Aš sėdžiu ir ieškau namų internete jis priėjęs klausia kas čia.
- Naujo namo mums ieškau, kelsimės tuoj.
Jis išpūtė akis ir šokinėdamas sušuko:
-Jej!
-Tau čia nepatinka? - klausiu nustebusi.
-Ne, čia baisu... - ir dar su tokiu pasibaisėjimu veide.
Ir po to man ieškant naujų namų visą laiką karotojo:
- Naujo namo, čia baisu...
Jis netgi važiavo su manimi į namų apžiūras ir lyg koks profesionalas vaikščiojo rimtai komentuodamas "I like it" :).
Arą šiame name labiausiai gąsdino tai, kad palėpėje gyveno oposumai ir jie bėgiodami ant lubų garsiai rėkdavo besipykdami. Žodžiu garsas vidury nakties nubudus toks lyg pragaras būtų prasivėręs ir visi laisvės išsiilgę demonai veržiasi į mūsų namus. Vat taip paprastai. Be to šitame name mes buvome mažuma - oposumai, milžiniški tarakonai, žiurkės, termitai, įvairiausių rūšių skruzdėlės (visą maistą įskaitant batoną turėjau sudėti į plastmasines maistines dėžutes, nes buvo tokių mažyčių, kurios lenda visur), vorai, geko, driežai, paukščiai šeimininkaujantys kieme ir įvairiausi lyg ne šio pasaulio vabalai, kurių įvardinti net negalėčiau. Nieko čia labai blogo aišku, tai tik Australijos kasdienybė. Jau pripratome dalinai. Ir net vorai taip nebegąsdina kaip anksčiau. Vis dėlto namas buvo toks senas, jog gamta ėmė jame viršų, o mes esame prašaliečiai, kurie taip pat turėjome susigyventi su visomis tomis kitomis gyvybėmis. Ne viskas taip baisu. Iš išorės namas atrodo visai normaliai, tik viduje visos linksmybės prasideda.
Tačiau dabar susiradome namą 20 km nuo miesto centro, ramesniame mikrorajone, nors labai abejoju ar įmanoma šitoje šalyje kažkur toli pabėgti nuo visos tos gyvūnijos. Tai net nesistengiame :). Tik tikiuosi, jog Arui naujame name nebebus baisu :). Bet užtenka apie tai. Aš visų labiausiai norėjau parašyti apie pastaruosius metus ir taip kaip viskas pasikeitė mūsų gyvenimuose, o visų labiausiai mūsų požiūris į daug ką.
Sakykime, kad ir požiūris į atstumą. Kažkada Šeškinė atrodė pakankamai toli nuo Vilniaus centro. O dabar ir 20 km vieni juokai. Per pastaruosius metus Brisbene tik 2 kartus buvau užstrigusi kamštyje. Žinoma, Tadui teko to šiek tiek daugiau, bet irgi ne tiek daug kiek tai vyksta Vilniuje. Žinoma, Brisbenas labai plačiai išsidėstęs ir jame yra transporto kamščių, bet jie ne tokie dažni.
Per pastaruosius metu nebuvo nei vienos dienos kad kam nors nepažįstamam nenusišypsočiau. Tiesiog čia visiškai normalu bendrauti tarpusavyje, lyg būtume vienodi. O iš tikrųjų visi ir esame tokie - visi esame žmonės. Australijoje tikrai jaučiuosi kažko dalimi, jaučiu, jog mane sieja ryšys su kitais žmonėmis aplink mane, net jeigu jų nepažįstu. Čia visi atrodo draugais. Sveikintis, palinkėti geros dienos taip natūralu tarp svetimų kaip tai natūralu tarp draugų.
Per metus pamatėme ir patyrėme daugiau nei per visą savo gyvenimą. Kalnai, vandenynas, miestas, parkai. Dar tik labai mažą dalį apžiūrėjome, bet užteko ir to. Žinoma, tai nepanaikina namų ilgesio, tačiau tuo pačiu žinome kodėl viską darome ir judėdami link tikslo jaučiamės lyg gyventume pilnavertį gyvenimą.
Paskutiniai metai atrodo rumpesni nei visi iki tol nugyventi mūsų metai dėl to kaip greitai jie pralėkė. Net nesitiki, jog jau metai kaip esame išvykę. Kartais atrodo, jog tik vakar pakėlėme sparnus nuo Lietuvos žemės, o štai jau visai kitokį gyvenimą gyvename. Esame užimti, pavargę nuo darbų, kėlimųsi ir įvairių patirčių, tačiau tuo pačiu tokie laisvi ir laimingi bei viskas tik dėl to, jog išdrįsome ir padarėme kažką apie ką kiti net pasvajoti nedrįsta. Mūsų ateitis labai neaiški, nežinia kur gyvenimas mus nublokš ir kokie bus mūsų žingsniai. Tačiau tuo gyvenimas atrodo tik žavus.
Nustojome vertinti materialų turtą (taip kaip Lietuvoje jis atrodė svarbus), nes jis sukelia ne tik patogumo, bet ir sunkumų kai reikia judėti per gyvenimą.
Įkopti į aukštą kalną tapo siekiamybė, o ne baimė. Pamatyti vorą reiškia susidomėjimą nebe pasišlykštėjimą (to negaliu pasakyti apie tarakonus, nes nenoriu net pasakoti kaip jie atrodo sutraiškyti...veeee....). Vertiname lietuviškas savybes sugebėti daug dalykų pasidaryti patiems - pradedant vakariene ir baigiant sodo priežiūra. Čia retas tai daro, bet dėl to supranta, jog už tokius darbus reikia mokėti nusimanantiems. Tai reiškia, jog retas vakarienę gamina pats - dėl to pilna užkandinių; retas tvarko sodą pats - dėl to pilna sodininkų; retas netgi pats tvarkosi savo namus - dėl to pilna namų tvarkytojų ir niekas nelaikomas tinginiu ar negabiu dėl to, kad samdo darbuotojus. Jiems daug keisčiau matyti, kad tokius darbus žmonės atlieka patys. Gal dėl to sumuštiniai vaikams pietums yra norma, o mano paruošti patiekalai Arui stebina visus, nes tai taip neįprasta kas vakarą ruošti šviežią vakarienę, kurios likučius ir vyras, ir vaikas gali neštis į darbus :).
Be visų australiškų patyrimų metai buvo įpsūdingi tuo, jog reikėjo Tadui susirasti naujų darbų ir išmokti daug to darbo subtilybių. Arui reikėjo pradėti lankyti darželį, susirasti naujų draugų ir tai tikriausiai emociškai daugiau reiškė ne tiek jam, kiek man. Tuo tarpu man svarbiausia buvo tai, jog aš pradėjau rašyti ir greitu laiku žmonės galės skaityti tai ką sukūriau :).
Žodžiu, visumoje buvo nepaprasti metai. Bet visų svarbiausia tai kokią sielų laisvę mes dabar jaučiame. Nesunku tuo užsikrėsti nuo žmonių, kurie per savo gyvenimą nėra matę karo, jo pasekmių ar kitokių sunkumų. Taip sakant bananų čia yra visus metus, tad ko dar gali daugiau trūkti (čia skirta tiems, kurie dar atsimena kaip gavę žalių bananų juos nokindavo rūsyje ir pan.)?
Linkiu visiems tokią laisvę pajusti ir nepamiršti, kad gyvenimas nėra vien laukimas nuo atlyginimo iki atlyginimo, taip sakant gyvename ne tam, kad dirbtume be gyvenimo džiaugsmo. Gyvename tam, kad patirtume maksimumą.
Myliu ir linkiu gerų tikslų bei jų išpildymo :).
P.S. Ieškokite Luna Mei ir laukite kol išeis "Ero. Karalienė" ;)