2015 m. vasario 8 d., sekmadienis

Įvykiai naujame gyvenime

2015-02-08 parašė meilune
Žinau, kad žadėjau rašyti blogą kasdien, tačiau mūsų sunkiai suplanuojama kasdienybė užgožia bet kokias galimybes prisėsti prie kompiuterio ilgesniam laikui. Neskaitant nekilnojamo turto ir darbo paieškas. Nors šiame fronte yra ir neblogų naujienų. :)
Visų pirma kas įvyko po paskutinio mano įrašo? Tiek daug, kad visko jau net nebeprisimenu. Gal paprasčiau bus papunkčiui:
1. Sirgo Arutis :(. Užkilo 38.6 temperatūra nei iš šio nei iš to. Gerai, kad turėjome vaistų. Temperatūra banguodama laikėsi apie parą. Geriausias vaistas tikriausiai buvo vištienos sriubytė, kurią viriau iš vietinių produktų. Temperatūrą kaip mat numušė ir ryte mažylis pabudo lyg niekur nieko. Tai taip ir nežinome gal suveikė kondicionieriai, kurie čia yra visur. Lauke 27 laipsniai karščio, įlipi į traukinį, o jame kaip šaldytuve. Kaip jie neserga su tokiomis sąlygomis net neįsivaizduoju. Tas pats su parduotuvėmis, automobiliais. Vos ne dantimis imi kalenti ir laukti kada bus galima išlipti/išeiti. Bet kalbant apie Arutį, tai gali būti ir dantukai kalti. Kaip tik dygsta iltiniai ir kaip jam būdinga ne po vieną, o po kelis iš karto. Nieko keisto, kad jis toks neramus. Sakyčiau, kad ir kelionė kalta, tačiau vos prieš mėnesį turėjome panašią situaciją, o juk niekur nekeliavome. Belieka tikėtis, jog nieko panašaus nepasikartos.
2. Tadui teko prižiūrėti Arutį kol aš važinėjau ir tvarkiau reikalus (bankas, nekilnojamo turto nuoma ir apsipirkimai). Taip besivažinėdama aplankiau kelias parduotuves ir stipriausias jausmas apėmė, kai įėjau į knygyną. Knygynas pilnas knygų anglų kalba, tokių, kokių nenusipirksi Lietuvoje. Apėmė nerealus laimės jausmas, tik toks koks gali apimti biblofilą patekusį į knygų rojų. O tos knygos dar ir originalo kalba. Vėliau vaikščiojau po miestą ir jaučiausi taip tarsi būčiau namuose. Sunkiai nupasakojamas jausmas. Bet labai tikiuosi, kad jis neišnyks.
3. Išsinuomoti butą/namą nėra lengva. Visų pirma dėl to, kad užtrunka išsirinkti tai kas aktualu (pasirinkimas tikrai nemažas), visų antra užtrunka susitarti dėl apžiūros. Didžioji dalis nekilnojamo turto neišnuomojama, jeigu prieš tai jo neapžiūri. Aišku, mes taip pat nenorime išsinuomoti vietos, kurios nesame matę. Vis dėlto turime mažylį ir mums svarbūs tokie faktoriai kaip pvz., kad baseinas būtų uždaras ir pan. Dar turime kelias dienas iki kol pasibaigs nuomos laikas pas esamą savininką, žinoma tikime, kad jis mūsų neišmes į gatvę, bet mums patiems jau norisi privatumo. Labiausiai dėl to, kad tenka vaikui daug ką drausti, kai gyvename dalindamiesi erdve su keliais kitais žmonėmis. Labai tikiuosi, kad greitai galėsiu nusiraminti šioje srityje.
4. Šiek tiek apie žmones su kuriais gyvename. Mornard - mūsų namų savininkas. Tikras australas, geraširdis, atviras ir atsipūtęs. Pas jį šiuo metu nuomojasi Australijoje gyvenantis apie 25 metus austras (pusiau žydas) Alfred. Visiška australo priešingybė. Daug žinantis, daug matęs savo gyvenime ir be proto daug kalbantis. Abu šie vyrai nuoširdžiai domisi bei nori mums padėti. Mornard jau pasiūlė darbo Tadui, tad Tadas dirbti turėtų pradėti jau ateinančią savaitę. Alfred tuo tarpu siūlėsi nuvežti automobiliu mus ir Arutį pas daktarą, jeigu tik reikės. O dabar jam pasveikus siūlo paimti jo mašiną ir važiuoti iki vandenyno. Nors esame čia tik kelias dienas, žmonės su mumis elgiasi tėviškai, draugiškai ir maloniai. Jaučiame nuoširdų norą mums padėti ir tai verčia džiaugtis širdžiai.
5. Susitikau su Olivia. Pradžia buvo kiek nejauki, vis dėlto susirašinėjome kelis mėnesius super ilgais laiškais, o susitikus juk prisideda visai kitokie faktoriai. Tačiau vis tiek buvo smagu žinoti, jog jai rūpime. Kartu apžiūrėjome vieną būtą, pasivaikščiojome parke, pietavome. Kai ji parvežė mane namo, užsuko vidun ir susipažino su Tadu, Aru ir mūsų kaimynais, kartu vakarieniavome. Mes su Tadu gaminome plovą ir visus vaišinome. Buvo tikrai smagus vakaras, nes kai šalia susėda Mornard ir Alfred prasideda komikų vakaras. Tiesiog negali nesijuokti iš to kaip jie bendrauja vienas kitą be perstojo draugiškai pašiepdami.
6. Mes patys dar šiek tiek drovūs, tačiau juk tai natūralu esant šioje šalyje pirma savaitė. Iš kitos pusės gatvėje mane dažnai stabdo ir prašo nuorodų. Tad tikriausiai atrodau kaip vietinė :D. O aš pati džiaugiuosi, kad neturiu problemų su technologijomis, tad ir pasiklysti netenka, nes viskas yra telefone.
Beje, keistas pastebėjimas kol kas. Nežinau ar tai būdinga tik būtent tam mikrorajonui, kuriame esame apsistoję, ar tai kažkoks australiškas dalykas, bet kai vakare išeiname iki parduotuvės pėščiomis su vežimėliu, sutinkame vos vieną - du žmones pakeliui bei atgal. Žmonių nėra nei kiemuose, nei gatvėse. Ko netrūksta, tai papūgų ir kitokių paukščių klykaujančių aplinkui. O visi žmonės juda tik automobiliais. Ir atrodo, kad visi turi automobilius, tad mes išėję pasivaikščioti atrodome kaip iš kitos planetos. O gal taip yra tik dėl savaitgalio? :)
Dar vienas smagus suvokimas - tiek daug naujovių mūsų gyvenime, kad neaišku kada viską pabandysime, paragausime ir atrasime naujus mėgstamiausius dalykus. Tai taip smalsu, įdomu ir žavu.
Tokie tie mūsų pagrindiniai įvykiai kol kas. Reikalų daug, bet viskas kažkaip lėtai vyksta. Gal tai tiesiog australiškas gyvenimo būdas? Gal karštis, gal ir nuovargis šiek tiek. Vis dėlto šiam momentui gyvename savo svajonę, kurią planavome taip ilgai. Belieka keli “menki” faktoriai. :) Tikiuosi, kad greitai viskas susidėlios į vietą ir apie juos galėsiu ramiai parašyti kituose įrašuose.
Ate ;)

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą