Nuvilsiu tuos, kurie įprato, kad mano įrašai yra apie Australiją. Kadangi mano tinklaraštis vadinasi "Meilūnės", o ne "Australijos" blogas, tai rašau kas man aktualu.
Šiuo įrašu siekiu aprašyti savo patirtį rašant ir leidžiant knygas. Toli gražu nesu ekspertė ar guru, kol kas rašau tik penktą knygą. Tiesiog žinau daugiau nei žinojau prieš imdamasi šios aferos ir tuo noriu pasidalinti su tais, kurie kaip ir aš kadaise nenuvargdami ieško informacijos kaip atrodo tas leidybinis procesas. Bet viskas iš eilės.
Tikriausiai nenustebsite, kad pirmas ir svarbiausias dalykas leidybiniame procese yra rašyti. Atrodo paprasta kaip du kart du, bet patikėkite taip nėra. Visų pirma turi kilti idėja apie ką rašyti. Vieniems tai lengvesnis procesas, kitiems ne toks lengvas. O po to dar reikia įveikti daug ir įvairių kliūčių:
- Baimė, kad tai bus veltui švaistomas laikas, niekam neįdomu;
- Baimė, kad nepavyks perteikti minties;
- Baimė, kad niekas nesupras;
- Aplinkinių (ne)pagalba "Ką čia sugalvojai, neužtenka veiklos? Vis tiek rašytoja netapsi. Geriau pasiieškotum geresnio darbo. Iš to ką gauna rašytojas neišgyvensi"... Supratote mintį.
Kai jau visus demonus atmušėte ir atsisėdote prie popieriaus lapo ar kompiuterio... Nuo ko pradėti? Mano mintis - visiškai nesvarbu. Kol kas aš visada pradėdavau nuo pradžių. Tačiau turiu nemažai prirašiusi tekstų kitoms istorijoms, kurios yra pasakojimo viduryje, galbūt pabaigoje. Laukia savo eilės. Nemanau, kad kažkur privalo būti pradžia. Svarbiausia tą akimirką rašyti apie tai kas jums įdomu, svarbu. Kad tik rašytumėte. O rašyti reikia daug. Net jeigu to nepanaudosite jokiame kūrinyje, arba ištrinsite ir pradėsite iš naujo (tobulas šiai minčiai pagrįsti filmas:
Finding Forrester). Svarbu įsijausti į tą veiklą, pajusti malonumą kai viskas išnyksta liekate tik jūs ir jūsų tekstas. Nes patikėkite bus akimirkų kai rašysite per prievartą ir to nekęsite. Nėra tobulų darbų ir juo labiau nėra tokio darbo, kuris nusidirba pats. Jeigu padarysite pertrauką, reikės pradėti iš naujo. Nors nėra tobulos formulės kaip rašytojo darbas turėtų atrodyti, bet faktas išlieka vienas - privaloma kasdien rašyti. Stephenas Kingas kažkur yra sakęs, kad anksčiau paklaustas žurnalistams atsakydavo, kad švenčia visas šventes ir daro pertraukas, bet jis tiesiog nenorėjo pasirodyti keistas, nes rašydavo be pertraukų net ir per didžiąsias šventes.
 |
| Vienos klaviatūros rašymui neužtenka :D |
Nelaukite kol ateis geresni laikai, bus daugiau laisvo laiko, užaugs vaikai ir turėsite papildomų laisvų dienų. Aš laukiau, tikėjausi ir nesulaukiau. To nebūna. Visada yra ką veikti ir kuo užsiimti, visada bus svarbesnių darbų. Anksčiau galvojau, kad tam, kad galėčiau rašyti reikia ramios aplinkos, tylos, ramybės, geros muzikos ir užtektinai laiko pradėti ir baigti. Kol kas visas istorijas parašiau tokioje aplinkoje: aš prie kompiuterio, groja vienoda ir erzinanti animacinių filmukų muzika, sūnus be mamos gali pabūti po penkias minutes. Jam reikia pažaisti, sausainio, sulčių, į tualetą, apkabinimo, valgyti, į tualetą, vėl į tualetą, sulčių, į lauką, O jeigu dar namuose yra vyras... Nesistebiu kodėl pripažintų vyrų rašytojų yra kur kas daugiau nei moterų. Galima išprotėti nuo "stoju - sėduosi", pradedu ir nutraukiu mintį kas penkias minutes. Bet prie visko priprantama. Anksčiau galvojau, kad tai neįmanoma, bet "neįmanoma" yra tik žodis - pasiteisinimas, kurį patys sau susikuriame. Kai norime, įmanoma viskas. Sutinku, kokybė nukenčia, bet tai tik tobulėjimo pradžia. Vėliau tampa lengviau. Ir vaikas sužiūrėtas laimingas, ir mama patenkinta savo diena, daug darbų nudirbusi. Tačiau, jeigu neturite vaikų, tai negalėčiau sugalvoti veiklos, kuri trukdytų jums pradėti rašyti tą knygą apie kurią taip seniai svajojate.
 |
| Seka pavyzdžiu :) |
Parašėte knygą. Kas toliau? Šis momentas man visada atrodė pačiu baisiausiu ir sunkiai įveikiamu. Baimė būti atmestam. Kaip rašiau neturiu daug patirties. Kol kas išleista tik viena mano knyga (antra pakeliui). Neieškokite, ji išleista slapyvardžiu. Bet viskas buvo daug lengviau nei galėjau įsivaizduoti. Metų metus svarstydavau apie tą momentą kai parašiusi knygą nusiųsiu jį į leidyklą. Ir visada mane kratė šiurpuliukai įsivaizduojant laišką: "Atleiskite, bet mūsų ši knyga nesudomino". Galvodavau ir įtikinėdavau save kaip siųsiu į kitas leidyklas, o jeigu ne imsiu ir išleisiu pati. Pradėjau nuo tos leidyklos, kurioje išleisti knygą labiausiai norėjau "Alma Littera". Ir savo nuostabai po poros savaičių aš jau žinojau, kad jie leis mano knygą. Viskas įvyko taip greitai, kad aš net nespėjau išsigąsti. Dar dabar kartais stebiuosi kaip lengva tai buvo, o aš tiek metų bijojau.
Tiesa, su atmetimu susidurti teko. Visai neseniai nepraėjau paskutinių etapų Alma Littera konkurse išleisti knygą paaugliams ir jaunimui. Kaip tik ruošiuosi ją dar sykį peržiūrėjusi ir pataisiusi siųsti į kitas leidyklas. Gal kam nors tiks? Jeigu ne... Leisiu elektroninę knygą :).
Leidykla nori išleisti knygą. O čia ir prasideda linksmybės. Leidykla prisiima nemenką atsakomybę nusprendusi išleisti niekam nežinomo, naujo rašytojo kūrinius. Jeigu jumis susidomėjo, džiaukitės ir būkite draugiški. Ne taip kaip aš... Aš tikriausiai atrodžiau kaip rakštis nesakysiu kur dėl to kaip dėl visko jaudinausi ir kaip ieškojau neteisybės visame kame. Galbūt tos teisybės ir nėra, bet reikia suvokti vieną dalyką. Mes autoriai savo kūrinius matome kaip kūdikius, kuriuos devynis metus nešiojome mintyse ir septynis mėnesius gimdėme, o štai ateina leidyklos kariauna ir ima visaip tą kūdikį "darkyti". Tada labai skauda. Patarčiau į savo kūrinį žiūrėti taip - tai nuoga lėlė. Leidykla paėmusi tą lėlę gali išardyti ir vėl sudėti (galbūt kojos buvo vietoje rankų ir pan.), tada sušukuoja, aprengia ir visiems pranešusi pastato į lentyną. Be leidyklos didelio darbo į nuogą deformuotą lėlę žiūrėtų nebent su gailesčiu. Esu ten, žinau ką tai reiškia. Ne viskas gali patikti, gali būti skaudu dėl daugelio dalykų, bet faktas yra vienas. Jūs naujokė, o leidykla tai daro daug metų. Užtrunka kol supranti. Nesakau, kad nereikia prieštarauti ir ginčytis. Atvirkščiai, kovoti reikia, nes tie kas ilgai užsibūna vienoje vietoje gali nepastebėti to ką pastebi naujokai :). Jeigu tikite esant kažkokiai neteisybei, būtinai taisykite ją.
Kas toliau? Neatiduokite visų reklaminių darbų leidyklai. Jeigu norite, kad apie jus sužinotų, patys turite apie save kalbėti. Sukurkite Facebook'o profilį, bendraukite, galvokite apie įvairias idėjas ir galimybes pasivaidenti žiniasklaidai ir skaitytojams. Prisipažinsiu, aš nedarau nei pusės to ką norėčiau daryti. Bet aš tam turiu pasiteisinimą. Esu labai toli nuo Lietuvos. Ir dar auginu vaiką, mokausi, tvarkau vizos reikalus, padedu vyrui versle, pati ieškau darbo... Na žinote, vis tie pasiteisinimai. Tad nebūkite kaip aš, dažniau rašykite Facebook'e, būkite Instagram'e, investuokite laiko ir pinigų į marketingą. Perspėju, tai greičiausiai neatsipirks. Bet tikriausiai prieš rašydami knygą jau žinojote, kad rašytojas iš rašymo išgyventi negali (bent jau ne Lietuvoje... arba tikrai ne Australijoje kai knygos leidžiamos Lietuvoje :D ). Įvertinkite ar jums to reikia dėl pinigų, šlovės ar dėl to, kad norite su pasauliu pasidalinti kažkokia žinute? Norite būti išgirstas? Kad ir kokios priežastys, neleiskite niekam jūsų stabdyti. Juk sustabdyti galite tik patys save.
Grįžtu prie penktos savo knygos, nes neklausiau savo pačios patarimo ir padariau pertrauką (neskaitan tinklaraščio ir namų darbų rašymo) dėl vizos reikalų. Ir kai kiekvieną dieną rašai, o paskui negali rašyti dėl streso ir panašiai, tai prasideda rašymo pagirios. Atsiguli pervargusi po dienos darbų, bet negali nustoti galvoti apie veikėjus užstrigusius kažkur veiksme, laukiančius kol pagaliau išaiškės intriga...
Jeigu turite idėjų, pasvarstymų ar klausimų būtinai rašykite komentarą.
Gero jums rašymo ir atminkite - knyga pati nepasirašys ir neišsileis.
