2015 m. spalio 2 d., penktadienis

Lietuva vs Australija II

Nuotrauka patvirtinanti pirmo skirtumų įrašo punktus: automobiliai, kryptis ir žmogelis kertantis gatvę ne perėjoje.
Antras įrašas skirtumų tarp Lietuvos ir Australijos tema. Tiesą sakant tų skirtumų tiek daug, jog kartais nespėju visko ir užsirašyti. Tačiau pabandysiu dar kelis aprašyti šiame įraše.

  • Žalia žiema. Prisipažinsiu, žiūrėdama vieną animacinį filmuką su Aru apie tai kaip herojai darė sniego senį prisiminiau visas tas linksmybes su sniegu. Žiema man niekada neatrodė kaip blogas sezonas. Nei vienas Lietuvos sezonas nėra blogas, jie visi tiesiog labai skirtingi ir savaip žavūs. Tačiau kaip sakoma šiluma kaulų nelaužo ir mums tokia žiema, kai dieną beveik visada virš 20 laipsnių, labai patiko. Tačiau tuo pačiu šiek tiek nustebome, nes galvojome, jog bus šilčiau. Didžiausia problema pasirodė tai, jog namuose lygiai tokia pati temperatūra kaip lauke. T.y. jeigu lauke naktį 6 laipsniai, tai ir namuose tiek pat, nes izoliacijos statant ypač senensnius namus nebuvo jokios. Taigi netgi šildantis namus elektriniais šildytuvais ta šiluma labai greitai išsisklaido. Išvada tokia, jog Lietuvoje namuose daug šilčiau, nes namuose šalta būna tik pora savaičių iki šildymo sezono pradžios. Tikriausiai kaip tik šiuo metu po truputį tas metas ir ateina :). O štai čia namuose sąlyginai šalta kelis mėnesius. Tačiau vėlgi, patys vietiniai stebisi kokia šalta ši žiema buvo. Matyt čia mes užvežėme :). Bet be visų tų problemų su namų izoliacija, žiema čia vis tiek labiau primena vasarą (kai kuriomis dienomis pavasarį, kai kuriomis rudenį), nes vis tiek kažkas žaliuoja. Ne daug medžių visai buvo numetę lapus. Taip pat nuolatos žydi vieni ar kiti augalai. Aišku tas žydėjimas pilnai atsiskleidė dabar, kai jau ir naktys tapo šiltos. Tikrai jaučiasi vietinis pavasaris, kurio dienos tikrai tokios kaip geros vasariškos dienos Lietuvoje. 

Kiek pamenu tai buvo šalčiausia diena vidury žiemos. Namuose buvo taip šalta, kad šildėmės lauke ant saulutės.
O čia jau beveik žiemos pabaiga.
  • Kalbant apie pavasarį, tai privalau atkreipti dėmesį į dar vieną pavasario atributą ir išskirtinumą, tai perinčius ir savo lizdus saugančius paukščius. Myliu paukščius visų labiausiai iš gyvūnų karalijų, tačiau čia jie mane pradėjo dar ir gąsdinti. Rugsėjo ir spalio mėnesiais peri tokios vietinės šarkos (angl. Magpies), kurios dydžiu panašesnės į baltai juodas varnas. Apie tokį metą mieste netgi įspėja ženklai liepiantys saugotis atakuojančių šarkų. Jos puola dažniausiai pakaušį ir ausis skrisdamos ratu bei užgaudamos sparnais, nagais ar snapu. Esu girdėjusi, jog kai kuriems prakerta iki kraujo, tuo tarpu man tik labai skaudėjo kai visai nesitikint buvau užpulta. Ir tai pasikartojo po to dar keliolika kartų. Dažniausiai tada kai eidavau su Aru vežimėlyje. Gal joms nepatiko garsas? Tikriausiai būtent dėl to dauguma čia važinėja automobiliais, nes patikėkite jausmas nejaukus, kai galvos dydžio paukštis palei ausis sparnais mataškuojasi. Beveik kaip Hitchkoko "Paukščiuose" pasijunti :D. Čia gyvūnija nebijo žmonių, čia jų pasaulis, mes tik prašaliečiai. Dar vienas pavyzdys vietinis pasididžiavimas Kookaburra paukščiai. Turim tokius matyt kaimynystėje gyvenančius. Kai kasame žemes ar šiaip kažkur tvarkomės tuoj pat prisistato. Ypač kai Tadas dirba, nes žino, kad jau tas tai geresnius akmenis pakelia. Atsitupia virš galvos ir žiūri. Tu pasižiūri į jį, jis į tave, o paskui reikšmingai žiūri į žemę. Suprask "Mažiau kalbų, daugiau darbų". Ir kai jau pamato kokį skanėstą mums po kojomis tai be jokių skrupulų susirenka mums tiesiog iš po nosies visokius vabaliukus, sliekiukus ar driežiukus. Protingi paukščiai, iš akių matosi :). 
  • Tačiau ne viskas taip jau baisu. Kai ruošėmės atvykti daug skaitėme apie tai kaip visa gamta Australijoje yra tam, kad tave nugalabytų. Tad atvykę bijojome iš tikrųjų net lapelio krustelėjimo. Kas žino kas per mažas bei super pavojingas gyvis už jo gali slėptis? Tačiau laikui bėgant susigyvenome su aplinka. Dar daug nežinome, bet suvokėme, jog nežinojimas ir skaitymas neprofesionalios literatūros tik įvaro baimę. Tikriausiai taip būna su daug kuo gyvenime. Mes daugmaž visi linkę pasiduoti kitų garsiau rėkiančių įtakai. Bet labiausiai nebebijoti padėjo pirštai suleisti į vietinį dirvožemį. Pažįstant augalus, piktžoles, vabalus, paukščius ir viską kas mus dabar supa. Gamta čia tikrai kitokia nei mums teko pažinti augant vaikystėje. Dėl to mes dar labiau galime paaugti būdami čia. Bet prisipažinsiu namuose laikomės principo, kad bet kokį mažą ir nepažįstamą sutvėrimą namuose geriau mušti, kol jis neužmušė tavęs. Žiauru, bet taip moko ir vietiniai. Ir yra tikrai gąsdinančių sutvėrimų, tuo tarpu tokių dalykų kaip nykščio dydžio tarakonai visų mažiausiai bijau :). O geko driežai apskritai laukiamas svečias :). 
  • O jeigu jau visi skirtumai iki šiol išėjo kažkaip susiję su gamta, tai dar galiu pastebėti, jog bent jau kiek turėjome laisvų dienų ir sugalvodavome, jog norime kažką nuveikti, tai jeigu ne savo kiemo džiunglėse darbuodavomės, tai gražių gamtos vietų kurias norisi aplankyti pačiame mieste ar aplink jį tai atrodo visam gyvenimui užtektų ir vis tiek dar visko nespėtume pamatyti. Kur važiuosi ten lankytina ar graži vieta. Įvairovė stebina. Nori vandenyno - visa pakrantė tavo. Nori kalnų, pasirinkimas į šiaurę, vakarus ir pietus. Bet čia aišku mums gamtos vaikams tai įstabūs atradimai. Jeigu norėtųsi miesto, tai Brisbenas nėra milžiniškas. Jis turi savo dangoraižius ir architektūrą. Bet Australijoje apskritai negalima ieškoti kažkokios gilios istorijos, kaip Europoje. Čia visų pirma turi mylėti gamtą. Nes bent jau Brisbenas tai tikrai gamtoje įsikūręs miestas ir tai puikiai jaučiasi. Panašiai kaip Vilnius įsikūręs miške. Jeigu kolega nesupyks, pasidalinsiu jo blogo įrašu Pietų Žemė rašytu prieš pora metų, Jis puikiai aprašė pastebėjimus dėl Brisbeno ir Vilniaus panašumų :).
Nuostabios vietos pakeliui į Mount Glorious
Kol visai neišsiplėčiau, šiam įrašui užteks. :) Vėlgi primenu, jog visi šie pastebėjimai, tai tik mano asmeninė patirtis. Kiti galbūt Australiją ir Brisbeną mato absoliučiai kitu kampu. Girdėjau, jog Sidnėjuje ir sniego būna žiemą, o štai mes net šaltuko neturėjome :). Tačiau kiek žinau šarkos visoje Australijoje šarkos :).

Gero Lietuvai spalvoto rudens ir linkėjimai iš pavasariškos Australijos :).
Kai kurie medžiai be lapų žiemą :)

P.S. O kad ne viskas taip gerai čia mums atrodytų, tai turiu prisipažinti kaip liūdi mano širdis. Mano geriausia draugė Sigita, kartu su Aro draugu Tayloru ir jų vyru/tėčiu Toddu išskrido iš saulėto Brisbeno. Susitikome taip toli nuo gimtinės, jau nesitikint savo gyvenimuose atrasti tokios artimos sielos ir teko vėl skirtis. Žinoma, viskas priklauso nuo mūsų pačių noro bendrauti, bet taip gaila, kad tie du vyrukai neužaugs kartu. Nors... Kas čia žino kaip gyvenimas pasisuks? Niekada negali dėti taško prie kiekvieno iš sprendimų. Gal tai ne pabaiga, o tik dar geresnė pradžia?
Didžiausios sėkmės jums jūsų gyvenimo kelionėje :). Ačiū už viską ką dėl mūsų padarėte ir ačiū kad esate mūsų draugais :).  Myliu :*


Nepaprastai romantiškose Sigitos ir Todd'o vestuvėse