Lietuvis lietuviui šeima :)

Tie kas skaito mano tinklaraštį nuo pradžių atsimins istoriją apie tai kaip mus apgavo lietuvis. Neieškokite, tą istoriją jau senokai pašalinau iš sąrašo. Tiesiog nesilaikome įsikibę blogų dalykų. Kas buvo pražuvo. Tiems kam įdomu istorijos pabaiga - tai jos nebuvo. Žmogus mums vis dar skolingas pinigų. Tebūnie - tai jo skola, o ne mūsų :). Bet šis įrašas ne apie tai. O apie seną posakį: "Kaip šauksi, taip ir atsilieps". Išvažiuodami iš Lietuvos daug prisiklausėme, prisiskaitėme ir nusiteikėme, kad su lietuviais reikia būti atsargiems. Iš tikrųjų taip įsijautėme į tą būseną, jog tikriausiai patys sau ir užsitraukėme nelaimę. Žinote čia iš tų motyvacinių knygų - ko prašysite Visatos tą ir gausite. Mes galvojome, kad mus gali apgauti. Mus apgavo. Paprasta logika. Ir labai gera pamoka. Keista iš tikrųjų tai, jog esu šiaip pozityviai mąstantis žmogus ir nežinau kodėl atvykdama į Australiją aš susidariau negatyvų lietuvių (ir ne tik) įvaizdį. Galbūt stresas, per daug baimių ir kažkokių abejonių tam padarė įtaką. Dabar tai nebesvarbu. Svarbiausia yra pamoka, kurią išmokome. O ji yra paprasta - ko tikiesi tą ir gauni. Nustojus tikėtis blogo, pradėjus tikėtis gero, jo pasipylė su kaupu. Ir tai įvyko netgi man nepastebint ar specialiai nieko nedarant. Tiesiog po truputį keičiantis į gerąją pusę. Atsiveriant pasauliui ir leidžiant žmonėms mums padėti. Nebebijant prašyti pagalbos (Iš serijos: Aš ir pati galiu) ir priimant pagalbą su pažadu jeigu ne tam pačiam žmogui tai kam nors kitam padaryti tiek pat ar daugiau gėrio. Ir tai tampa uždaru ratu. Kuo daugiau duodi, tuo daugiau gauni. Ir vėl darai ne dėl to, kad gautum, o dėl to kad gera ir malonu jausti, kad kažkam padėjai net jeigu tik truputį. Skatinu visus tai išbandyti ar tiesiog atkreipti dėmesį kai tai darote ir būti dėkingais sau patiems. Nes tikrai kartais įsisukę į kasdienybę mes nepastebime savo pačių gerų darbų, o kartais nepastebime kaip kitiems to gero darbelio iš mūsų reikia.

Kodėl apie tai rašau dabar? Nes kaip rašiau praėjusiame įraše išmokau vieną pamoką Onos pagalba. Ne visi mums linki blogo (ir čia vėl ne vien apie lietuvius), kiti neprašyti padeda. Ir su ta pagalba priverčia pasijusti kažko didesnio dalimi. Onos patarimas ir dėmesys jai pačiai galbūt nereiškė daug, bet man reiškė naują milžinišką suvokimą, kad visi esame viena didelė šeima. Kažkodėl anksčiau atsiribojome nuo to buvimo lietuviu lyg tai būtų toks savaime suprantamas dalykas, kad nepastebėjome, jog buvome tapę patys uždaresni ir apsunkinome tokią ir taip sudėtingą kelionę. Žinoma, mes susitvarkėme su viskuo patys ir esame patenkinti savo gyvenimu, bet praleidome progą anksčiau pasijusti dalimi gražaus darinio - lietuvių šeimos Australijoje - lietuvių šeimos pasaulyje. 

Ir tokia nauja ir paprasta pamoka tebuvo pradžia. Vėliau sekė suvokimas, jog esame ne tik lietuvių pasaulio, bet ir krikščionių pasaulio dalimi. Vėlgi atrodytų toks savaime suprantamas dalykas, nuo pat pakrikštyjimo buvome šio pasaulio dalis, bet viskas atrodė labai oficialu ir netikra. Pirmą kartą susidūriau su kunigu su kuriuo norėjau bendrauti daugiau, norėjau iš tikrųjų užduoti daug klausimų ir jaučiau jo meilę žmogui (tai ne vien tėviška meilė, tam reikėtų sugalvoti atskirą žodį). Jis jaunas, bet jo širdis plati ir didelė, kurioje telpa Australijos lietuviai, australai ir šiaip visa žmonija, nes jis neieško kažko blogo žmoguje. O juk iš tikrųjų blogų žmonių nėra, yra tik negeri jų poelgiai. Kunigas Juozas Deveikis pasidalino savo geru ir aš tikiuosi, jog mes kada nors galėsime atsilyginti. Jeigu ne jam, tai kam nors kam reikės pagalbos, net jeigu jie jos neprašys.  

Kalbant apie pagalbą, kaip jau rašiau lietuvių parapijos namai Melburne reikalauja dėmesio. Aš kol kas nesugalvojau kaip galėčiau jiems padėti. Bet manau, kad tai ne vien Melburno lietuvių reikalas. Tai turėtų būti aktualu visiems lietuviams Australijoje ir netgi Lietuvoje. Nes tie parapijos namai rūpinasi lietuviškumo išsaugojimu (o kaip žinia pasaulyje mes esame nykstanti rūšis :)). Juose vyksta lietuvių vaikų pamokos, spausdinamas laikraštis, priimami gyventi svečiai bei tai yra kunigo namai. Galbūt ne viską tiksliai aprašiau, tačiau faktas yra toks, kad tai yra labai svarbus pastatas. Be visa ko jam apie pusantro šimto metų ir tikrai reikia remonto. Tai tik viena iš galimybių mums visiems kažkuo prisidėti prie to buvimo lietuviu bendrumo jausmo. 

Ačiū visiems, kurie padėjo pabusti iš letargo miego ir pajusti bendrumo jausmą. Tai nepakartojamas pojūtis. Noriu dar :D

Būkime atviri pasauliui.

Su meile,
Meilūnai :)

Melburnas

Raudona Australijos žemė

Dalinuosi mūsų nuotykiais Melburne kaip ir žadėjau. Tik bijau, kad nepapasakosiu daug, nes realiai mieste praleidome tik apie 4 valandas iš kurių dvi buvome su Aru miesto akvariume. Tad buvo per mažai laiko susipažinti miestu ir aplankyti gražiausias jo vietas. Be to dar lijo. Žinoma manęs gimusios lietaus krašte nepagąsdins menkas lietutis, tik atgaivins, o ir Arui patiko slėptis po skėčiu, tačiau man kaip atsakingai mamai nepatiko ta mintis apie sušlapusį ir sušalusį vaiką. O sušalęs jis tikrai būtų, nes nuvykus į Melburną atrodė, kad patekome į visai kitą šalį. Iš šiltojo Brisbeno į vėsų ir drėgną Melburną. Bent jau tokį pirmą įspūdį man paliko tas miestas. T.y. buvau labai laiminga grįžusi atgal į Kvinslandą ir dar labiau laiminga, kad kai rinkomės kur Australijoje gyventi - pasirinkome būtent Brisbeną. Bet grįžtu prie kelionės.

Melburno Southern Cross stotis

Keliaujant vienai su vaiku labiausiai gąsdino didelės minios ir galimybė pamesti jį iš akių, tačiau Aras buvo paklusnus ir geras vaikas (bent jau didesnę laiko dalį :))). Skrydžiai pirmyn ir atgal visumoje pavyko sklandžiai, tik grįžtant jis dvi valandas negalėjo nustygti vietoje tai visus kalbino, žaidė ir šoko ant sėdynės neprisėsdamas nei akimirkai. O juk buvo jo pietų miego metas. Žinoma tiek pervargęs jis paskui nebeatlaikė spaudimo kai besileidžiant lėktuvui užgulė ausis. Apie jo diskomfortą sužinojo visi esantys lėktuve. Niekaip negalėjau įtikinti jo atsigerti ar kažko užvalgyti (netgi šokolado, kurio jis taip dažnai prašo!!!), kad tai padėtų atsikimšti ausims. Laimei mus išgelbėjo vienas malonus vyriškis - jis nupirko mielą žaislinį tigriuką iš lėktuvo parduodamų daiktų ir Aras įsikibęs į naują žaislą dar šiek tiek besiskųsdamas užsnūdo prieš pat lėktuvo ratams paliečiant žemę. Tad nemalonus jausmas ausyse netrukdė prieš tai kai jis buvo pailsėjęs, bet buvo visai nepakenčiamas pavargusioms jo mintims.

Lietuvių parapijos namai - senas ir gražus pastatas, bet jau labai reikalaujantis remonto.

Kalbant apie gerus žmones tai jų šitoje kelionėje sutikome begalę. Pradedant nuo malonios ir paslaugios Danos Levickis - Melburno konsulės. Ji nuo pat visų organizacinių darbų pradžios maloniai atsakė į visus klausimus ir padėjo visais su Aro paso atnaujinimu susijusias reikalais. Taip pat esu dėkinga Onai už pagalbą ir rekomendacijas dėl nakvynės. Tai mums padėjo sutaupyti pinigų, bet visų svarbiausia išmokė mane vienos pamokos apie kurią parašysiu atskirą įrašą :). Esu dėkinga Monikai, kuri mus pasitiko oro uoste ir pristatė į parapijos namus (ačiū, kad paskolinote skėtį, jis mus išgelbėjo), Juozui Deveikiui - kunigui Melburne už suteiktą prieglobstį, pokalbius, dėmesį ir dar vieną naują supratimą, kad net būdami toli nuo tėvynės ir savos šeimos - esame lietuvių šeimos dalimi Australijoje.
Esu dėkinga visiems tiems žmonėms, kurie be jokių ribų šypsojosi Arui, jį kalbino ir tarsi džiaugėsi jo buvimu šioje žemėje. Tai leidžia mylėti pasaulį dar labiau.

Ką aš galiu papasakoti apie patį Melburną ko dar nepasakiau? Sakiau, kad buvo šalta. Žinoma, jis juk už kažkur 1700km (jeigu neklystu) nuo Brisbeno į pietus (šiame pusrutulyje tai reiškia šaltėjimą) ir dabar jau antra rudens pusė, bet man dabar sėdint su vasarine suknele ir mylint šią Kvinslando šilumą tapo sunku susitaikyti su mintimi apie šaltą rudenį :). Tačiau ta vėsa, nugeltonavę ir lapus metantys medžiai man atrodė nostlagiškai. Jie priminė Tėvynę. Todėl suprantu Lietuvius sakančius, kad Melburne jiems patinka labiau. Ten jie jaučiasi arčiau savo šaknų, to kas įprasta prigimtiniam būviui.

Melburnas daug pilkesnis už Brisbeną. Brisbenas toks žalias ir gaivus, Melburne man pritrūko medžių, žalumos ir ne tik mieste. Leidžiantis lėktuvui atidžiai stebėjau viską iš viršaus. Kylant Brisbene miestas atrodė lyg būtų įsikūręs parke, tuo tarpu Melburnas atrodė įsikūręs laukuose. Aš žinoma dar daug nemačiau, tad pasakoju tik tai ką pastebėjau. Bet kad mano nuomonė pasikeistų reikėtų dar labai daug pamatyti ir visų pirmą gamtos aplink miestą. Nesu aš miesto žmogus ir netraukia manęs senoviniai pastatai (kiek seni jie gali būti Australijoje) pakankamai to atsižiūrėjau Europoje ir per savo studijas. Mane traukia tai kas sukurta gamtos ir žinoma to pamatyti be nelaisvėje gyvenančių žuvų aš nespėjau.

Krokodilas tikras ir milžiniškas tad gera būti už stiklo

O ant netikro galima ir pasėdėti...

...ir palaipioti.

O iš to ką pamačiau niekaip nesuprantu kodėl Melburnas geriausias miestas pasaulyje. Žinau, yra sena australiška kova tarp jų miestų. Aš ne australė ir nedalyvausiu toje kovoje, bet iš mano pastebėjimų Brisbenas yra tvarkingesnis, jo traukiniai naujesni ir tvarkingesni (tiek kiek aš jų mačiau). Žinoma tai toli gražu ne visi rodikliai. Tiesa žmonės Melburne mus užkalbino daugiau kartų nei tai nutinka Brisbene, tad gal ten jie tikrai laimingesni, o gal mes atrodėme kaip tokie kuriems reikia dėmesio :D. Tad objektyviai lyginti ir spręsti aš negaliu. Melburne praleidau tik vieną parą, o Brisbene gyvename jau virš metų ir jaučiame tam tikrą meilę, kokią galima jausti miestui svetingai mus priėmusiam svetimoje šalyje.

Žiūrėk, mama, aš po vandeniu.

O aš tarp ryklių... Vėlgi kaip džiugu, kad yra stiklas.

Neapsakomo grožio jūrų arkliukas

Ir paslaptingosios medūzos...

 Gaila nepasinaudojome nemokamu tramvajumi, kuriuo galima apvažiuoti visus žymiausius objektus centre. Tiesiog nebuvo tam laiko ir kadangi buvau su vežimėliu įlipimas į aukštą tramvajų pasirodė labai sudėtingas tad tuo teks pasinaudoti kai keliausiu ne viena :). 
Labai patiko dideli Lietuvių namai. Didelės patalpos, lietuviškas baras (į kurį iš skubėjimo neužsukau - ak, kaip nelietuviška :DDD), biblioteka ir šiaip visa lietuviška atmosfera. Žodžiu, nostalgijos Lietuvai Melburne buvo daugiau nei tikėjausi :).

Rudeniški parkai.

Gaila, kad teko visur skubėti. O paskui netgi slėptis nuo lietaus. Dar labai daug norėjau pamatyti ir bent kažką nufotografuoti, kad galėčiau parodyti, tačiau kaip išėjo taip. Vis dėlto ne atostogauti, turistausti keliavome, o tik pasą atsinaujinti. Bus dar tų progų :).

Dar kartą esu dėkinga visiems, kurie mums taip šiltai padėjo. Tikrai puikus jausmas apima. Būtinai dar sugrįšime į Melburną, kad patikrintume tai kodėl jis vis dėlto geriausias miestas pasaulyje :D... Bet bent jau su dabartine patirtimi gyventi ten tikrai nenorėčiau (nepaisant to, kad didžioji dalis Australijos rašytojų ir menininkų gyvena būtent Melburne - bent jau aš taip girdėjau). Kiekvienam savo :).

Tokio stiliaus namų pilna visame mieste. Tikrai žavingi nameliai.

Visumoje - Australija man vis dar pasakų ir nuostabių atradimų šalis :).

Priverstinė kelionė į geriausią pasaulio miestą

Įrašas apie Lietuvos ambasados nebuvimą Australijoje ir tai kad Lietuvos vaikų pasai iki 5 metų galioja tik du metus.

Taip, Aro pasas baigsis Spalio mėnesį, o tai pastato mus į labai nepatogią padėtį. Gerai bent tiek, kad susigriebiau apie tai pasidomėti dabar, likus pusei metų iki to momento kai jo pasas pasibaigs, o ne mėnesiu vėliau. Nes....

Lietuvoje nėra Australijos ambasados. Nuostaba dėl to, kad jei atvirai nesuprantu kaip ten viskas vyksta su ta diplomatine politika. Žodžiu, artimiausia ambasada yra Japonijoje. Ir kad ir kaip aš norėčiau aplankyti tą šalį, tai tikrai dar ne taip greitai ir priverstinai. Kadangi Australijoje nėra ambasados, žmonės norintys prasitęsti, pasidaryti ir pan. Lietuvišką pasą turi laukti konsulinės misijos iš Japonijos į Australiją. Jos būna dvi per metus (kaip supratau) - viena Melburne (kaip tik šį mėnesį), kita Sidnėjuje. Taigi kita bus tik spalio pabaigoje, lapkričio pradžioje, o tai jau reikštų, kad Aro pasas būtų pasibaigęs.

Pasą keisti kiek per anksti, tačiau neturime kito pasirinkimo. Vėliau jau gali būti per vėlu. O dar kaip Merfio dėsniai galioja, dažniausiai prisireikia tada kai neturi ir pan... 

Sukaupusi visą drąsą ir jėgas pasiryžtu vykti į Melburną už dviejų savaičių viena su Aru. Vienai keliauti nebaisu... Bet vienai su Aru tai jau iššūkis. Jis toks nenuorama ir padauža, kad tai tikrai nebus paprastas pasidairymas po naują miestą.

Žodžiu, jeigu yra norinčių mums patarti ką staigiai aplankyti Melburne kol ten svečiuosimės dvi dienas, tai mielai laukiu pasiūlymų :). O vėliau bus pasakojimas ir apie tai kaip mums ten sekėsi. Nors palaukite... pirma dar reikia nusipirkti lėktuvo bilietus ir susirasti kur apsistoti ;)...

Vis tie netikėti gyvenimiški iššūkiai...

P.S. Kam aktualu daugiau informacijos čia.  P. Danutė Levickis Garbės konsulė Melburne labai maloni ir draugiškai man padėjo visais klausimais.