Nėra laiko galvoti, tik veikti

2015-02-28 parašė meilune

Tiems kas jau mūsų pasigedo ;). Laikas čia lekia greičiau :). Tiek greičiau, kad nespėju net užsižymėti dalykų apie kuriuos norėčiau jums papasakoti :).
Bet vėlgi, viskas iš eilės.
Audra praėjo. Brisbene jos laukė nusiteikę rimtai. Buvo netgi nurodyta kuriuose punktuose reikalui esant būtų galima pasiimti smėlio maišų, kad žmonės apsaugotų savo nuosavybę nuo potvynio. Gerai, kad nieko baisaus nenutiko. Kur audra buvo baisiausia, tai nukentėjo tik materialūs daiktai, nukentėjusių žmonių nebuvo. Brisbene tiesiog lijo keturias dienas. O paskui lyg niekur nieko išlindo saulutė bei toliau plieskė kaitindama žemę. Mums aišku tas karštis tik pats tas malonumas :).
Kol lijo be perstojo, reikėjo sėdėti namuose. Tada buvo galima rašyti. Dabar visos dienos apkrautos veiksmu. Vakare tenoriu pažiūrėti filmą ir griūti į lovą. Nuo įspūdžių gausos norisi atsikvėpti, o  ne apgalvoti ką nuveikėme. Tačiau atėjo metas atiduoti duoklę bei prisiminti viską ką norėjau papasakoti per praėjusią savaitę. O savaitė atrodo lyg visas mėnesis.
Pirmadienį aplankėme su Aru du darželius. Pirmas ir pigesnis be galo sužavėjo dėl to kaip užsiimama su vaikais. Jie turi dienotvarkę, per dieną vedamas įvykių žurnalas, kurį tėvai gali vėliau pasižiūrėti bei matyti ką per dieną nuveikė/pasiekė mažylis. Daromos mažylio nuotraukos bei iškabinamos ant sienos. Užsiimama rankdarbiais, žaidžiama lauke (saugiu nuo saulės laiku) aptvertame ir nedideliame kiemelyje. Įdomu tai, kad darželio direktorė lenkė. Neturiu nieko prieš lenkus ir gal čia buvo tiesiog moters būdas, bet per penkiolikos minučių susitikimą ji sugebėjo kelis kartus mane pavadinkime taip - nemaloniai nustebinti. Visų pirma tuo, kad ji pasakė, jog mano anglų kalboje girdi rusišką akcentą. Pasvarsčiau, kad tikriausiai tai įmanoma kažkiek. Vėliau turo metu, kuriuo vedžiojo po darželį mus kartu su dar viena mama ir mažyliu, apskritai mažai kreipė į mus dėmesio. Kai paklausiau dėl puoduko reikalų, nes Arą mokiname daryti ant puoduko, ji pasakė, kad niekas iki dviejų metų nemokina vaikų daryti ant puoduko, bet jeigu mes mokiname, tai ir darželyje būtų stengiamasi palaikyti tą pačią tvarką (ačiū Dievui už tokias perspektyvas). Kai vėliau pildžiau dokumentus, kad priimtų į laukiančiųjų darželio sąrašą ji paklausė ar kalbu su Aru rusiškai. Akimirką nesupratau jos klausimo, bet paskui atsakiau, jog kalbamės lietuviškai, šitoje vietoje kaip tautos kaimynė ji mažai informuota, tad šiek tiek pasimetė. Paskui kai pasakiau, jog dar bandau ir angliškai kartais kalbėti, tai stipriai paprieštaravo, jog taip daryti negalima. Vaikas ims painiotis. Tada jau pagalvojau, jog ji mažai išmano apie mažų vaikų auklėjimą. Bet tai tik direktorė, svarbu jog darželis ir auklės būtų geros. Darželio dienos kaina 92 AUD. Palyginus kaina normali, bet mums dar neuždirbantiems australiško atlyginimo, tai kosminė suma. Arą reikės vesti dvi dienas per savaitę į darželį, kai man vyks privalomos paskaitos. Žinoma, tai kas gerai nebūtinai lengvai pasiekiama. Darželyje nėra vietų mums tinkamu metu.
Antras darželis buvo nepalyginamai mažiau jaukus. Kambariai su vaikais netvarkingi ir labai mažyčiai. Vaikai miega vos ne ant savo priešpiečių trupinių. Erdvės labai nejaukios išskyrus mažiems kūdikėliams skirtą kambarį (nepaminėjau, kad į dienos centrus priima mažylius nuo pat gimimo). Tačiau atrodo jog yra pakankamai skiriama dėmesio vaikams. Nors iš esmės sunku pasakyti, nes darželio direktorė buvo labai nekalbi. Kai pirmojo darželio direktorė kalbėjo nesustodama, tai antrojo atrodo iš vis nieko gero negalėjo pasakyti. Reikėjo traukti viską pažodžiui. Juokinga tik tai, kad ji pamanė, jog aš prancūzė, nes pasak jos mano anglų kalboje girdi prancūzišką akcentą :D. Na, tai man labiau patinka nei rusiškas :D. Iš esmės pats darželis labai nepatiko, o ir jo kaina yra 135 AUD per dieną. Nepaprastai daug, tačiau bijau, jog galutiniame variante galime neturėti iš ko rinktis, nes savaitės eigoje apskambinusi ar aplankiusi kitus darželius visur gavau tą patį atsakymą - VIETŲ NĖRA ir gal netgi nebus visus metus. Tai šiek tiek kelia paniką, nes tikėkimęs, kad kai pradėsiu mokslus Kovo 30 d., Tadas jau turės darbą. Su kuo reikės palikti Arą net neįsivaizduoju. Bet rankų nenuleidžiu.
Antradienį pradėjome su naujomis pažintimis. Į mūsų namą atsikėlė gyventi dar vienas lietuvis pas mūsų kaimyną lietuvį, kuris išnuomavo mums šį butą. Julius atvyko padėti mūsų namo prižiūrėtojui Modestui su automobiliais, kadangi pastarasis su jais dirba, o ką tiksliai daro, tai neklauskite, bet kaip jis pats sakėsi, tai turi šešis automobilius :). Žodžiu, Julius įdomus nemažai pasaulio matęs Tado amžiaus žmogus. Turintis ką papasakoti, tad pastarieji rytai, kurių metu jis aplankydavo mus išgerti kavos buvo tikrai turtingi :). Vėliau tą patį antradienį susitikome su Sigita, Tayloru ir dar susipažinome su Rūta bei metų ir kelių mėnesių amžiaus Jonu. Draugų gretos vėl prasiplėtė. Mieste, kuriame yra apie 300 lietuvių - mes jau pažįstame penkis su puse :). Nebloga pradžia turint omenyje, jog čia esame tik 25 dienas :). Rūta gyvena su lietuviu vyru čia jau tris metus. Buvo smagu sutikti dar vieną mamą su kuria galima buvo laisvai paplepėti apie mūsų mažylius ir kitka :). Laiką su mažyliais leidome Brisbeno botanikos parke milžiniško medžio šešėlyje susėdę ant pledo. Mažyliai zujo aplink mus ir vertė jaustis lyg filme. Gamta nuostabi, parkas platus, tačiau pilnas žmonių, daugiausiai sportininkų bei jaunų šeimų. Aplink viskas žaliuoja ir žydi. Kadangi turėjome trijų vyrukų kompaniją, tai nuolatos prie mūsų prisigredintavo viena kita panašaus amžiaus mergaičių nuo kaimyninių pledų :). Mūsų jaunuoliai buvo gana kuklūs ir labiau linkę užsiimti savais, vyriškais reikalais :). Arutis kaip vyriausias jautė pareigą prižiūrėti visus bei ištyrinėti kas ir kaip čia vyskta mūsų aplinkoje, Tayloriukas stengėsi įveikti medžius bei į juos įkopti plačiomis jų šaknimis, o Jonukas individualistas apžiūrinėjo perspektyvas kiek toliau nuo didesnio kolektyvo :). Stebėti taip žaidžiančius vaikus yra vienas didžiausių malonumų, kuriuos gali patirti tėvai.
Antradienis baigėsi ramiai, trečiadienis neatnešė didelių naujovių, tik visur pavėlavome kur norėjome patekti per mano išsiblaškymą. Bet nuveikėme kai ką didelio, tai nupirkome Tadui įrankius, nes be jų neįmanoma susirasti staliaus darbo. Paskui Tadas juos visą vakarą mylavo, bučiavo ir kitaip negalėjo atsidžiaugti :D. Tuo tarpu Aras būtinai turėjo dalyvauti visuose surinkimo ir paruošimo darbui procesuose. Be visa ko vakarieniavome pas Oliviją. Ji mielai mus pakvietė pas ją į svečius į savo namus, kurie labiau panašūs į kolekcionieriaus svajonę. Ji su vyru kolekcionuoja peilius (šaltus ginklus), mašinyčių modelius, filmų herojų figūrėles ir dideles figūras bei viską kas susiję su ateiviais. Na tikrai buvo ką veikti mums, net labiau nei Arui, nes Aras iš pradžių šiek tiek išsigando į jį spoksančių didelių ateivio figūros akių. Bet vėliau apsiprato ir smagiai leido laiką išnaudodamas viską kas jam buvo leidžiama toje žaislų kolekcionieriams karalystėje :).

Ketvirtadienį Tadas pasiėmė laisvą dieną, nes per paskutines dienas buvo nemažai dviračiu apvažiavęs įmonių ir gana stipriai saulėje nudegė rankas bei kojas. Ta proga išvažiavome į miestą, į Roma street Parklands. Parką, kuriuo labai didžiuojasi Brisbeno gyventojai. Šį parką jau buvome aplankę su Sigita, bet dabar norėjau jį parodyti Tadui. Tuo pačiu parke pietavome bei susiradome naujų draugų - vieną oposumą, tris australiškus vandens drakonus bei vieną paukštuką triukšmingajį mainerį (net neįsivaizduoju kaip pastarieji du vadinasi lietuviškai, tad tiesiog verčiu pažodžiui). Oposumas tikrai sužavėjo savo drąsa ir kaip jis kaulijo maisto iš mūsų. Mano širdis aišku neatlaikė bei vos nesumaitinau pusės Aro užkandukų šitam įdomiam sutvėrimui :). Tuo tarpu drakonai nebuvo tokie žavūs, atrodė labiau grėsmingi, bet labai mielai valgė ryžius. Paukštukas turėjo išsikovoti davinį iš drakonų. Žinoma be visų šių žavių sutvėrimų parkas buvo pilnas visai nežavių sutvėrimų - vorų. Tinklas prie tinklo. Oda pagaugais ėjo, nors žinau, kad jie manęs tikriausiai turėtų bijoti labiau nei aš jų :). Tik kad tie vorai gal 8 cm skersmens, nelabai smagus reginys. Nors gamtos požiūriu, tai vis tiek žavinga.

Penktadienį praleidome svečiuodamiesi pas Sigitą. Mes prisiplepėjome, o vaikai prisižaidė. Smagus derinys, kurį norisi kartoti ir kartoti :). Neskaitant to, kad tą dieną vos nepuoliau į paniką, kai didelėje stotyje visiškai pasiklydau tarp stotelių ir pavėlavau net į kelis mums tinkamus autobusus, iš esmės diena buvo tiesiog puiki. Ką pastebėjau su vaiku keliaudama autobusais ir traukiniais, tai kaip visi čia rūpinasi mūsų gerovę. Autobuso vairuotojai net pakyla iš savo kėdės, kad tik tvarkingai sustatytų mus į tinkamas vietas ir mažyliui būtų kuo saugiau. Netgi išvaro kitus žmones, kurie puola atsiprašinėti, jog sėdėjo ne vietoje. Čia apskritai visi dėl visko atsiprašinėja, net jei nieko nepadarė. Tai mane vis dar labai stebina. Kaip ir tai, kad žmonės būtinai pasitraukia iš kelio ir visur mandagiai ir kantriai praleidžia, palaukia, kai važiuoju kažkur su vežimuku. Lietuvoje irgi daug žmonių padeda, tačiau dažniausiai niekas tavęs nemato ar nekreipia dėmesio, jog esi su vežimėliu - kitaip sakant, tavo bėdos, kad vaiką turi. Žinoma, mano, dėl to niekada nesiveržiau eilėse ar kažkur kitur, tikėdamasi, jog man turėtų būti pirmenybė, bet čia to daryti net nereikia. Žmonės praleidžia, užleidžia, paklausia ar nereikia pagalbos ar net neprašyti padeda vaikai, paaugliai, jauni, seni, vyrai, moterys. Visur ir visada be išimties. Kitaip sakant čia jaučiamės lyg karaliai vien dėl to, kad turime vaiką. Ir dar žavi kaip visi Arą kalbina, jam mirksi, šypsosi. Mane Lietuvoje labai liūdindavo tas faktas, kad Aras kaip labai mėgstantis žmones dažnai jiems moja ir šypsosi, tačiau Lietuvoje retas kuris atsakydavo tuo pačiu. Kartais net atrodė, jog jie būna įžeisti tuo kaip jis draugiškai elgiasi. Žinoma, čia irgi ne visi atsako tuo pačiu į Aro elgesį, bet dauguma draugiškai jam šypsosi ar kalbina viešajame transporte. Žinau, su laiku turėsime jį išmokinti, kad svetimais žmonėmis negalima pasitikėti, net jeigu jie labai gražiai šypsosi ir bendrauja, tačiau kol kas, kol jis dar mažas ir pasaulis jam toks įdomus, kodėl jis turėtų iškart pasirodyti nedraugiškas? Kaip tik manau, kad dėl to jis auga draugiškesne ir atviresne pasauliui asmenybe, kai kiti asmenys jį priima su šypsena. O jis toks nepaprastai kalbintinas (geresnio žodžio negaliu surasti) ir ekspresyvus. Užbėgsiu įvykiams už akių, bet šiandien kai važiavome autobusu, jis prajuokino visą autobusą, kai kalbėjo savo kalba, rodė savo tipines mimikas bei slėpėsi už savo vežimėlio uždangos. Viena močiutė nepaliaujamai kartojo, koks mielas ir žavus mūsų vaikas. Kiti kikeno, treti švelniai šypsojosi. O mes tuo tarpu jutome didelį pasididžiavimą, kad jis toks mažas būdamas jau dabar sugeba paveikti tiek daug žmonių. Jau nekalbu apie tiek daug išsiilgusių širdžių Lietuvoje. :)*
Šiandien - šeštadienį, kadangi Tadas nedirbo, vykome į miestą. Išbandėme CityCat - katerį, kuris plaukia beveik per visą Brisbeną. Keista kaip kartais žmogui reikia nedaug, kad pajustum pilnatvę, kad pasijustum laimingas. Aš visa tai pajutau gaivinama stipras vėjo pučiančio man į veidą dėl katerio greičio, žvelgdama į žalius ir apgyvendintus miesto krantus ir suvokdama, kad gyvename tą gyvenimą apie kurį galvojome ir kurį planavome, kuriam taupėme ilgiau nei metus. Tą akimirką tiesiog ir buvau toje akimirkoje. Šį jausmą visada išlaikysiu savyje - jausmą, kad pasiekiau ilgai siektą tikslą. Nežinau, kodėl tas jausmas pilnai mane aplankė tik dabar, o gal greičiau jau aplankė, kol dar Tadas neturi darbo ir neaiškios mūsų perspektyvos, bet tikriausiai kažkas giliai manyje žino geriau, jog mums viskas bus gerai. :)
Taigi apiplaukėme didesnę maršruto dalį upe. Brisbenas nepaprastai gražus miestas. Vietomis matosi žali parkai, vietomis visa pakrantė užkariauta į foto objektyvą netelpančių dangoraižių. Gali pamatyti visko - namai stikliniai, tradicinio kvinslandiško stiliaus, pagyvenę, seni, bet visi sutvarkyti. Daug kur vyksta statybos - miestas plečiasi, atsinaujina ir auga. Kai kurios pakrantės vietos labiau primena džiungles, o kitos stepes, tačiau viskas labai tvarkinga. Netgi upė nors drumzlina, tačiau nematėme jokių plaukiojančių plasmasinių butelių ar kitokių šiukslių (nors jų vis tiek yra).

Išlipę iš katerio patraukėme tiesiog iki parduotuvės, kuri buvo už 6 km. Vaikščioti mums aiškiai patinka (vien per šiandien nuėjome 14 km, bet tai ir ne rekordas po atvykimo čia, tai greičiau kasdienybė, nes po tiek nueinu beveik kasdien su vežimėliu). Svarbiausia, kad kelionė buvo daugiau pažintinė nei varginanti. Jos metu įjome per įpsūdingą pėščiojų tiltą. Nepaprastai ilga ir labai įdomų. Tokį ant kurio suoliukų įtaisytų labai patogiose vietose norėtųsi sutikti saulėlydžius ir saulėtekius arba tiesiog pasėdėti stebint dūzgiantį miestą. Vėliau kirtome tą patį botanikos sodą, kurį jau lankėme anksčiau. Tadas buvo be galo juo sužavėtas dėl plačių erdvių ir gražios augmenijos. Toliau ėjome pakrantės, o tiksliau taku virš upės per akivaizdžiai labai prabangius restoranus bei panašu, kad labai prabangų rajoną. Apie tai galima spręsti ne tik pagal ten pietaujančius, vaikštančius žmones, bet ir pagal visą atmosferą tvyrančią ore. Ji kažkuo kitokia, kažkuo ypatinga ir nepaprastai saldi. O gal tai buvo vynuogės, kuriomis vaišinomės atgaudami jėgas? Vis dėlto ir vėl aplankė kažkoks pilnatvės ir užsispyrimo siekti savo tikslų jausmas :)… Trečias naujas atradimas buvo China Town- kiniečių mikrorajonas. Nieko labai ypatingo ten nepamatėme, tikriausiai dėl to, kad daug kas jau užsidarinėjo. Australijoje viskas darbą baigia labai anksti. Niekas nedirba iki tokios vėlumos, kaip mūsų akropoliai, ozai ar panoramos. Šeštadienį čia pasiseka, jeigu 16:00 randi kažką dar dirbant. O Sekmadienį, tai apskritai be šansų. Darbo dienomis, tik didesnės maisto parduotuvės dirba iki 21:00, o visa kita užsidarinėja panašiai apie 17:00. Apskritai man kaip lietuvei vartotojai ir marketingistei sunkiai suvokiama kaip tiek mažai čia yra parduotuvių ir jos paprastai toli viena nuo kitos bei vienoje krūvoje. Nežinau ar australai mažiau vartoja, ar lietuviai tiesiog neturi pakankamai gero oro, bet čia prekybos centrų toli gražu tiek nėra, kaip Vilniuje. Gaila, apie juos pačius mažai ką galiu pasakyti, nes dar nesu nei vieno taip rimtai aplankiusi. Yra ką ir be to čia veikti. Tiesiog per daug veiklos, o ir pinigų dar neužsidirbome tam :D.

Šeštadienis mus išsekino, važiavome namo autobusais, kuriuose Aras visus linksmino kaip rašiau anksčiau. Grįžome, paplepėjome su kaimynu bei paskypinome ir savaitė beveik baigta…jeigu ne rytojus :D. O rytoj mes važiuojame į Gold Coast. Gražiausią Australijos kurortą. Na, tiksliau mus veža Olivija. Tikiuosi, jog oras bus geras ir kelionė įvyks. Labai nekantrauju ir negaliu to sulaukti. Tadas taip pat nori pagaliau pamatyti vandenyną. Po to galėsiu papasakoti daugiau, nes kol kas net nežinau kur tiksliai važiuosime. Bet žinau, kad bus smagu. Baltas smėlis, palmės ir vandenynas. Mes pagaliau pajusime tikrąją Australijos dvasią :).
Palieku jus jaučiančius mums pavydą ;). Mes ir patys sau pavydime visko ką iki šiol patyrėme. Gyvename gražiausiame mieste ir gražiausią gyvenimą, kokį tik galima įsivaizduoti. Tikiuosi, jog tai niekada nesibaigs.

Prisiminimai pliaupiant lietui

2015-02-20 parašė meilune

Po paskutinio blogo įrašo gavau mamos laišką, kuris privertė susimąstyti. Reikalas tas, kad viskas ką aprašiau iki šiol atrodo taip gražu ir nuostabu, lyg rojuje. Taip mes ir jaučiamęs, bet nereikia apsigauti, yra čia taip pat ir neigiamų dalykų. Tik mūsų natūra neleidžia skųstis tuo kas mums baisu, nejauku ar nepatinka. Kas mus gąsdina neskaitant aukštos žolės (nežinia kas ten slepiasi) ir didelių vorų, kurių pilna medžiuose bei visur kur net patys nežinome kur :D. Baisu dėl to, kad Tadas dar neturi darbo. Žinoma, prisipažinsime, jis rimtai jo pradėjo ieškoti tik prieš dvi dienas, nes daug vilčių dėjo į darbą pas Mornardą. Deja, nors Monardas ir liko sužavėtas Tado darbu, tačiau nieko konkretaus ir ilgalaikio pats pasiūlyti negali. Tad tai yra didžiausia mūsų baimė, kad Tadas neras greitu laiku darbo. Žinoma, yra dar kitas dalykas. Kol kas mes per mažai įdėjome į tai pastangų. Tačiau kaip tik šiuo metu Tadas naršo visus statybinių bendrovių puslapius, renkasi jų kontaktus bei ateinančiomis dienomis, jeigu Brisbeno nenupūs audra, eis į tas bendroves bei tiesiogiai siūlys savo darbą. CV siuntinėjimas nepadeda paspartinti darbo radybos, tai bandysime tiesioginiu kontaktu, kuris gali pavykti, gali ir nepavykti. Iš kitos pusės, net jeigu nepavyks tai Tadui bus puiki patirtis, o mums bus daugiau mažiau aiški statybinių bendrovių pasiūla mieste. O tai jau susiję su mūsų ateities planais apie kuriuos dar nepasakosiu ;).
Kiti minusai buvimo čia? Karštis mūsų negąsdina, mes kaifuojame nuo jo. Tropiniai lietūs iš giedro dangaus žavi, o sulytam būti nebaisu, nes nustojus lyti kaip mat viskas išdžiūna. Gamta neapsakomo grožio. Viskas žalia, nors tikriausiai tik kol dar nesibaigė vasara, bus matyti kaip čia viskas atrodo jų žiemos metu. Paukščiai įvairių rūšių ir spalvų. Kelia daug triukšmo, bet yra ir nuostabiai čiulbančių paukštelių, kurių pavadinimo dar neišsiaiškinau, bet tokių Lietuvoje nesu girdėjusi.
Kalbant apie blogumus naujuose namuose, tai jų iš tikrųjų netrūksta. Visų pirma dažnai virš galvos skraidantys lėktuvai, neblogai girdėti kelio triukšmas bei traukiniai, bet pastarieji dalykai mūsų nejaudina, tik lėktuvai iš tikrųjų kelia labai nemalonų triukšmą, nes virš mūsų galvos kyla bei leidžiasi. Taip pat turime ne pačius pasakiškiausius kaimynus. Kaimynė dirba naktimis ir turi taksų veislės šunį, kuris pradeda loti kaskart, kai ji išeina iš namų. Sienos kartoninės, tai tenka pakentėti nepakeliamą triukšmą. Blogiausia, kad jos tikrai dažnai nebūna namuose, tad lojimas super dažnas, o mes negalime jos pagauti ir apie tai pasikalbėti. Žodžiu problemos kaip ir pas visus žmones ;).
Dar vienas keistas dalykas apie kurį jau rašiau, tai kaip jie mėgsta atšaldyti patalpas. Parduotuvėse, mašinose, traukiniuose temperatūra kaip šaldytuve. Skirtumas staigus ir nemalonus. Lauke dušna ir drėgna, o įeini į vidų kaip į šaldytuvą. Kartais tai įvertini kaip atgaivą, bet dažniausiai būna baisu, kad tik neperšaltų vaikas. Dėl to tikriausiai keistai atrodome puldami jį klostyti vežimėlyje, kai tik įeiname į kažkokią vėsią patalpą. :)
Daugiau negaliu sugalvoti nieko kas mums čia nepatiktų ar keltų diskomfortą. Žmonės visi malonūs, draugiški, visada klausia kaip sekasi, o kai paprašai pagalbos niekada neatsisako ir kiek gali padeda. Iš esmės jaučiamės kaip kitokiame pasaulyje. Tačiau nenoriu, kad mane suprastumėte neteisingai. Nesakau, kad Lietuvoje yra labai blogai ar kažkas su ja ne taip. Ne dėl to išvykome iš šalies, kad mums joje gyventi nepatiktų (bent jau aš ne dėl to). Mačiau savo gyvenimą ir ateitį Lietuvoje, myliu tą kraštą, jo žmones ir visada mylėsiu. Neatmetu galimybės, jog pasisėmę patirties greitai grįšime namo, kaip ir nededu taško, jog būtinai sugrįšime. Gyvenimas pernelyg įvairiapusiškas. Mes nežinome kas mūsų laukia už namo kampo, kaip galime žinoti kas bus kitą savaitę, po metų, po penkių. Galime tik svajoti, tikėtis, viltis. Galime eiti link tikslo, tačiau niekada nebūsime tikri, jog viskas įvyks būtent taip, kaip planavome iš pradžių. Tad tiems kas pagalvojo, jog mes nusivylę Lietuva, noriu atsakyti, jog tai netiesa. Lietuva yra nepaprasta šalis mus pagimdžius ir išauginus. Ji visada bus pats gražiausias kampelis šioje žemėje, nes tik joje liko visi mūsų vaikystės prisiminimai (na, ir šiek tiek ir Latvijoje Tado atveju :))). O aš išsivežiau iš jo paskutinį prisiminimą… Kelis kartus per žiemą būna tokios oro sąlygos, kai visa žemė būna nuklota baltu sniegu, o dangus aptrauktas pilkais debesimis, tačiau jame yra nedidelės properšos pro kurias kartais pasirodo saulė bei ryškiai nušviečia sniegą, o tuo tarpu per kitas mažytes properšas pasimato ryškiai mėlynas dangus. Visa gamta ir aplinka būna baltai pilka, o danguje lyg brangakmeniai matosi keli lopinėliai ryškiai mėlyno dangaus. Tai yra mano mėgstamiausia spalva Lietuvoje. Būtent su tokiais vaizdais mus išlydėjo Lietuva paskutinėmis mūsų dienomis prieš skrydį. Ir aš žinau, jog ji ant mūsų nepyksta už norą pamatyti platųjį pasaulį.
Taigi, niekur nėra šimtaprocentinės laimės, rojaus ar pilnatvės. Viskas yra tik mūsų širdyse ir mintyse. Kiekvienas galime atrasti tokią vietą, jeigu tik paieškosime. Ar tai bus namai ar svetimi kraštai, svarbiausia nesustoti ir neimti savęs gailėtis dėl nesėkmių, o ieškoti sėkmių.
Kalbant apie nesėkmes, jų čia irgi nepritrūkome, štai prieš kelias dienas sudaužiau savo telefono ekraną. Diena prasidėjo liūdnai - vėlavau į susitikimą su Sigita, niekur neradau daiktų, kurių labai reikėjo, o dar virš visa ko sudažiau telefoną, bet… Žmonės šypsosi, sveikinasi, paukščiai čiulba, saulė kaitina. Nėra kada pasiduoti nesėkmių maratonui. Juo labiau, kad nėra nieko nepataisomo.
Štai tiek šį kartą, kai sėdime namuose jau visą parą be perstojo pliaupiant lietui. Nieko labai rimto, bet tiesiog norėjau mus pateisinti, kad Lietuvos mes neišsižadame ir nesakome, jog ten viskas blogai, o čia tik gerai. Mes dar tik pradėjome tyrinėti pasaulį čia, o Lietuvą pažįstame kaip penkis savo pirštus. Tikras palyginimas galėtų būti vykdomas nebent tada, kai ir čia nugyventume bent pusę tiek kiek nugyvenome Lietuvoje. Bet vėlgi, pasaulis juk toks didelis ir platus ;).

Užgavėnės ir “Fifty Shades” Australijoje

2015-02-18 parašė meilune

Kad ir kaip stengčiausi parašyti blogą dažniau, deja, net savo mamai kartais neturiu laiko suregzti laiško. Visko čia labai daug. Nekalbu apie atstumus kuriuos tenka su vaiku nuvažiuoti/nueiti, bet ir apie tai kiek daug žmonių sutinkame per dienas. Tačiau nuostabus dalykas tai, kad net mieste, kuriame gyvena apie 2,4 mln. gyventojų jau sutinku pažįstamų veidų, nepažįstamų žmonių, bet tokių kuriuos sutinki autobusų/traukinių stotyse, su kuriais prasilenki gatvėje. Keista, bet įdomu kaip laikas turi sutapti, jog susitiktum su tuo pačiu žmogumi atrodo jau visai kitu laiku kažkur keliaudamas milijoniniame mieste. Bet tuo būtent šią savaitę ir stebiuosi, kaip įvairios gyvenimiškos aplinkybės gali suvesti skirtingus žmones ir padaryti juos draugais. Taip kaip nutiko mums su Mornard bei Alfred. Arba su Olivija. Juk būtent ji pasirinko atrašyti į mūsų skelbimą Brisbeno puslapyje kur ieškojome draugų. O šią savaitę Nepriklausomybės dienos proga susitikau ir su Sigita. Ji buvo parašiusi kreipimąsi Facebook’o puslapyje į Brisbene gyvenančias lietuves mamas. Aš atsakiau, jog planuojame ten gyventi. Taip ir pradėjome bendrauti, o šią savaitę pirmą kartą susitikome. Nuostabus jausmas apima tada, kai atrandi žmogų su kuriuo nereikia ieškoti žodžių, viskas vyksta natūraliai be papildomos pridėtinės jėgos. Tiesiog taip, tarsi viskas turėjo šitaip nutikti nuo pat pradžių. Taip pasijutau susitikusi su Sigita. Mums dar nepritrūko nei temų apie ką kalbėtis, nei noro bendrauti (na, bent jau man). Gal palengvina tas faktas, jog esame abi lietuvės ir turime mažus vaikus? Bet negalėčiau šito nurašyti vien tam. Tiesiog su vienais žmonėmis ryšys įvyksta iškart, o su kitais gali niekada jo ir nebūti. Štai mes su Sigita tą ryšį suradome. Tai pastebėjo netgi Olivija. Ji sakė, kad mes kartu esame kaip du maži vaikai niekada nenustojantys plepėti. Tikriausiai panašiai taip ir atrodome, kad ir kaip ten būtų, džiaugiuosi visomis draugystėmis, kuriomis mano gyvenimas mane aprūpino ne tik ten toli namuose, bet ir čia naujame mūsų pasaulyje. Džiaugiuosi tuo, kaip kiekvienas žmogus mūsų pasaulyje atsirado bei jame pasiliko :).
Žinau, kad tema apie Užgavėnes… Na, bent jau turėtų būti, nes nuo paskutinio įrašo yra ką ir daugiau papasakoti. Visų pirma tai, kad Tadas visą savaitgalį dirbo papildomai per Mornard’ą. Gaila tai ne nuolatinis darbas, tačiau geriau nei nieko. Tuo pačiu iki pradėdamas dirbti Tadas mokėsi internetinį kursą skirtą gauti darbo saugos licenzijai (White Card). Žinoma, viską pabaigė puikiai bei šiandien jau gavo licenziją. Vadinasi gali pilnai darbintis statybose, nes turi visus tam reikalingus dokumentus. Tuo tarpu ir TFN (Tax File Number) - mokesčių mokėtojo numerį. Žodžiu, biurokratijos netrūksta, tačiau kol kas ji mums atrodo visai įveikiama ir suprantama.
Kas dar? Tado darbas, susitikimas su Sigita… Ach, taip… Užgavėnės :D. Taigi kas mane pažįsta žino, jog tai man vos ne asmeninė šventė. Kaip gi aš be savo blynų? Žinoma, negalėjau tokios šventės užmiršti net ir per visus rūpesčius. Taigi sukviečiau visus, kuriuos čia kol kas pažįstame į mūsų Užgavėnių, o tiksliau grynai blynų vakarėlį. Džiaugiuosi tuo, jog dalyviams šis vakarėlis patiko ;). Kai kuriuos nustebinau tuo, jog blynus galima valgyti su dešrelėmis :), tačiau iš esmės vakaras buvo tikrai smagus. Kompanija surinkta tarptautinė - australas, 2 naujazelandiečiai, austras, 4 lietuviai ir vienas mažas pusiau lietuviukas, pusiau naujazelandietis. Vakaras buvo neįprastas ir tuo pačiu ypatingas. Tikiuosi, jog dar ne vieną tokį vakarą pakartosime ir ateityje :).
Be visų šitų linksmybių, šį vakarą pagaliau pasižiūrėjau “50 pilkų atspalvių” filmą. Išlėkėme pasižmonėti aš, Sigita ir Olivija. Ačiū joms už puikų vakarą kartu. Neabejotinai pakartosime, tik ilgesnį jo variantą ;)… Jeigu kalbėti apie filmą, tai tikėjausi kažko daugiau, galbūt dėl to, jog knygos man labai labai patiko. Bet tai ne esmė. Smagu buvo išbandyti kitokį kino teatrą. Nežinau ar tai australiškas dalykas ar tiesiog kitoks požiūris, nes prie kino salės durų niekas nepasitinka su pypsiuku, kad užsižymėtų ar tikrai tu su bilietu eini į kino teatrą. Tada kaip tikra lietuvė pagalvojau, jog galima vadinasi ir be bilieto įeiti :DDD. Žinoma, niekada taip nepasielgčiau, bet lietuviškas būdas vis tiek suveikė - apie tokias galimybes pagalvojau. Aišku, australai gali sau leisti susimokėti už savo pramogas, tad jiems tikriausiai net tokia mintis nekiltų. O tokių stebinančių atvejų galima sutikti daug kur. Hm… pvz. už plastikinius maišelius nereikia atskirai mokėti parduotuvėje, pasiimant prekių vežimėlį nereikia jokių monetų, bet čia tik tokie dalykai, kuriuos dabar prisiminiau. Yra daug daugiau stebinančių atvejų, kurie lietuviškai išaugintam mentalitetui atrodo neįprasti, nes pas mus žmonės vagia, nesirūpina savo aplinka ir dažnai net negalvoja, jog daro blogai, o tuo tarpu čia tikriausiai retai kuriam kyla tokių minčių, nes jie gali sau leisti daiktus nusipirkti, turi laiko pastatyti vežimėlį į vietą ir tam nereiki motyvacijos atgauti savo dolerį. Aš net nekalbu apie tai kiek daug žmonės gerų daiktų atiduoda už dyką, tiesiog pastato nereikalingus daiktus gatvėje, kad interesantai arba valstybinė tarnyba (kas kažkiek laiko, nustatytu terminu) susirinktų tuo daiktus. Ir tai gali būti netgi visai neblogai veikianti skalbimo mašina, kurią mums paėmė Olivija tiesiog iš gatvės.
Bet čia ir vėl aš besistebinti kaip kitaip žmonės čia mąsto. Čia niekas nekaupia juodai dienai taip kaip mes postsovietinėje valstybėje užaugę žmonės su nepakankamumo kompleksu darome. Nieko nenoriu įžeisti, bet tai juk tiesa ir iš to išaugti, reikia laiko.
O kol kas - viskas puiku, tereikia rimto darbo Tadui :). Nors aš jau ir taip gyvenu rojuje :).
Tikiuosi, kad blynai Lietuvoje buvo taip pat skanūs kaip visada ;).
Iki kitų susirašymų ;). Siunčiu daug šilumos ir meilės.
P.S. Visi čia laukia kažkokios audros. Neįsivaizduojame ko tikėtis, bet nusprendėme, kad reikėtų apsirūpinti vandeniu :). Sekite naujienas iš mūsų pusės ;).

Mes pradedame gyvenimą iš naujo. O kaip sekasi Jums?

2015-02-13 parašė meilune

Štai rašau šį įrašą klausydamasi dar nepažįstamų paukščių balsų, virš galvos skrendančių lėktuvų bei naujojo šaldytuvo burzgimo. Esame naujuose savo namuose. Negaliu patikėti, kad praėjo tik 10 dienų nuo tos akimirkos, kai savo kojomis palietėme naujojo pasaulio žemes. Viskas įvyko taip greitai. Čia mes ieškojome gyvenamos vietos, o čia jau joje esame. Paieškos iš pradžių atrodė liūdinančios, nes nekilnojamo turto agentūros tiesiog nenorėjo mumis pasitikėti. Nebent mes būtume sumokėję trijų mėnesių vertės nuomą iš anksto. Žinoma, tokių pinigų mes neturime, nes yra ir be nuomos už ką mokėti. Vis dėlto esamas butas mus susirado pats. Tiesą sakant istorija tokia, kad dar būnant Lietuvoje agentūra “Svajonių Australija” mums siūlė šį butą, tačiau tuo metu mes atsisakėme. Atsisakėme dėl to, kad jis buvo kiek per toli nuo mano koledžo. Tačiau koledžas likus pora dienų prieš mums išvykstant pakeitė studijų vietos adresą. Žinoma, aš puoliau į lengvą paniką, nes paskutinius pusę metų visus planus siejau su atitinkamu mikrorajonu. Bet gyvenimas tik įdomesnis, kai jame yra sunkumų :). Žodžiu, koledžas išsikėlė beveik į centrą. Atsivėrė visai kitos apgyvendinimo galimybės. Tik kad gyventi centre nebuvo noro. Juk centras visur centras, brangiau, triukšmingiau, mažai vietos kur nueiti su vaiku arba labai didelės masės žmonių tose vietose bei sunku surasti normalų prekybos centrą. Taigi bandėmes ieškoti gyvenamo vietos tolėliau nuo centro. O tada man ir parašė lietuvis gyvenantis Brisbene bei pernuomojatis savo prižiūrimo namo butus. Tas pats butas, kurį mums siūlė anksčiau, tik jis nežinojo mūsų neigiamo atsakymo agentūrai. Nusprendėme pasižiūrėti. O kodėl gi ne. Be to ne per nekilnojamo turto agentūrą, vadinasi nereikės pereiti visų kankinamų procesų, kurių metu įrodinėtume, kad esame pajėgūs susimokėti nuomą.
Apsižiūrėjus butą jis labai didelio įspūdžio nepaliko, buvome matę ir patrauklesnių variantų, tačiau iš esmės pats butas buvo tvarkingas, paprastas ir turėjo viską ko mums labiausiai reikėjo - stogas virš galvos, vieta nusiprausti bei pavalgyti. Labai ilgai nesvarstę susitarėme dėl buto bei jau trečiadienį kėlėmės su visais savo daiktais. Kiek gali turėti daiktų šeima kątik atvažiavusi į naują šalį? Pasirodo, kad labai daug :D.
Gal jau minėjau, kad Olivija mums parūpino kažkiek baldų bei daiktų pradžiai, jeigu susirastume gyvenamą vietą be baldų. Taigi mes susiradome gyvenamą vietą tik su orkaite, virtuvinėmis spintelėmis ir tualetu su dušu. Taip sakant visiškai tuščią butą. Tačiau labai greitai jį užpildėme daiktais. O daiktų sąrašas netrumpas. Sofa, karališko dydžio lova, kavos staliukas, TV spintelė, skalbimo mašina bei kelios dėžės virtuvės rakandų (tame tarpe ir arbatinukas, tosteris, fritiurinė ir kombainas), dėžė žaislų ir knygų Arui + žaislinis motociklas - stumdukas - visus šiuos daiktus mums surinko Olivija. Daugiausiai tai ką paliko mums jos sesė išsikeldama į kitą miestą bei ką Olivija rado garažiniuose išpardavimuose. Ir nors labai siūlėme už viską susimokėti, ji ir jos vyras Darren atsisakė paimti pinigus. Už tai esame jiems labai dėkingi. Be to dar buvusios gyvenamos vietos šeimininkas atidavė nereikalingą dviratį (visai naują) bei mikrobangų krosnelę. Pasijutome be galo turtingi, bet visų labiausiai žmonių dėmesio bei pagalbos. Be visų šių daiktų taip pat sulaukėme daug pagalbos keliantis, juk automobilio dar neturime. Alfredas (mūsų kaimynas iš buvusios gyvenamos vietos) pasiskolino iš namo šeimininko priekabą, prisikabino ją prie savo automobilio bei padėjo perkraustyti visus daiktus iš buvusio namo bei Olivijos į mūsų naujus namus. Butas buvęs tuščias staiga prisipildė ne tik daiktų, bet ir mūsų juoko, ir vaiko krykštavimų.
Lietuvis išnuomavęs mums šį butą labai stebėjosi tuo, kad būdami vos savaitę Australijoje jau turime ir gyvenamą vietą, ir šitiek daiktų. Tiesą sakant tuo mes stebimės ir patys. O visų labiausiai tuo kiek pagalbos sulaukėme ir kiek daug meilės jaučiame nuo pat pirmųjų akimirkų visiškai mums nepažįstamame krašte. Labai tikimės, jog tai niekur neišnyks bei lydės mus visą kelią, kurį pradėjome čia eiti.
Taigi, labai didelis darbas atliktas, naujus namus jau tikrai galima vadinti NAMAIS, nes čia jaučiamės laimingi, jaučiamės saugūs. Dabar tereikia susirasti Tadui darbą, o vėliau… O kas bus vėliau kol kas nepasakosime, bet patys pamatysite ;). Kalbant apie darbą, rytoj Tadui bandomasis laikotarpis pas buvusio namo šeimininką. Darbas kol kas labai paprastas, bet puiki pradžia parodyti ką gali Tadas. Dedame į tai daug vilčių bei tikimės, jog viskas eisis puikiai.
Be didelės šios naujovės noriu nusistebėti tuo kaip laisvai čia žmonės bendrauja. Parduotuvėse pardavėjai visada paklausia kaip sekasi. Aišku daugiausiai iš mandagumo, tačiau ne vienas toks pokalbis buvo nuoširdžiai užmegztas ir pakėlęs nuotaiką. Štai viena pardavėja nuoširdžiai manęs pagailėjo, kad saulėje nudegiau pečius. O kita pardavėja man perkant T. Hardy knygą patarė pasiruošti nosinaičių pabaigai, nes tai tikrai labai liūdna knyga. Persimetėme dar keliais sakiniais ir knygyną aš palikau plačiai šypsodamasi, nes niekada Lietuvoje jokia pardavėja su manimi nebuvo nusiteikusi bendrauti parduodant knygą, vaistus, vaisius ar bet ką kitą. Čia žmonės bendrauja nuolatos ir nesijaučia, jog kaip pas mus yra skundžiamasi, kad technologijos bendravimą sumenkino. Tiesiog niekas nemato problemos užkalbinti nepažįstamą žmogų bei su juo pradėti lengvą, smagų, neįpareigojantį pokalbį. Tai mane ypatingai žavi. Bent kol kas ;).
Kalbant apie orą. Karštis yra gerai, mums jis patinka. Galbūt dar tik nepatyrėme to tikrojo karščio apie kurį čia visi kalba ir kuriuo mus visi gasdina. Tačiau dar nebijome. Vis dėlto labiausiai stebinantis dalykas yra tai kaip dažnai čia lyja iš giedro dangaus. Tiesiog atrodo lyg ir nėra debesų virš galvos, o lyja tokiu šaltu dušu. Keistas jaumas. Lietuvoje taip irgi būna gal pora kartų per metus. O mums čia tai jau teko patirti bent keliolika kartų per pastarąją savaitę. Bet kai lyja rimtai, tai tikrai kiauriai. Nors tikriausiai dėl to kiaurai, kad nedaug rūbų tenešiojame tokiame karštame krašte :).
Dar vienas dalykas. Atradau naują mėgstamą spalvą. Tai medžių šviežių lapų spalva - ryškiai salotinė ir būtent tuo momentu, kai dar ne visai naktis, tačiau jau ir nebe vakaras. Kai tamsu, bet dar matosi gamtos spalvos. Medžiai tada būna tokios ypatingai žalios spalvos, jog širdį užplūsta ramybės jausmas, kad diena buvo nugyventa gerai. Ir kaip sako mūsų buvusio namo šeimininkas “Tomorrow is another day” (Rytojus yra kita diena).
Žinoma, šiandien iki vakaro dar yra laiko, bet temsta čia tikrai anksti :).
Iki kitų kartų ;).
Rodyk draugams

žymos: bendraujantys žmonės, Brisbenas, laimė, lietus, žalia
temos: Australija | Komentarai (0)

Įvykiai naujame gyvenime

2015-02-08 parašė meilune

Žinau, kad žadėjau rašyti blogą kasdien, tačiau mūsų sunkiai suplanuojama kasdienybė užgožia bet kokias galimybes prisėsti prie kompiuterio ilgesniam laikui. Neskaitant nekilnojamo turto ir darbo paieškas. Nors šiame fronte yra ir neblogų naujienų. :)
Visų pirma kas įvyko po paskutinio mano įrašo? Tiek daug, kad visko jau net nebeprisimenu. Gal paprasčiau bus papunkčiui:
1. Sirgo Arutis :(. Užkilo 38.6 temperatūra nei iš šio nei iš to. Gerai, kad turėjome vaistų. Temperatūra banguodama laikėsi apie parą. Geriausias vaistas tikriausiai buvo vištienos sriubytė, kurią viriau iš vietinių produktų. Temperatūrą kaip mat numušė ir ryte mažylis pabudo lyg niekur nieko. Tai taip ir nežinome gal suveikė kondicionieriai, kurie čia yra visur. Lauke 27 laipsniai karščio, įlipi į traukinį, o jame kaip šaldytuve. Kaip jie neserga su tokiomis sąlygomis net neįsivaizduoju. Tas pats su parduotuvėmis, automobiliais. Vos ne dantimis imi kalenti ir laukti kada bus galima išlipti/išeiti. Bet kalbant apie Arutį, tai gali būti ir dantukai kalti. Kaip tik dygsta iltiniai ir kaip jam būdinga ne po vieną, o po kelis iš karto. Nieko keisto, kad jis toks neramus. Sakyčiau, kad ir kelionė kalta, tačiau vos prieš mėnesį turėjome panašią situaciją, o juk niekur nekeliavome. Belieka tikėtis, jog nieko panašaus nepasikartos.
2. Tadui teko prižiūrėti Arutį kol aš važinėjau ir tvarkiau reikalus (bankas, nekilnojamo turto nuoma ir apsipirkimai). Taip besivažinėdama aplankiau kelias parduotuves ir stipriausias jausmas apėmė, kai įėjau į knygyną. Knygynas pilnas knygų anglų kalba, tokių, kokių nenusipirksi Lietuvoje. Apėmė nerealus laimės jausmas, tik toks koks gali apimti biblofilą patekusį į knygų rojų. O tos knygos dar ir originalo kalba. Vėliau vaikščiojau po miestą ir jaučiausi taip tarsi būčiau namuose. Sunkiai nupasakojamas jausmas. Bet labai tikiuosi, kad jis neišnyks.
3. Išsinuomoti butą/namą nėra lengva. Visų pirma dėl to, kad užtrunka išsirinkti tai kas aktualu (pasirinkimas tikrai nemažas), visų antra užtrunka susitarti dėl apžiūros. Didžioji dalis nekilnojamo turto neišnuomojama, jeigu prieš tai jo neapžiūri. Aišku, mes taip pat nenorime išsinuomoti vietos, kurios nesame matę. Vis dėlto turime mažylį ir mums svarbūs tokie faktoriai kaip pvz., kad baseinas būtų uždaras ir pan. Dar turime kelias dienas iki kol pasibaigs nuomos laikas pas esamą savininką, žinoma tikime, kad jis mūsų neišmes į gatvę, bet mums patiems jau norisi privatumo. Labiausiai dėl to, kad tenka vaikui daug ką drausti, kai gyvename dalindamiesi erdve su keliais kitais žmonėmis. Labai tikiuosi, kad greitai galėsiu nusiraminti šioje srityje.
4. Šiek tiek apie žmones su kuriais gyvename. Mornard - mūsų namų savininkas. Tikras australas, geraširdis, atviras ir atsipūtęs. Pas jį šiuo metu nuomojasi Australijoje gyvenantis apie 25 metus austras (pusiau žydas) Alfred. Visiška australo priešingybė. Daug žinantis, daug matęs savo gyvenime ir be proto daug kalbantis. Abu šie vyrai nuoširdžiai domisi bei nori mums padėti. Mornard jau pasiūlė darbo Tadui, tad Tadas dirbti turėtų pradėti jau ateinančią savaitę. Alfred tuo tarpu siūlėsi nuvežti automobiliu mus ir Arutį pas daktarą, jeigu tik reikės. O dabar jam pasveikus siūlo paimti jo mašiną ir važiuoti iki vandenyno. Nors esame čia tik kelias dienas, žmonės su mumis elgiasi tėviškai, draugiškai ir maloniai. Jaučiame nuoširdų norą mums padėti ir tai verčia džiaugtis širdžiai.
5. Susitikau su Olivia. Pradžia buvo kiek nejauki, vis dėlto susirašinėjome kelis mėnesius super ilgais laiškais, o susitikus juk prisideda visai kitokie faktoriai. Tačiau vis tiek buvo smagu žinoti, jog jai rūpime. Kartu apžiūrėjome vieną būtą, pasivaikščiojome parke, pietavome. Kai ji parvežė mane namo, užsuko vidun ir susipažino su Tadu, Aru ir mūsų kaimynais, kartu vakarieniavome. Mes su Tadu gaminome plovą ir visus vaišinome. Buvo tikrai smagus vakaras, nes kai šalia susėda Mornard ir Alfred prasideda komikų vakaras. Tiesiog negali nesijuokti iš to kaip jie bendrauja vienas kitą be perstojo draugiškai pašiepdami.
6. Mes patys dar šiek tiek drovūs, tačiau juk tai natūralu esant šioje šalyje pirma savaitė. Iš kitos pusės gatvėje mane dažnai stabdo ir prašo nuorodų. Tad tikriausiai atrodau kaip vietinė :D. O aš pati džiaugiuosi, kad neturiu problemų su technologijomis, tad ir pasiklysti netenka, nes viskas yra telefone.
Beje, keistas pastebėjimas kol kas. Nežinau ar tai būdinga tik būtent tam mikrorajonui, kuriame esame apsistoję, ar tai kažkoks australiškas dalykas, bet kai vakare išeiname iki parduotuvės pėščiomis su vežimėliu, sutinkame vos vieną - du žmones pakeliui bei atgal. Žmonių nėra nei kiemuose, nei gatvėse. Ko netrūksta, tai papūgų ir kitokių paukščių klykaujančių aplinkui. O visi žmonės juda tik automobiliais. Ir atrodo, kad visi turi automobilius, tad mes išėję pasivaikščioti atrodome kaip iš kitos planetos. O gal taip yra tik dėl savaitgalio? :)
Dar vienas smagus suvokimas - tiek daug naujovių mūsų gyvenime, kad neaišku kada viską pabandysime, paragausime ir atrasime naujus mėgstamiausius dalykus. Tai taip smalsu, įdomu ir žavu.
Tokie tie mūsų pagrindiniai įvykiai kol kas. Reikalų daug, bet viskas kažkaip lėtai vyksta. Gal tai tiesiog australiškas gyvenimo būdas? Gal karštis, gal ir nuovargis šiek tiek. Vis dėlto šiam momentui gyvename savo svajonę, kurią planavome taip ilgai. Belieka keli “menki” faktoriai. :) Tikiuosi, kad greitai viskas susidėlios į vietą ir apie juos galėsiu ramiai parašyti kituose įrašuose.
Ate ;)

Vasario 3 dieną mums prakvipo jazminai bei pražydo magnolijos

2015-02-04 parašė meilune

Aišku, kas mane pažįsta, tai “prakvipo” man tik graži frazė, nes juk neturiu uoslės. Bet Tadas tiek susižavėjęs kvėpė orą, jog atrodė, kad ir aš tai jaučiu. Mes pagaliau pasiekėme savo tikslą. Reikėjo net kelis kartus paprašyti Tado, kad man įgnybtų, nes nebuvau tikrai ar tik kartais nesapnuoju. Miestas toks gražus, šiltas, žalias, žydintis. Bet apie viską iš eilės.
Labiausiai jaudinausi šioje kelionėje kaip ją ištvers Arutis ir ar niekur nevėluosime. Taigi Arutis laikėsi labai neblogai, tik keliose vietose jau netekęs kantrybės liejo širdį labai garsiai ir kiek tik plaučiai leidžia. Labiausiai nenorėjo būti prisegamas. Iš pradžių tai buvo kaip atrakcija, bet antrame lėktuve ėmė nervinti, o trečiame tai buvo sutinkama su isterija. Bet išgyvenome, išgyveno ir kiti keleiviai :). Iš esmės žmonės visur buvo labai draugiški. Kadangi Aras labai mėgsta bendrauti, tai jam dėmesio netrūko. Su juo ir žaidė, ir kalbino. Ypatingai jis patiko visoms stiurdesėmes bei stiurdams :). Kelionė neprailgo, nors užtruko apie 30 valandų. Ašb jaučiausi labai puikiai, o štai Tadas nervavosi ir bijojo. Nors aukštis jam patinka, bet kilti ir leistis jbijojo paniškai. Pirmą skrydį Aras pramiegojo beveik visą, bet jis truko tik 2,5 val. Sekančiame skrydyje nors turėjome nusipirke, tik dvi vietas, mus persodino taip, kad turėtume tris vietas ir netgi pritvirtino specialią kūdikiams skirtą lovytę. Skrydis truko 13 valandų, tad buvo labai gerai, kad Aras galėjo atsigulti bei geriau išsimiegoti. Tokiu būdu ir mes galėjome kažkiek patogiau snūstelėti. Trečiame lėktuve mes iš pradžių turėjome kaimynų, kurie po pakilimo išgąsdinti Aro riksmų kažkur pabėgo, tad vietoje dviejų turėjome keturias bei galėjome netgi kažkiek išsitiesti. Tad tos mažylio isterijos šiek tiek ir pravertė.  Atskridome labai vėlai, visas muitines praėjome lengvai, gal dėl to, kad Aras oro uoste vėl laidė gerklę, nes niekas neleido daryti “tapu tapu” (būtų prabėgęs muitinę kaip nelegalas).
Po skrydžio susiradę taksi greitai atsidūrėme vietoje, kurią rezervavome iš anksto per airbnb.com (geriausias puslapis susirasti tokią nuomą kokios reikėjo mums). Tai trumpalaikė nuoma pas žmogų. Šiek tiek netvarkinga, bet labai vietinė ir jauki. Mūsų kambarys su didele lova, tad puikiai joje telpame trise. O daugiau kaip ir nieko nereikia. Tačiau šeimininkas labai draugiškas, o vakar jau galėjome ir normalesnę vakarienę pasidaryti. Labai nusibodo visoks greitas maistas. Nesame prie jo pratę ir nelabai žavimės, tad šioje vietoje reikėjo šiek tiek pakentėti. Tačiau dabar kai turime virtuvę, galime ir normaliau pavalgyti :).
Vakar visa diena buvo velniškai užimta. Kėlėmės ir šiek tiek turėjome laiko, bet neturėjome interneto, tad užstrigo visi planai. Vis dėlto nuvykę į miestą įsigijome mobilias korteles, susitvarkėme su banku bei kitokius būtinus reikalus atlikome, o paskui kol Aras snaudė vežimėlyje apėjome pusę centro parkų. Gera buvo vaikščioti tose vietose, kurių nuotraukas žiūrėdami taip neseniai tik varvinome seiles. Miestas daug gražesnis nei nuotraukose. Oras karštas, bet ne per daug. Jautėmės labai patogiai. Išskyrus vargšes mano kojas, kurias dabar velniškai skauda, o šiandien diena, kai turėsime aplankyti daug nekilnojamo turto vietų, nes ieškome ilgalaikės nuomos. Bet kas tas skausmas, kai oras tobulas, aplinka primena rojų, o žmonės visur tokie draugiški bei malonūs.
Aišku, esame pavargę, turime dar daug reikalų sutvarkyti kol įsikursime kažkur ir bent kiek atsipalaiduosime, bet esame užsispyrę ir nusiteikę kovoti už mūsų šeimos gerovę :)…
Kol kas tiek, šiandien laukia dar labiau užimta diena, Bet tikiuosi, kad greitai vėl parašysiu.
Sėkmės jums ir neužmirškite mūsų bei pasidalinkite informaciją kaip sekasi jums ;).