Užgavėnės ir “Fifty Shades” Australijoje

2015-02-18 parašė meilune

Kad ir kaip stengčiausi parašyti blogą dažniau, deja, net savo mamai kartais neturiu laiko suregzti laiško. Visko čia labai daug. Nekalbu apie atstumus kuriuos tenka su vaiku nuvažiuoti/nueiti, bet ir apie tai kiek daug žmonių sutinkame per dienas. Tačiau nuostabus dalykas tai, kad net mieste, kuriame gyvena apie 2,4 mln. gyventojų jau sutinku pažįstamų veidų, nepažįstamų žmonių, bet tokių kuriuos sutinki autobusų/traukinių stotyse, su kuriais prasilenki gatvėje. Keista, bet įdomu kaip laikas turi sutapti, jog susitiktum su tuo pačiu žmogumi atrodo jau visai kitu laiku kažkur keliaudamas milijoniniame mieste. Bet tuo būtent šią savaitę ir stebiuosi, kaip įvairios gyvenimiškos aplinkybės gali suvesti skirtingus žmones ir padaryti juos draugais. Taip kaip nutiko mums su Mornard bei Alfred. Arba su Olivija. Juk būtent ji pasirinko atrašyti į mūsų skelbimą Brisbeno puslapyje kur ieškojome draugų. O šią savaitę Nepriklausomybės dienos proga susitikau ir su Sigita. Ji buvo parašiusi kreipimąsi Facebook’o puslapyje į Brisbene gyvenančias lietuves mamas. Aš atsakiau, jog planuojame ten gyventi. Taip ir pradėjome bendrauti, o šią savaitę pirmą kartą susitikome. Nuostabus jausmas apima tada, kai atrandi žmogų su kuriuo nereikia ieškoti žodžių, viskas vyksta natūraliai be papildomos pridėtinės jėgos. Tiesiog taip, tarsi viskas turėjo šitaip nutikti nuo pat pradžių. Taip pasijutau susitikusi su Sigita. Mums dar nepritrūko nei temų apie ką kalbėtis, nei noro bendrauti (na, bent jau man). Gal palengvina tas faktas, jog esame abi lietuvės ir turime mažus vaikus? Bet negalėčiau šito nurašyti vien tam. Tiesiog su vienais žmonėmis ryšys įvyksta iškart, o su kitais gali niekada jo ir nebūti. Štai mes su Sigita tą ryšį suradome. Tai pastebėjo netgi Olivija. Ji sakė, kad mes kartu esame kaip du maži vaikai niekada nenustojantys plepėti. Tikriausiai panašiai taip ir atrodome, kad ir kaip ten būtų, džiaugiuosi visomis draugystėmis, kuriomis mano gyvenimas mane aprūpino ne tik ten toli namuose, bet ir čia naujame mūsų pasaulyje. Džiaugiuosi tuo, kaip kiekvienas žmogus mūsų pasaulyje atsirado bei jame pasiliko :).
Žinau, kad tema apie Užgavėnes… Na, bent jau turėtų būti, nes nuo paskutinio įrašo yra ką ir daugiau papasakoti. Visų pirma tai, kad Tadas visą savaitgalį dirbo papildomai per Mornard’ą. Gaila tai ne nuolatinis darbas, tačiau geriau nei nieko. Tuo pačiu iki pradėdamas dirbti Tadas mokėsi internetinį kursą skirtą gauti darbo saugos licenzijai (White Card). Žinoma, viską pabaigė puikiai bei šiandien jau gavo licenziją. Vadinasi gali pilnai darbintis statybose, nes turi visus tam reikalingus dokumentus. Tuo tarpu ir TFN (Tax File Number) - mokesčių mokėtojo numerį. Žodžiu, biurokratijos netrūksta, tačiau kol kas ji mums atrodo visai įveikiama ir suprantama.
Kas dar? Tado darbas, susitikimas su Sigita… Ach, taip… Užgavėnės :D. Taigi kas mane pažįsta žino, jog tai man vos ne asmeninė šventė. Kaip gi aš be savo blynų? Žinoma, negalėjau tokios šventės užmiršti net ir per visus rūpesčius. Taigi sukviečiau visus, kuriuos čia kol kas pažįstame į mūsų Užgavėnių, o tiksliau grynai blynų vakarėlį. Džiaugiuosi tuo, jog dalyviams šis vakarėlis patiko ;). Kai kuriuos nustebinau tuo, jog blynus galima valgyti su dešrelėmis :), tačiau iš esmės vakaras buvo tikrai smagus. Kompanija surinkta tarptautinė - australas, 2 naujazelandiečiai, austras, 4 lietuviai ir vienas mažas pusiau lietuviukas, pusiau naujazelandietis. Vakaras buvo neįprastas ir tuo pačiu ypatingas. Tikiuosi, jog dar ne vieną tokį vakarą pakartosime ir ateityje :).
Be visų šitų linksmybių, šį vakarą pagaliau pasižiūrėjau “50 pilkų atspalvių” filmą. Išlėkėme pasižmonėti aš, Sigita ir Olivija. Ačiū joms už puikų vakarą kartu. Neabejotinai pakartosime, tik ilgesnį jo variantą ;)… Jeigu kalbėti apie filmą, tai tikėjausi kažko daugiau, galbūt dėl to, jog knygos man labai labai patiko. Bet tai ne esmė. Smagu buvo išbandyti kitokį kino teatrą. Nežinau ar tai australiškas dalykas ar tiesiog kitoks požiūris, nes prie kino salės durų niekas nepasitinka su pypsiuku, kad užsižymėtų ar tikrai tu su bilietu eini į kino teatrą. Tada kaip tikra lietuvė pagalvojau, jog galima vadinasi ir be bilieto įeiti :DDD. Žinoma, niekada taip nepasielgčiau, bet lietuviškas būdas vis tiek suveikė - apie tokias galimybes pagalvojau. Aišku, australai gali sau leisti susimokėti už savo pramogas, tad jiems tikriausiai net tokia mintis nekiltų. O tokių stebinančių atvejų galima sutikti daug kur. Hm… pvz. už plastikinius maišelius nereikia atskirai mokėti parduotuvėje, pasiimant prekių vežimėlį nereikia jokių monetų, bet čia tik tokie dalykai, kuriuos dabar prisiminiau. Yra daug daugiau stebinančių atvejų, kurie lietuviškai išaugintam mentalitetui atrodo neįprasti, nes pas mus žmonės vagia, nesirūpina savo aplinka ir dažnai net negalvoja, jog daro blogai, o tuo tarpu čia tikriausiai retai kuriam kyla tokių minčių, nes jie gali sau leisti daiktus nusipirkti, turi laiko pastatyti vežimėlį į vietą ir tam nereiki motyvacijos atgauti savo dolerį. Aš net nekalbu apie tai kiek daug žmonės gerų daiktų atiduoda už dyką, tiesiog pastato nereikalingus daiktus gatvėje, kad interesantai arba valstybinė tarnyba (kas kažkiek laiko, nustatytu terminu) susirinktų tuo daiktus. Ir tai gali būti netgi visai neblogai veikianti skalbimo mašina, kurią mums paėmė Olivija tiesiog iš gatvės.
Bet čia ir vėl aš besistebinti kaip kitaip žmonės čia mąsto. Čia niekas nekaupia juodai dienai taip kaip mes postsovietinėje valstybėje užaugę žmonės su nepakankamumo kompleksu darome. Nieko nenoriu įžeisti, bet tai juk tiesa ir iš to išaugti, reikia laiko.
O kol kas - viskas puiku, tereikia rimto darbo Tadui :). Nors aš jau ir taip gyvenu rojuje :).
Tikiuosi, kad blynai Lietuvoje buvo taip pat skanūs kaip visada ;).
Iki kitų susirašymų ;). Siunčiu daug šilumos ir meilės.
P.S. Visi čia laukia kažkokios audros. Neįsivaizduojame ko tikėtis, bet nusprendėme, kad reikėtų apsirūpinti vandeniu :). Sekite naujienas iš mūsų pusės ;).