Šiandien traukdama savo vyrui kasdienį pašiną iš delno pagalvojau, kad Lietuvoje to daryti taip dažnai netekdavo. Viena iš priežasčių pasakysiu gana keista. Čia vyrai nesideda pirštinių dirbdami. Kodėl? Nes jeigu tu užsidedi pirštines - tu esi boba. Iš tavęs šaiposi kaip kokioje mokykloje. Ne tai, kad mano vyras į tai labai kreiptų dėmesį, iš kitos pusės kaip neimsi į širdį, kai tave fotografuoja ir visokiais necenzūriniais žodžiais vadina tavo kolegos. Net jeigu tik juokais... Ir dar vienas retorinis pastebėjimas. O kas tokio blogo būti boba? Kitaip sakant moterimi?
Kai mes daugiau nei prieš metus atvykome į Australiją, Tado žinios statybose buvo lietuviškos. Bet dabar jis jau gana ramiai jaučiasi su sukauptomis australiškomis žiniomis. Jis pažįsta Brisbeną ne ką prasčiau nei Vilnių, nes jo objektai vos ne kasdien būna vis kitoje miesto vietoje.
Anksčiau palmės, paukščiai, vorai ir visoki kitoki padarai atrodė nejaukūs, gąsdinantys ir nežinomi. Dabar tai tokia pati kasdienybė kaip Lietuvoje vasarą tarp daugiaaukščių namų nardantys ir čirpiantys čiurlių būriai.
Žinių žibintas apie kurį pasakojau prieš daugiau nei metus dabar apšviečia nepaprastai didelę Brisbeno dalį. Ir tuo pačiu nušviečia mūsų gyvenimą taip, jog net imu galvoti, kad tas sėslus gyvenimas ne mums. Norisi vėl judėti... Vis dėlto per paskutinius pusantrų metų kėlėmės septynis kartus. Tiesiog padus niežti nuo troškimo vėl pakeisti savo aplinką. Bet ne... Kol kas niekur nesikelsime. Nors pastabesni prisiminsite, kad mūsų viza artėja link pabaigos :). Kol kas nepasakosiu nieko apie mūsų artimiausius planus, dar šiek tiek patempsiu kai jau žinosiu kaip viskas bus iš tikrųjų.
Bet viena žinau šią akimirką. Aš niekur toli nenoriu keltis. Šilta, žalia ir žydinti žiema man patinka. Palmės už lango tapo kasdienybe. Tiesą sakant jos man gražiausios ne palinkusios į žydrą vandenyną auksiniame paplūdimyje, bet tokios kokias jas matau vakarėjant. Kai blankstančio raudonio danguje išryškėja tik ramūs jų siluetai ingelsingai kaip ir aš žiūrintys į tuščią dangų. Aprėpiamas skliautas jau be saulės, bet vis dar su paliktais keliais raudonais jos spinduliais švelniai pereinančiais nuo karšto saulės raudonio į dienos žydrumą iki pat sodraus nakties mėlynumo. Tame fone palmės yra gražiausios... Ir toks vaizdas jau įsirėžė mano atmintyje kaip ir mylimas gimtinės žiemos dangus apie kurį jau rašiau. Būtent tas balto sniego, pilkų debesų ir protarpiais išnyrančios dangaus mėlynės kontrastas. Australijos dangus man tapo įprastas. Aš jau išmokau skaityti jo pokyčius ir jausti gamtą aplink save kaip tai jausdavau Lietuvoje. Tai kas iš pradžių gąsdino ir jaudino, šiandien geriausiu atveju kelia juoką, o blogiausiu tiesiog tapo užgožta kasdienių reikalų.
Nepasakyčiau, kad tapome Australijos gyventojais... Dabar geriau nei kada anksčiau jaučiu, jog esame pasaulio gyventojais. Vienos planetos piliečiai, nepaisant to ką teigia biurokratija. Kaip norėčiau, kad vieną dieną tai galėtų būti ir oficialiu įvardijimu. Bet tai tik graži svajonė... Kol kas.
O trumpai užbaigiant - anksčiau buvo neįprasta taip anksti visus metus besileidžianti saulė. O dabar tai jau įprasta ir natūralu, o atrodė, kad niekada nepriprasime :).
 |
| Ne visai toks kaip aprašytas vaizdas, bet vis tiek gražūs mūsų vakarai :) |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą