Buvimas studente

Užvakar po trumpos dviejų savaičių pertraukos grįžau prie mokslų. Mano verslo studijos tikrai nemažai išmokino. Visų svarbiausia, kad jos mane išmokino drąsiai šnekėti ir reikšti savo nuomonę. Keista tai sakyti kai esu 31-ų metų moteris, baigusi gimnaziją ir du bakalaurus Lietuvoje. Niekada nebuvau iš tų, kurie daug kalbėtų (nebent su išskirtiniais žmonėmis ir dar per anglų kalbos ir etikos pamokas). Iš esmės buvau tylenė dažniau savo mintis pasilaikanti sau. Bet gyvenimas, milžiniškas pokytis keičiant gyvenamą šalį... o gal ir tas kad man visada patiko kalbėti angliškai privertė mane tapti savo kurso lydere žinančia visus atsakymus, net jei kartais mano atsakymai būna neteisingi. Aš nustojau bijoti būti neteisi. Anksčiau atrodė, kad jeigu atsakysiu neteisingai kažkas mane nuteis, palaikys kvaila ir panašiai. Studijuodama Australijoje žinau, kad nieko panašaus neįvyks jeigu garsiai reikšiu savo mintis. Ir svarbiausia, jog 95% kartų esu teisi. O tai prisideda prie tolesnės drąsos. Dėstytojas ir kursiokai laukia mano atsakymų, nes aš juos žinau arba bent jau spėju. Ir nebijau spėti. Dabar svarstau kodėl anksčiau visus atsakymus murmėdau pati sau tyliai.
Mūsų dėstytojas čia sako - man nereikia gerų, tikslių atsakymų iš jūsų. Man reikia diskusijos, man reikia matyti, kad jūs dalyvaujate. Per ilgus metus mokantis Lietuvoje (12 metų mokykloje, 4 metai istorijos bakalauras ir tuo pačiu metu 5 metai ekonomikos bakalauras, 1 metai psichologijos bakalauras, dar galima pridėti 8 metus vaikystės muzikos mokykloje) buvo tik keli mokytojai, dėstytojai su kuriais aš jaučiausi laisvai diskutuodama klasėje/auditorijoje. Ir nežinau ar kaltas buvęs mano nepasitikėjimas savimi ar dabartinė branda, kad galvoju kiek daug daugiau aš būčiau nuveikusi savo gyvenime, jeigu kas nors mano dabartines smegenis būtų įdėjęs į jaunesnę mano galvelę. Bet juk laiko nesugrąžinsi atgal. Yra tik dabar ir dabar aš visada jaučiuosi lyg savo gyvenimo viršūnėje. Nesvarbu net jeigu tai tik diskusija su savo trimečiu apie tai ką jis valgys pusryčiams. :)
O jeigu rimtai... Šalies keitimas, nauja aplinka priverčia ir į save pasižiūrėti naujai. Atgimti ir pervertinti visą savo patirtį. O gal tiesiog pamilti save tokią kokia esu, o ne tokią kokią kiti nori manyje matyti.
Buvimas studente Australijoje eina į pabaigą. Ir nors didesnę laiko dalį man tai atrodė kaip tuščias laiko leidimas mokantis tai ką jau moku, bet tuo pačiu tai buvo gera ir jaudinanti patirtis. Sutikau daug įdomių ir gerų žmonių, gerai praleidau laiką. Man to tikrai truks kai išlaikysiu paskutinį egzaminą.

P.S. Jeigu turite klausimų apie mano studijas Australijoje, būtinai parašykite man žinutę. Pasistengsiu atsakyti į jūsų klausimus :).

Kai neįprasta tampa įprasta

Šiandien traukdama savo vyrui kasdienį pašiną iš delno pagalvojau, kad Lietuvoje to daryti taip dažnai netekdavo. Viena iš priežasčių pasakysiu gana keista. Čia vyrai nesideda pirštinių dirbdami. Kodėl? Nes jeigu tu užsidedi pirštines - tu esi boba. Iš tavęs šaiposi kaip kokioje mokykloje. Ne tai, kad mano vyras į tai labai kreiptų dėmesį, iš kitos pusės kaip neimsi į širdį, kai tave fotografuoja ir visokiais necenzūriniais žodžiais vadina tavo kolegos. Net jeigu tik juokais... Ir dar vienas retorinis pastebėjimas. O kas tokio blogo būti boba? Kitaip sakant moterimi?

Kai mes daugiau nei prieš metus atvykome į Australiją, Tado žinios statybose buvo lietuviškos. Bet dabar jis jau gana ramiai jaučiasi su sukauptomis australiškomis žiniomis. Jis pažįsta Brisbeną ne ką prasčiau nei Vilnių, nes jo objektai vos ne kasdien būna vis kitoje miesto vietoje.

Anksčiau palmės, paukščiai, vorai ir visoki kitoki padarai atrodė nejaukūs, gąsdinantys ir nežinomi. Dabar tai tokia pati kasdienybė kaip Lietuvoje vasarą tarp daugiaaukščių namų nardantys ir čirpiantys čiurlių būriai.

Žinių žibintas apie kurį pasakojau prieš daugiau nei metus dabar apšviečia nepaprastai didelę Brisbeno dalį. Ir tuo pačiu nušviečia mūsų gyvenimą taip, jog net imu galvoti, kad tas sėslus gyvenimas ne mums. Norisi vėl judėti... Vis dėlto per paskutinius pusantrų metų kėlėmės septynis kartus. Tiesiog padus niežti nuo troškimo vėl pakeisti savo aplinką. Bet ne... Kol kas niekur nesikelsime. Nors pastabesni prisiminsite, kad mūsų viza artėja link pabaigos :). Kol kas nepasakosiu nieko apie mūsų artimiausius planus, dar šiek tiek patempsiu kai jau žinosiu kaip viskas bus iš tikrųjų.

Bet viena žinau šią akimirką. Aš niekur toli nenoriu keltis. Šilta, žalia ir žydinti žiema man patinka. Palmės už lango tapo kasdienybe. Tiesą sakant jos man gražiausios ne palinkusios į žydrą vandenyną auksiniame paplūdimyje, bet tokios kokias jas matau vakarėjant. Kai blankstančio raudonio danguje išryškėja tik ramūs jų siluetai ingelsingai kaip ir aš žiūrintys į tuščią dangų. Aprėpiamas skliautas jau be saulės, bet vis dar su paliktais keliais raudonais jos spinduliais švelniai pereinančiais nuo karšto saulės raudonio į dienos žydrumą iki pat sodraus nakties mėlynumo. Tame fone palmės yra gražiausios... Ir toks vaizdas jau įsirėžė mano atmintyje kaip ir mylimas gimtinės žiemos dangus apie kurį jau rašiau. Būtent tas balto sniego, pilkų debesų ir protarpiais išnyrančios dangaus mėlynės kontrastas. Australijos dangus man tapo įprastas. Aš jau išmokau skaityti jo pokyčius ir jausti gamtą aplink save kaip tai jausdavau Lietuvoje. Tai kas iš pradžių gąsdino ir jaudino, šiandien geriausiu atveju kelia juoką, o blogiausiu tiesiog tapo užgožta kasdienių reikalų. 

Nepasakyčiau, kad tapome Australijos gyventojais... Dabar geriau nei kada anksčiau jaučiu, jog esame pasaulio gyventojais. Vienos planetos piliečiai, nepaisant to ką teigia biurokratija. Kaip norėčiau, kad vieną dieną tai galėtų būti ir oficialiu įvardijimu. Bet tai tik graži svajonė... Kol kas.

O trumpai užbaigiant - anksčiau buvo neįprasta taip anksti visus metus besileidžianti saulė. O dabar tai jau įprasta ir natūralu, o atrodė, kad niekada nepriprasime :). 

Ne visai toks kaip aprašytas vaizdas, bet vis tiek gražūs mūsų vakarai :)