Kasdienybės (ne)rutina

Paskutiniu metu dažnai girdžiu klausimus "O ką tu veiki?". Na, Tadas dirba, tai visiems aišku, Aras eina dabar jau tris dienas per savaitę į darželį ir tada visiems įdomu ką aš veikiu tuo metu, kai Aras darželyje, juk niekur nedirbu, o mokslai prasidės tik rytoj. Tad nusprendžiau šiek tiek daugiau papasakoti apie mūsų kasdienybę šiuo metu.

Papūgos pakeliui į Aro darželį

Tačiau pasakoti apie kažką kas labai nestabilu yra ganėtinai sudėtinga. Mes tikrai dar neturime rutinos, dienotvarkės ar bet ko kas būtų bent kiek panašiau į stabilumą. Kiekviena diena, tai naujiena. Vienintelis dalykas buvo aiškus paskutinius du mėnesius. Kaimynas ateinantis su mumis išgerti kavos bei kartais papusryčiauti. Tai vienas iš dienos momentų prie kurių labai pripratome. Deja, teks atprasti, nes kaimynėlis kitą savaitę išskrenda atgal į mūsų gimtąją Lietuvą. Tad šitos mažos mūsų rutinos mums labai truks. Ypač to truks Arui, nes jis labai prisirišo prie dėdės Juliaus. Bet toks jau tas gyvenimas. Žmonės ateina, žmonės išeina. Tai ypatingai jaučiame atvykę į tokią tolimą šalį kur viskas mums vyksta iš naujo, daug intensyviau. Kiekvienas atradimas ar praradimas vertas atskiro blogo įrašo :). Bet taip jau išeina, kad gyvename be proto įtemptą gyvenimą ir laiko lieka mažai net vienam įrašui per savaitę :). O kas pas mus tokio intensyvaus? Tuoj papasakosiu daugiau :).

Jeigu Aras neina į darželį, tai mes būtinai siekiame susitikti su mūsų draugais Sigita ir Tayloriuku. Aras Taylorą vadina "Tei". Ir nors jis nelabai nori su Tayloru dalintis paties Tayloro žaislais, kai mes juos lankome, Tayloras būna labai draugiškas ir labai ant draugo nepyksta. Žodžiu, kartu jie tikrai smagi komanda. Dažnai su Sigita pasvarstome kaip būtų smagu jiems kartu užaugti. Bet vat ir šitie mūsų draugai mus paliks apie Spalio mėnesį. O iki to laiko stengiamės dažnai susimatyti. Aš jau nekalbu apie tai kaip Aro ir Tayloro mamytės pasineria į kalbas prie arbatos puodelio... Gerai, kelių arbatos puodelių, nes su Sigita ir Tayloru laikas lekia šviesos greičiu. Taip kad vos nesutemsta juos belankant ar su jais tyrinėjant miestą :)

Aras daiktams sugalvoja įvairių pritaikymo būdų

Jeigu vis dėlto nepavyksta susimatyti su draugais, tai labai labai retais atvejais liekame namie. Tokia viena diena buvo nutikusi praeitą savaitę. Turėjome važiuoti pas Sigitą, tačiau Aras rodė ožius bei atsisakė rengtis rūbais. Supratau, kad vaikas jau pasiilgo namų. Darželis bei nuolatinės išvykos jį tikriausiai šiek tiek išvargino. Tad mes siautėjome namuose. O namai tikrai reikalauja daug dėmesio, kai šiaip juose realiai tik vakarieniauji, permiegi ir pusryčiauji. Netvarka... Tačiau kas turi mažų vaikų žino, kad tvarkytis su vaiku yra beprasmis reikalas :).

Nerealus medis mistiniame parke vidury miesto :)

Grafiti, kurie puošia net ne pačias gražiausias miesto vietas.

Tadas dirba labai intensyviai. Iš namų išvažiuoja 5 ryte, o grįžta apie 19:00. Kartais vėliau, kartais anksčiau. Lenkia nugarą mūsų tėtis, kad mums būtų gerai, tačiau ne visada ir darbų būna. Štai vakar darbo nebuvo, tad aš su Tadu savo draugui Juliui padėjome rinktis siuvenyrus iš Australijos parsivežti namo į Lietuvą. Apėjome pusę miesto. Vyrai pavargo, o aš galėjau dar vaikščioti ;). Toks gražus tas mūsų miestas. Šį kartą aplankėme Paddington ir West End rajonus. Tai iš esmės turėtų būti gana panašūs bohemiško stiliaus mikrorajonai, tačiau iš tikrųjų jie vienas nuo kito labai skyrėsi. Kaip pastebėjo Julius Paddington buvo toks jaukus, šviesus mikrorajonas, o tuo tarpu West End buvo ganėtinai juodas, pilkas, niūrus. Abiejuose netrūko žmonių ir įdomių vietų, tačiau Paddington mums patiko nepalyginus labiau. Gal dar dėl to, jog jis yra ant kalno ir laikas nuo laiko einant gatve tarp namų atsiverdavo nepaprastai gražus vaizdas į miesto centrą ar kalnus miesto pakraštyje. Kas mane pažįsta žino kokią silpnybę aš turiu aukščiui bei gražiems vaizdams ;).

Kimono improvizacija pagal mane :).

Dar apie Paddington - jame mes aplankėme antikvarinių daiktų centrą. Iš esmės tai toks labai didelis angaras po kurio stogu sudėti begalės senatve dvelkiančių daiktų. Nors buvo ir ne labai senų. Bet tie kas turi silpnybę antikvarui, tikrai turėtų ką nuveikti tokioje vietoje. Kaip Julius tai pavadino - muziejus, kuriame viską galima liesti, o labai norint ir įsigyti. Ten buvo visko - baldų, buities daiktų (puikiai į šią seriją tiktų anglimi šildomi lygintuvai, kuriuos dar kažkur turėjo mano močiutė), knygų, lėlių, papuošalų. Bet visų labiausiai mane sužavėjo japoniškas kampelis su kimono bei visais jiems priklausančiais atributais. Tik bėda su kuria susidūriau juos matuodamasi, tai buvo tokia, jog esu stipriai per aukšta jiems. Na, bet galbūt greitu laiku apsilankysime Japonijoje ir ten jau atrasiu savo kimono :). Šiuo metu galiu džiaugtis dovanota jukata. Jukata tai medvilninis kimono, kuriuo japonai dažniausiai puošiasi eidami į savo tradicines pirtis arba su puošnesniais eina į fejerverkų šou vykstančius vasaros metu, kadangi tai labai lengvi kimono. Jukatą gavau dovanų iš Sigitos (dar kartą ačiū tau, Sigita). Iš tikrųjų tai toks rūbas, kurį galima naudoti kaip chalatą (arba "morning gown" kaip vakariečiai čia kimono vadina) arba iš tikrųjų pasipuošti kokiai nors progai. Galbūt dar spėsime su Sigita  kokiame nors fejerverkų šou sudalyvauti Brisbene?

Pirmoji koala. Mieganti. :)

 Papasakojau apie pusę informacijos to ką darome su savo laiku čia. Dar vienas ketvirtadalis būtų, kai Tadas baigia darbus ir skiria savo laiko mums, o tai dažniausia nutinka tik Sekmadienį, važiuojame kažko pamatyti ir aplankyti. Vienas iš tokių apsilankymų buvo užpraeitą Sekmadienį, kai važiavome į Daisy Hill rezervatą. Tai didelis parkas, kuriame yra daug įvairaus sudėtingumo takų pėstiesiems bei dviratininkams (arba raiteliams ;) ). Bet įdomiausia šio parko vieta yra Koalų centras, kuriame laikomos sergančios, sužeistos ar kitokios nelaimėlės koalos, kurios negali grįžti į savo natūralią aplinką. Dėl to jos yra prižiūrimos specialistų. Jų apkabinti ar liesti negalima. Nes iš tikrųjų koalos yra labai jautrios ligoms, kuriomis serga žmonės. Tad tik kai kuriuose zoologijos soduose galima apkabinti koalą. Tie kas nežino, tai koalos yra sterblinis žinduolis mintantis išskirtinai tik eukaliptų lapas. O kadangi tie lapai yra sunkiai virškinami, tai didesnę laiko dalį koalos miega, kad atgautų jėgas ir galėtų toliau sotintis. Tai taip praėjus porai mėnesių mūsų gyvenimo koalų ir kengūrų šalyje mes pagaliau jas pamatėme. Koalos Aro labai stipriai nesudomino. Buvo daug įdomiau kiti gyvūnai, dar tiksliau ropliai, kuriuos per šou vaikams rodė centro prižiūrėtojai. Nors būsiu visiškai atvira ir pasakysiu, jog Arą daug labiau sudomino tai, kad jam tėvai leido paturėti foto aparatą (labai reta išimtis iš taisyklės), kad tik patys galėtų pažiūrėti tą roplių šou :D. Bet štai kengūros Arą be proto pralinksmino. Nežinau ar tai buvo dėl to, jog jos ir tikrųjų juokingai šuoliuoja ar dėl to, kad Tadas jas įgarsino "piau-piau" su kiekvienu šuoliu. Tai sukėlė tikrą juoko isteriją mūsų mažajam sūneliui.

Pitonas. Didelis. :) Arui foto aparatas įdomiau.

Daisy Hill takų neištyrinėjome, nes bandėme pasidaryti pietus. Tačiau buvome šiek tiek nustebinti. Pasirodo, kad BBQ parkuose būna ne tik dujiniai, bet ir medžiu kūrenami. Taigi mes nebuvome tam pasiruošę bei neturėjome su savimi kuo užsikurti BBQ. O gal tiesiog nebuvome pakankamai alkani, tad tiesiog džiaugiamės nuostabiu parku ir judesiu aplink. Arui tikrai patiko veiksmas ir aplink žaidžiantys vaikai. Jis pats ėmėsi tyrinėti aplinkos, kol tėvai ištiesė kojas po medžiais (gerai būtų buvę...).

Šiek tiek daugiau nuotraukų iš mūsų išvykos į Daisy Hill:

Mamyte, užsigavau kojytę...

Didelis parkas, daug žmonių, galima bendrauti

Bendrauja

Keliaujame namo, basomis smagiau

Ar matote kengūrą? :)

Mūsų pirmosios kengūros Australijoje

 Tokios išvykos iš tikrųjų praskaidrintų bet kokią kasdienybę. Pirmosios koalos ir kengūros buvo tikrai didelis įvykis mūsų gyvenimuose. Juk to čia ir atvažiavome pamatyti! Juokauju, aišku... Bet vieną pliusiuką jau galėjau padėti prie vietų, kurias norime aplankyti. Tik taip jau yra, kad kai vieną pliusiuką padedu, įrašau dar bent pora naujų vietų. Pasaulis toks didelis, tiek daug jame neatrastų vietų. Taigi dabar galiu pasakyti, jog kolekcionuoju aplankytas vietas :). Kalbant apie tai, greitu laiku turėčiau pradėti rašyti blogą anglų kalba apie vietas, kurias aplankėme, lankome ir tik dar aplankysime. Bet viskam savas laikas :).

Be dienos linksmybių, netrūksta mums ir smagumo vakare. Štai vieną vakarą dėdė Julius atsinešė žuvies bei netgi ją iškepė. Praleidome smagų vakarą su kaimynais skanaudami nuostabiai paruoštos žuvies. Mums tikrai trūks gerojo dėdės Juliaus ;).

O dabar prieinu prie visos šio įrašo esmės. Ką aš veikiu dienomis, kai vaikas darželyje ir man nereikia eiti į mokslus? Ogi aš irgi dirbu. Galbūt kai kuriuos nustebinsiu, kitus pradžiuginsiu, treti manęs nesupras, bet mano darbo diena atrodo dabar taip. Aš sėdžiu prie kompiuterio ir rašau. Ne, ne šitą blogą, nors tai ir yra puikus būdas paskatinti įkvėpimą ir pasipraktikuoti (atsiprašau, bet kartais neredaguoju savo įrašų prieš juos publikuodama :P). Aš rašau savo n-ąją knygą. Bet šį kartą tokią, kurią tikrai norėsiu išleisti. Nors turiu jus įspėti. Jeigu knygą išleisiu savo vardu, jums ji gali arba labai patikti, arba labai nepatikti :). O jeigu išleisiu ne savo vardu, tai efektas tikriausiai bus toks pats, tik jums jau teks spėlioti ar tai mano knyga ar ne :P. Taigi paskutiniu metu gyvenu rašymo zonoje. Kiekviena laisva akimirka yra tam skirta ir dėl to tikriausiai namai atrodo kaip po karo. Bet turiu pasakyti, jog gyvenime niekada nesijaučiau daugiau pasitenkinimo kažką dirbdama nei dabar. Dar jeigu kas atlyginimą mokėtų, tai būtų iš vis pasaka. Bet gal kada nors ir mokės? :)

Norėdami tai sužinoti sekite naujienas ;). Neturėčiau ilgai užtrukti :).

Ačiū, kad skaitote :)*.