų tinklelį ir klausiančių manęs „kodėl tu mane palieki čia?”. Žinau, supratai, kad tau reikia likti. Neverkei, nerodei jokių isterijų, bet viduje klausei manęs kodėl. Ar aš sau kada atleisiu už tai, kad tave tokį mažiuką palieku kitų žmonių priežiūrai. Ir ar kada nors kas nors pamatuos kas geriau tau - nauja patirtis su naujais žmonėmis, kovojant už save, ar buvimas su mama, apsaugotam, bet nesikeičiančioje aplinkoje? Žinoma, mes nesėdime vietoje, lankome draugus, būrelius, bet tuo pačiu tu negauni 100% dėmesio iš manęs, nes aš tvarkau eilę kitų reikalų susijusių su tavimi, manimi ir tėčiu. Neabejotinai dėmesio daugiau gauni darželyje kur auklė užsiima tik su jumis ir viską daro, kad jums būtų gerai. Ir vis dėlto, ar kada nors man atleisi…ar kada nors tos klausiančios akys išnyks man iš atminties ar visada jausiu savo viduje širdgėlą, kad tave palikau svetimoje vietoje tokį mažutį ir neapsaugotą?
<…> Širdis sunki lyg švininė. Turiu atsispirti norui bėgti pas tave, pasiimti ir daugiau niekada niekam nepalikti. <…> Šitam procesui, kurį darome dabar kelio atgal nebebus. Kai tik įsijausime į darželį bus tik daugiau darželio, paskui mokykla, koledžas, universitetas, darbas… Paskui tu mane aplankysi vis rečiau ir aš jau niekada niekada negalėsiu grįžti į šią akimirką bei neatiduoti tavęs kitų žmonių priežiūrai.Tas suvokimas, kad tu greitai augi, kad laikas greitai eina dabar toks sunkus, jog negaliu nustoti verkusi. Aš negaliu sustabdyti laiko, kad ir kaip to norėčiau. Tu augi. Aš augu. Aš turiu atiduoti tave pasauliui. Nes tu gimei ne man, o jam. Tu gimei sau. Bet tai padaryti taip velniškai sunku. Gal per anksti? Abejoju ar vėliau būtų buvę lengviau. Tik gal nebūtų tų liūdnų ir klausiančių akių…kodėl? O kaip man skauda širdį. Bet taip bus geriau visiems. Nes laikas nestovi vietoje.
Auk, mažuti, kovok už save. Mokykis ir parodyk pasauliui ko jau išmokai. Aš tikiu tavimi.”
Tik kita mama į pasaulį išleidusi savo vaiką gali mane dabar suprasti. Nes kol nebuvo Aro, net įsivaizduoti neįsivaizdavau koks svarbus gali būti kitas žmogus. Ir kaip jo gali trūkti, tai tenka išsiskirti prieš tai praleidus du metus 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę kartu. net žodžių trūksta išsakyti viską kas dabar vyksta mano širdyje.
Šiek tiek daugiau apie Aro darželį. Įprastinio “Day Care” dienos priežiūros centro kaip jie čia vadina mes negavome, nes niekur nebuvo vietų. Teko ieškoti alternatyvų ir tokia buvo “Family Day Care”. Tai būtų kažkas panašaus į namūdinį darželį, kur viena moteris turinti visas licenzijas ir sertifikatus kuria savo verslą, kuris yra vaikų priežiūra. Ją kuruoja pagrindinis ofisas (prižiūrintis keliolika tokių darželių) ir ji per dieną neturi daugiau nei 4 ikimokyklinio amžiaus vaikų arba ne daugiau 7, jeigu yra mokyklinio amžiaus vaikų. Tad iš esmės man tai atrodo netgi geresnis variantas nei įprastinis darželis su daug triukšmo ir krūva lakstančių vaikų. Žinant kokios švelnios natūros yra Aras jam reikia pamažėle pereiti prie pažinties su kitais vaikais. Ir tikiuosi, jog būtent tai ir įvyks tokios formos uždarame ir jaukiame darželyje, kuris labiau primena namus nei darželį. Beje, tai ir šiek tiek pigesnis variantas nei dienos centrai. Matysime, kaip toliau seksis šie procesai.

(Šiandien Aras susipažįsta su visais gyventojais naujame savo darželyje).
Australija, toliau mus lepina savo dėmesiu bei žavesiu. Dar daugiau gero oro, šiek tiek gaivinančio ir priverčiančio nusiraminti lietaus (kitaip namuose nebūname visai).
Perkame automobilį. Tikrai žemiškas ir labai stipriai biurokratinis procesas čia. Užtrunka nemažai laiko ir reikalauja nemažai dokumentų. Lietuvoje viskas daug paprasčiau. Bet tai tuo pačiu verčia mus jaustis pakankamai saugiai įsigyjant naują transporto priemonę. Žinoma, negalime sau leisti BMW :D, bet bus gerai ir aštuonių vietų Toyota Tarago (Previa Europoje). Bus ir šeimai vežioti, ir Tado instrumentams. Belieka viltis, kad nereikalaus daug remonto, bet visi žinome, kad tai yra tiesiog laimės reikalas su automobiliais. Beje, Mornardas su Alfredu padėjo įsigyjant automobilį. Jį perkame per Mornardo draugą perpardavinėtoją. Jis sakė, kad mūsų Toyota priklausė pagyvenusiems asmenims, kurie ją turėjo nuo 2001. Tad tikime, kad ir mums ilgai tarnaus.
Toliau bendraujame su savo gerais draugais. Šiuo metu įsijungiau į Sigitos vestuvių paplūdimyje planavimus bei žinoma ruošiuosi organizuoti jai mergvakarį. Bus įdomu tai daryti užsienio šalyje.
Nieko naujo neaplankėme šiomis dienomis, nes buvome be galo užimti su darbais, reikalais ir jie tik kaupiasi, nesibaigia. Bet tikriausiai taip tik geriau, vadinasi kažkas gero vyksta. Vadinasi, mes įsigyvename į savo kasdienybę Australijoje.
Kol kas tiek. Nepaisant skaudančios širdies ir jausmo, lyg tai būtų Rugsėjo pirmoji Arui, dar turiu daug darbų nudirbti iki kol bus laikas eiti pasiimti jį iš darželio. Jaudinuosi kokia bus jo reakciją. Tikiuosi, kad nepyks, jog turėjo visą dieną praleisti kitur.
Sėkmės jums ;) girdėjau,  jog pavasaris po truputį ateina į Lietuvą, tad siunčiu šiek tiek mūsų karščio, kad pavasaris pasiskubintų pas jus :)*.

Gyvenimas duoda, gyvenimas atima

2015-03-16 parašė meilune

Šis įrašas man tikriausiai pavyks labai daugiapusis. Praėjo daugiau nei pora savaičių nuo paskutinio įrašo. Laikas lekia, lekia mums visiems. Tikriausiai šiandien galiu nuskambėti fatališkai, nes savaitgalį mūsų pasaulį paliko man labai svarbus žmogus - mano bobutė. Tokiu metu tampa ir liūdna, ir esi priverstas susimąstyti apie gyvenimą. Viduje plėšausi dėl to, kad esame už 15 tūkstančių kilometrų ir negalėsiu atsisveikinti su mylimu žmogumi taip, kaip iš tikrųjų norėčiau tai padaryti. Tačiau turiu pripažinti, jog išvykdama, kai lankiausi pas bobutę jaučiau, jog matau ją paskutinį kartą. Nenorėjau tokių minčių įsileisti, bet jausmas pats mane aplankė ir sužinojusi tokias blogas naujienas galiu tik liūdėti, jog esu taip toli bei viskas ką galiu padaryti, tai parašyti jai atsisveikinimo laišką. Tikiu, jog kažkur ji jį perskaitys.
Bet toks tas gyvenimas. Žmonės ateina ir išeina. Mes visi kada nors išeisime ir būtent dėl šitos paprastos varomosios jėgos mes privalome džiaugtis kiekviena gyvenimo, kurį turime akimirka. Niekas kitas už mus to nepadarys. Štai ką mes čia ir darome. Nenorime paklusti tam kaip gyvenimas susiklostė pats, norime mesti gyvenimui ir sau iššūkius su kuriais kartais sunkiai susitvarkome, bet kartą susitvarkę jaučiamės stipresni ir galime savimi didžiuoti, galime jausti, jog kai išmuš ir mūsų valanda galėsime pasakyti, jog gyvenimą nugyvenome ne veltui.
Štai tokia stipriai liūdna gaida noriu pasakyti dar ir tai, kad Tadas gavo darbą. Nors gavo darbą sunku taip pavadinti. Visų pirma dėl to, kad darbas susirado jį pats, kai įkėlėme skelbimą internete. Visų antra čia viskas ne daug kuo skiriasi nuo Lietuvos. Vieną dieną darbo yra, kitą jo jau nėra. Tačiau Tadas pradėjo gauti žinutes ir iš kitų darbdavių, kurie anksčiau neatsakė. Taip sakant viskas čia vyksta sulėtinta tvarka. Atrodo, lyg dabar visi būtų pabudę. Kadangi pradėjome po truputį jausti rinką bei įsigyventi į vietinį gyvenimą išdrįstame vėl skolintis pinigų iš gerų draugų. Taip, siaubingai nepatinka skolintis, bet reikia kelių itin svarbių daiktų, kurių nebuvimas trukdo Tadui uždirbti daugiau pinigų. Tai yra automobilis ir dar keli įrankiai. Be automobilio čia niekur. Čia visa infrastruktūra sukurta vairuojantiems žmonėms. Ieškant darbo darbdaviai negalėjo suvokti to, kad Tadas neturi transporto priemonės (dviratis aišku nesiskaito :)). O be įrankių jo darbas irgi ribotas. Taip sakant reikia investicijų, kurios vėliau tikrai atsipirks. Taigi lendame į skolas, nors ir esame viską išsiskaičiavę taip, kad kaip įmanoma greičiau tas skolas atiduotume.
Ir tuo tarpu aš pati jau galvoju apie grįžimą į darbo rinką. Vieną dieną, kai buvome išėję su Aru pasivaikščioti ir susitikti su draugais, pataikiau pereiti patį centrą pietų metu. Gatvės buvo pilnos iš savo dangoraižių nusileidusių ofiso darbuotojų, plepančių apie darbinius reikalus ir einančių pietauti. Tą akimirką apėmė nepaprasta nostalgija tiems ofisiniams laikams. Taigi žiūrėsime kaip čia toliau klostysis situacija su Aru ir darželiais bei mano mokslais, kurie prasideda jau už dviejų savaičių.
Hm, kol kas mano įrašas labai dalykinis ir liūdnas. Nieko nepadarysi, kai ir nuotaika tokia sukaustyta. Gyvenimas gražus už lango, bet viduje skauda širdį. Tikriausiai dar negreitai suvoksiu, jog bobutės jau nėra.
O kas gražaus nutiko per pastarąsias savaites? Tikrai nemažai. Visų pirma, mes aplankėme Gold Coast - patį gražiausią Australijos kurortą. Olivija mus pasiėmė iš namų vieną sekmadienio rytą bei nuvežė į patį nuostabiausią paplūdimį kokį mums tik buvo tekę matyti savo gyvenimuose. Jautėmės taip, lyg būtume kažkokiame filme. Juokinga, kaimiečiai atvažiavo į tikrą kurortą. Nors iš tikrųjų taip nesijautėme, tiesiog džiaugėmės kiekviena akimirka po kaitria saule, didelėse vandenyno bangose. Tuo tarpu Aras nelabai tuo džiaugėsi. Jį didelės ir greitai artėjančios bangos gąsdino. Jis niekaip nenorėjo net kojos įkišti į vandenį.

Tas faktas, kad važiuoti iki to paplūdimio reikėjo tik 92 km nuo namų tikrai džiugina širdį. Greičiau įsigytume automobilį, tai gyvenimas dar pagerės :). Nors esame be proto dėkingi Olivijai už tai, kad ji mus visur pasiima kartu, tačiau nepriklausyti nuo nieko yra daug geresnis jausmas. Žodžiu, pasakoti apie kelionę nėra ką, tai reikia patirti. Tą siaubingą karštį ir tą vandenyno vandens vėsą, bangų jėgą, kai vienu metu tėškia į veidą ir plauna smėlį iš po kojų. Tokiomis sąlygomis visiškai nesinori eiti gilyn į vandenį. Reikia labai save jausti, nes dugnas keičiasi su kiekviena banga. Taigi mes giliai ir nėjome, tik leidome bangų mūšai mus nuraminti. Tikrai, pabuvimas prie vandenyno geriau už bet kokias meditacijas. Niekur kitus būti ir nesinori, o ritmingas bangavimas atpalaiduoja. Tada užmiršome apie visas problemas ir iš tikrųjų puikiai pailsėjome. Būtinai tai pakartosime dar daug daug kartų. :).
Per laisvas dienas aplankėme Kvinslando muziejų. Įėjimas nemokamas, pamatyti galima daug istorijos nuo dinozaurų laikų iki šių dienų. Savotiškai įdomus muziejus. Įdomiausia, tai buvo pamatyti vietinių gyvūnų koleciją. Aišku, gaila, kad tai buvo iškamšos, bet mokslo tikslais buvo tikrai į ką pažiūrėti :).

(geriausi eksponatai)
O kas buvo toliau? Tado darbas, reikėjo priprasti prie to, kad jo vėl nėra namuose. Dar dabar Aras pabunda kas rytą ir bėga ieškoti tėtės. Tenka aiškinti, jog tėvelis jau darbe.
Aras vėl sirgo. Sloga, kosulys… Atrodo atvykome į šiltą šalį kur nebeturėtų būti bėdų dėl peršalimo… Nors savitas kelionės stresas bei stresas dėl ateities išsekina ne tik mus, bet ir Arutį. Greitai viskas bus gerai :).
Teko patirti vietinį tradicinį barbekiu pas buvusių namų šeimininką. Suvokiau, kad viso to svarbiausia dalis yra bendravimas, kai visi yra vienoje bendroje erdvėje - terasoje. Čia ir maistas daromas, ir vyksta juokavimai, pokalbiai ir valgymas. Niekas nebūna paliktas vienas. Nors didžiausia vakaro atrakcija vis dėlto buvo Aras. Jis tikrai patraukia kitų žmonių dėmesį. Viena nepalietė (ar vietnamietė, tiksliai neišgirdau, bet nebenorėjau klausti) tuo metu apsistojusi pas Mornardą labai įkyriai rodė dėmesį Arui. Tačiau Aras vis tiek visada mieliau renkasi Oliviją :). Jie jau tapo tikrai gerais draugais. Tą vakarą susipažinome su Mornardo sese bei dukra. Abi labai norėjo susipažinti su mumis, nes joms didelį įspūdį paliko tai kokį aprašymą aš parašiau po Mornardo profiliu airbnb.com puslapyje, kai palikome jo gyvenamą vietą. Na, viskas ką parašiau buvo gryna tiesa. Vakaras buvo ramus, nuoširdus ir geras. Tikiuosi, jog ir tai mums pavyks greitu laiku pakartoti..
Paskui buvo dar daugiau pasivaikščiojimų šiame gražiame mieste bei naujų vietų atradimų. Visko papasakoti tiesiog neįmanoma. Šiek tiek daugiau foto Facebook’e.
Atsiprašau, už tokį keistą įrašą, bet jau ilgą laiką kaupiau informaciją, kuria norėjau pasidalinti galvoje, tačiau savaitgalio įvykiai pristabdė mane. Ir šią akimirką lyg ir noriu pasidalinti tuo kas vyksta mano gyvenime, lyg ir tuo pačiu dvejoju ar tikrai kitiems įdomu kaip sunku gedėti būnant taip toli nuo visos šeimos. Kaip sunku sakyti sudie, kai visas pasaulis sukasi toliau, gyvenimas verda, lyg nieko ir nebūtų nutikę. Gera bent tai, kad turiu savus vaikystės prisiminimus, kurių niekas iš manęs neatims.
Gyvenimas sustoja, gyvenimas įsibėgėja…

Nėra laiko galvoti, tik veikti

2015-02-28 parašė meilune

Tiems kas jau mūsų pasigedo ;). Laikas čia lekia greičiau :). Tiek greičiau, kad nespėju net užsižymėti dalykų apie kuriuos norėčiau jums papasakoti :).
Bet vėlgi, viskas iš eilės.
Audra praėjo. Brisbene jos laukė nusiteikę rimtai. Buvo netgi nurodyta kuriuose punktuose reikalui esant būtų galima pasiimti smėlio maišų, kad žmonės apsaugotų savo nuosavybę nuo potvynio. Gerai, kad nieko baisaus nenutiko. Kur audra buvo baisiausia, tai nukentėjo tik materialūs daiktai, nukentėjusių žmonių nebuvo. Brisbene tiesiog lijo keturias dienas. O paskui lyg niekur nieko išlindo saulutė bei toliau plieskė kaitindama žemę. Mums aišku tas karštis tik pats tas malonumas :).
Kol lijo be perstojo, reikėjo sėdėti namuose. Tada buvo galima rašyti. Dabar visos dienos apkrautos veiksmu. Vakare tenoriu pažiūrėti filmą ir griūti į lovą. Nuo įspūdžių gausos norisi atsikvėpti, o  ne apgalvoti ką nuveikėme. Tačiau atėjo metas atiduoti duoklę bei prisiminti viską ką norėjau papasakoti per praėjusią savaitę. O savaitė atrodo lyg visas mėnesis.
Pirmadienį aplankėme su Aru du darželius. Pirmas ir pigesnis be galo sužavėjo dėl to kaip užsiimama su vaikais. Jie turi dienotvarkę, per dieną vedamas įvykių žurnalas, kurį tėvai gali vėliau pasižiūrėti bei matyti ką per dieną nuveikė/pasiekė mažylis. Daromos mažylio nuotraukos bei iškabinamos ant sienos. Užsiimama rankdarbiais, žaidžiama lauke (saugiu nuo saulės laiku) aptvertame ir nedideliame kiemelyje. Įdomu tai, kad darželio direktorė lenkė. Neturiu nieko prieš lenkus ir gal čia buvo tiesiog moters būdas, bet per penkiolikos minučių susitikimą ji sugebėjo kelis kartus mane pavadinkime taip - nemaloniai nustebinti. Visų pirma tuo, kad ji pasakė, jog mano anglų kalboje girdi rusišką akcentą. Pasvarsčiau, kad tikriausiai tai įmanoma kažkiek. Vėliau turo metu, kuriuo vedžiojo po darželį mus kartu su dar viena mama ir mažyliu, apskritai mažai kreipė į mus dėmesio. Kai paklausiau dėl puoduko reikalų, nes Arą mokiname daryti ant puoduko, ji pasakė, kad niekas iki dviejų metų nemokina vaikų daryti ant puoduko, bet jeigu mes mokiname, tai ir darželyje būtų stengiamasi palaikyti tą pačią tvarką (ačiū Dievui už tokias perspektyvas). Kai vėliau pildžiau dokumentus, kad priimtų į laukiančiųjų darželio sąrašą ji paklausė ar kalbu su Aru rusiškai. Akimirką nesupratau jos klausimo, bet paskui atsakiau, jog kalbamės lietuviškai, šitoje vietoje kaip tautos kaimynė ji mažai informuota, tad šiek tiek pasimetė. Paskui kai pasakiau, jog dar bandau ir angliškai kartais kalbėti, tai stipriai paprieštaravo, jog taip daryti negalima. Vaikas ims painiotis. Tada jau pagalvojau, jog ji mažai išmano apie mažų vaikų auklėjimą. Bet tai tik direktorė, svarbu jog darželis ir auklės būtų geros. Darželio dienos kaina 92 AUD. Palyginus kaina normali, bet mums dar neuždirbantiems australiško atlyginimo, tai kosminė suma. Arą reikės vesti dvi dienas per savaitę į darželį, kai man vyks privalomos paskaitos. Žinoma, tai kas gerai nebūtinai lengvai pasiekiama. Darželyje nėra vietų mums tinkamu metu.
Antras darželis buvo nepalyginamai mažiau jaukus. Kambariai su vaikais netvarkingi ir labai mažyčiai. Vaikai miega vos ne ant savo priešpiečių trupinių. Erdvės labai nejaukios išskyrus mažiems kūdikėliams skirtą kambarį (nepaminėjau, kad į dienos centrus priima mažylius nuo pat gimimo). Tačiau atrodo jog yra pakankamai skiriama dėmesio vaikams. Nors iš esmės sunku pasakyti, nes darželio direktorė buvo labai nekalbi. Kai pirmojo darželio direktorė kalbėjo nesustodama, tai antrojo atrodo iš vis nieko gero negalėjo pasakyti. Reikėjo traukti viską pažodžiui. Juokinga tik tai, kad ji pamanė, jog aš prancūzė, nes pasak jos mano anglų kalboje girdi prancūzišką akcentą :D. Na, tai man labiau patinka nei rusiškas :D. Iš esmės pats darželis labai nepatiko, o ir jo kaina yra 135 AUD per dieną. Nepaprastai daug, tačiau bijau, jog galutiniame variante galime neturėti iš ko rinktis, nes savaitės eigoje apskambinusi ar aplankiusi kitus darželius visur gavau tą patį atsakymą - VIETŲ NĖRA ir gal netgi nebus visus metus. Tai šiek tiek kelia paniką, nes tikėkimęs, kad kai pradėsiu mokslus Kovo 30 d., Tadas jau turės darbą. Su kuo reikės palikti Arą net neįsivaizduoju. Bet rankų nenuleidžiu.
Antradienį pradėjome su naujomis pažintimis. Į mūsų namą atsikėlė gyventi dar vienas lietuvis pas mūsų kaimyną lietuvį, kuris išnuomavo mums šį butą. Julius atvyko padėti mūsų namo prižiūrėtojui Modestui su automobiliais, kadangi pastarasis su jais dirba, o ką tiksliai daro, tai neklauskite, bet kaip jis pats sakėsi, tai turi šešis automobilius :). Žodžiu, Julius įdomus nemažai pasaulio matęs Tado amžiaus žmogus. Turintis ką papasakoti, tad pastarieji rytai, kurių metu jis aplankydavo mus išgerti kavos buvo tikrai turtingi :). Vėliau tą patį antradienį susitikome su Sigita, Tayloru ir dar susipažinome su Rūta bei metų ir kelių mėnesių amžiaus Jonu. Draugų gretos vėl prasiplėtė. Mieste, kuriame yra apie 300 lietuvių - mes jau pažįstame penkis su puse :). Nebloga pradžia turint omenyje, jog čia esame tik 25 dienas :). Rūta gyvena su lietuviu vyru čia jau tris metus. Buvo smagu sutikti dar vieną mamą su kuria galima buvo laisvai paplepėti apie mūsų mažylius ir kitka :). Laiką su mažyliais leidome Brisbeno botanikos parke milžiniško medžio šešėlyje susėdę ant pledo. Mažyliai zujo aplink mus ir vertė jaustis lyg filme. Gamta nuostabi, parkas platus, tačiau pilnas žmonių, daugiausiai sportininkų bei jaunų šeimų. Aplink viskas žaliuoja ir žydi. Kadangi turėjome trijų vyrukų kompaniją, tai nuolatos prie mūsų prisigredintavo viena kita panašaus amžiaus mergaičių nuo kaimyninių pledų :). Mūsų jaunuoliai buvo gana kuklūs ir labiau linkę užsiimti savais, vyriškais reikalais :). Arutis kaip vyriausias jautė pareigą prižiūrėti visus bei ištyrinėti kas ir kaip čia vyskta mūsų aplinkoje, Tayloriukas stengėsi įveikti medžius bei į juos įkopti plačiomis jų šaknimis, o Jonukas individualistas apžiūrinėjo perspektyvas kiek toliau nuo didesnio kolektyvo :). Stebėti taip žaidžiančius vaikus yra vienas didžiausių malonumų, kuriuos gali patirti tėvai.
Antradienis baigėsi ramiai, trečiadienis neatnešė didelių naujovių, tik visur pavėlavome kur norėjome patekti per mano išsiblaškymą. Bet nuveikėme kai ką didelio, tai nupirkome Tadui įrankius, nes be jų neįmanoma susirasti staliaus darbo. Paskui Tadas juos visą vakarą mylavo, bučiavo ir kitaip negalėjo atsidžiaugti :D. Tuo tarpu Aras būtinai turėjo dalyvauti visuose surinkimo ir paruošimo darbui procesuose. Be visa ko vakarieniavome pas Oliviją. Ji mielai mus pakvietė pas ją į svečius į savo namus, kurie labiau panašūs į kolekcionieriaus svajonę. Ji su vyru kolekcionuoja peilius (šaltus ginklus), mašinyčių modelius, filmų herojų figūrėles ir dideles figūras bei viską kas susiję su ateiviais. Na tikrai buvo ką veikti mums, net labiau nei Arui, nes Aras iš pradžių šiek tiek išsigando į jį spoksančių didelių ateivio figūros akių. Bet vėliau apsiprato ir smagiai leido laiką išnaudodamas viską kas jam buvo leidžiama toje žaislų kolekcionieriams karalystėje :).

Ketvirtadienį Tadas pasiėmė laisvą dieną, nes per paskutines dienas buvo nemažai dviračiu apvažiavęs įmonių ir gana stipriai saulėje nudegė rankas bei kojas. Ta proga išvažiavome į miestą, į Roma street Parklands. Parką, kuriuo labai didžiuojasi Brisbeno gyventojai. Šį parką jau buvome aplankę su Sigita, bet dabar norėjau jį parodyti Tadui. Tuo pačiu parke pietavome bei susiradome naujų draugų - vieną oposumą, tris australiškus vandens drakonus bei vieną paukštuką triukšmingajį mainerį (net neįsivaizduoju kaip pastarieji du vadinasi lietuviškai, tad tiesiog verčiu pažodžiui). Oposumas tikrai sužavėjo savo drąsa ir kaip jis kaulijo maisto iš mūsų. Mano širdis aišku neatlaikė bei vos nesumaitinau pusės Aro užkandukų šitam įdomiam sutvėrimui :). Tuo tarpu drakonai nebuvo tokie žavūs, atrodė labiau grėsmingi, bet labai mielai valgė ryžius. Paukštukas turėjo išsikovoti davinį iš drakonų. Žinoma be visų šių žavių sutvėrimų parkas buvo pilnas visai nežavių sutvėrimų - vorų. Tinklas prie tinklo. Oda pagaugais ėjo, nors žinau, kad jie manęs tikriausiai turėtų bijoti labiau nei aš jų :). Tik kad tie vorai gal 8 cm skersmens, nelabai smagus reginys. Nors gamtos požiūriu, tai vis tiek žavinga.

Penktadienį praleidome svečiuodamiesi pas Sigitą. Mes prisiplepėjome, o vaikai prisižaidė. Smagus derinys, kurį norisi kartoti ir kartoti :). Neskaitant to, kad tą dieną vos nepuoliau į paniką, kai didelėje stotyje visiškai pasiklydau tarp stotelių ir pavėlavau net į kelis mums tinkamus autobusus, iš esmės diena buvo tiesiog puiki. Ką pastebėjau su vaiku keliaudama autobusais ir traukiniais, tai kaip visi čia rūpinasi mūsų gerovę. Autobuso vairuotojai net pakyla iš savo kėdės, kad tik tvarkingai sustatytų mus į tinkamas vietas ir mažyliui būtų kuo saugiau. Netgi išvaro kitus žmones, kurie puola atsiprašinėti, jog sėdėjo ne vietoje. Čia apskritai visi dėl visko atsiprašinėja, net jei nieko nepadarė. Tai mane vis dar labai stebina. Kaip ir tai, kad žmonės būtinai pasitraukia iš kelio ir visur mandagiai ir kantriai praleidžia, palaukia, kai važiuoju kažkur su vežimuku. Lietuvoje irgi daug žmonių padeda, tačiau dažniausiai niekas tavęs nemato ar nekreipia dėmesio, jog esi su vežimėliu - kitaip sakant, tavo bėdos, kad vaiką turi. Žinoma, mano, dėl to niekada nesiveržiau eilėse ar kažkur kitur, tikėdamasi, jog man turėtų būti pirmenybė, bet čia to daryti net nereikia. Žmonės praleidžia, užleidžia, paklausia ar nereikia pagalbos ar net neprašyti padeda vaikai, paaugliai, jauni, seni, vyrai, moterys. Visur ir visada be išimties. Kitaip sakant čia jaučiamės lyg karaliai vien dėl to, kad turime vaiką. Ir dar žavi kaip visi Arą kalbina, jam mirksi, šypsosi. Mane Lietuvoje labai liūdindavo tas faktas, kad Aras kaip labai mėgstantis žmones dažnai jiems moja ir šypsosi, tačiau Lietuvoje retas kuris atsakydavo tuo pačiu. Kartais net atrodė, jog jie būna įžeisti tuo kaip jis draugiškai elgiasi. Žinoma, čia irgi ne visi atsako tuo pačiu į Aro elgesį, bet dauguma draugiškai jam šypsosi ar kalbina viešajame transporte. Žinau, su laiku turėsime jį išmokinti, kad svetimais žmonėmis negalima pasitikėti, net jeigu jie labai gražiai šypsosi ir bendrauja, tačiau kol kas, kol jis dar mažas ir pasaulis jam toks įdomus, kodėl jis turėtų iškart pasirodyti nedraugiškas? Kaip tik manau, kad dėl to jis auga draugiškesne ir atviresne pasauliui asmenybe, kai kiti asmenys jį priima su šypsena. O jis toks nepaprastai kalbintinas (geresnio žodžio negaliu surasti) ir ekspresyvus. Užbėgsiu įvykiams už akių, bet šiandien kai važiavome autobusu, jis prajuokino visą autobusą, kai kalbėjo savo kalba, rodė savo tipines mimikas bei slėpėsi už savo vežimėlio uždangos. Viena močiutė nepaliaujamai kartojo, koks mielas ir žavus mūsų vaikas. Kiti kikeno, treti švelniai šypsojosi. O mes tuo tarpu jutome didelį pasididžiavimą, kad jis toks mažas būdamas jau dabar sugeba paveikti tiek daug žmonių. Jau nekalbu apie tiek daug išsiilgusių širdžių Lietuvoje. :)*
Šiandien - šeštadienį, kadangi Tadas nedirbo, vykome į miestą. Išbandėme CityCat - katerį, kuris plaukia beveik per visą Brisbeną. Keista kaip kartais žmogui reikia nedaug, kad pajustum pilnatvę, kad pasijustum laimingas. Aš visa tai pajutau gaivinama stipras vėjo pučiančio man į veidą dėl katerio greičio, žvelgdama į žalius ir apgyvendintus miesto krantus ir suvokdama, kad gyvename tą gyvenimą apie kurį galvojome ir kurį planavome, kuriam taupėme ilgiau nei metus. Tą akimirką tiesiog ir buvau toje akimirkoje. Šį jausmą visada išlaikysiu savyje - jausmą, kad pasiekiau ilgai siektą tikslą. Nežinau, kodėl tas jausmas pilnai mane aplankė tik dabar, o gal greičiau jau aplankė, kol dar Tadas neturi darbo ir neaiškios mūsų perspektyvos, bet tikriausiai kažkas giliai manyje žino geriau, jog mums viskas bus gerai. :)
Taigi apiplaukėme didesnę maršruto dalį upe. Brisbenas nepaprastai gražus miestas. Vietomis matosi žali parkai, vietomis visa pakrantė užkariauta į foto objektyvą netelpančių dangoraižių. Gali pamatyti visko - namai stikliniai, tradicinio kvinslandiško stiliaus, pagyvenę, seni, bet visi sutvarkyti. Daug kur vyksta statybos - miestas plečiasi, atsinaujina ir auga. Kai kurios pakrantės vietos labiau primena džiungles, o kitos stepes, tačiau viskas labai tvarkinga. Netgi upė nors drumzlina, tačiau nematėme jokių plaukiojančių plasmasinių butelių ar kitokių šiukslių (nors jų vis tiek yra).

Išlipę iš katerio patraukėme tiesiog iki parduotuvės, kuri buvo už 6 km. Vaikščioti mums aiškiai patinka (vien per šiandien nuėjome 14 km, bet tai ir ne rekordas po atvykimo čia, tai greičiau kasdienybė, nes po tiek nueinu beveik kasdien su vežimėliu). Svarbiausia, kad kelionė buvo daugiau pažintinė nei varginanti. Jos metu įjome per įpsūdingą pėščiojų tiltą. Nepaprastai ilga ir labai įdomų. Tokį ant kurio suoliukų įtaisytų labai patogiose vietose norėtųsi sutikti saulėlydžius ir saulėtekius arba tiesiog pasėdėti stebint dūzgiantį miestą. Vėliau kirtome tą patį botanikos sodą, kurį jau lankėme anksčiau. Tadas buvo be galo juo sužavėtas dėl plačių erdvių ir gražios augmenijos. Toliau ėjome pakrantės, o tiksliau taku virš upės per akivaizdžiai labai prabangius restoranus bei panašu, kad labai prabangų rajoną. Apie tai galima spręsti ne tik pagal ten pietaujančius, vaikštančius žmones, bet ir pagal visą atmosferą tvyrančią ore. Ji kažkuo kitokia, kažkuo ypatinga ir nepaprastai saldi. O gal tai buvo vynuogės, kuriomis vaišinomės atgaudami jėgas? Vis dėlto ir vėl aplankė kažkoks pilnatvės ir užsispyrimo siekti savo tikslų jausmas :)… Trečias naujas atradimas buvo China Town- kiniečių mikrorajonas. Nieko labai ypatingo ten nepamatėme, tikriausiai dėl to, kad daug kas jau užsidarinėjo. Australijoje viskas darbą baigia labai anksti. Niekas nedirba iki tokios vėlumos, kaip mūsų akropoliai, ozai ar panoramos. Šeštadienį čia pasiseka, jeigu 16:00 randi kažką dar dirbant. O Sekmadienį, tai apskritai be šansų. Darbo dienomis, tik didesnės maisto parduotuvės dirba iki 21:00, o visa kita užsidarinėja panašiai apie 17:00. Apskritai man kaip lietuvei vartotojai ir marketingistei sunkiai suvokiama kaip tiek mažai čia yra parduotuvių ir jos paprastai toli viena nuo kitos bei vienoje krūvoje. Nežinau ar australai mažiau vartoja, ar lietuviai tiesiog neturi pakankamai gero oro, bet čia prekybos centrų toli gražu tiek nėra, kaip Vilniuje. Gaila, apie juos pačius mažai ką galiu pasakyti, nes dar nesu nei vieno taip rimtai aplankiusi. Yra ką ir be to čia veikti. Tiesiog per daug veiklos, o ir pinigų dar neužsidirbome tam :D.

Šeštadienis mus išsekino, važiavome namo autobusais, kuriuose Aras visus linksmino kaip rašiau anksčiau. Grįžome, paplepėjome su kaimynu bei paskypinome ir savaitė beveik baigta…jeigu ne rytojus :D. O rytoj mes važiuojame į Gold Coast. Gražiausią Australijos kurortą. Na, tiksliau mus veža Olivija. Tikiuosi, jog oras bus geras ir kelionė įvyks. Labai nekantrauju ir negaliu to sulaukti. Tadas taip pat nori pagaliau pamatyti vandenyną. Po to galėsiu papasakoti daugiau, nes kol kas net nežinau kur tiksliai važiuosime. Bet žinau, kad bus smagu. Baltas smėlis, palmės ir vandenynas. Mes pagaliau pajusime tikrąją Australijos dvasią :).
Palieku jus jaučiančius mums pavydą ;). Mes ir patys sau pavydime visko ką iki šiol patyrėme. Gyvename gražiausiame mieste ir gražiausią gyvenimą, kokį tik galima įsivaizduoti. Tikiuosi, jog tai niekada nesibaigs.