2015-02-20 parašė meilune
Po paskutinio blogo įrašo gavau mamos laišką, kuris privertė
susimąstyti. Reikalas tas, kad viskas ką aprašiau iki šiol atrodo taip
gražu ir nuostabu, lyg rojuje. Taip mes ir jaučiamęs, bet nereikia
apsigauti, yra čia taip pat ir neigiamų dalykų. Tik mūsų natūra
neleidžia skųstis tuo kas mums baisu, nejauku ar nepatinka. Kas mus
gąsdina neskaitant aukštos žolės (nežinia kas ten slepiasi) ir didelių
vorų, kurių pilna medžiuose bei visur kur net patys nežinome kur :D.
Baisu dėl to, kad Tadas dar neturi darbo. Žinoma, prisipažinsime, jis
rimtai jo pradėjo ieškoti tik prieš dvi dienas, nes daug vilčių dėjo į
darbą pas Mornardą. Deja, nors Monardas ir liko sužavėtas Tado darbu,
tačiau nieko konkretaus ir ilgalaikio pats pasiūlyti negali. Tad tai yra
didžiausia mūsų baimė, kad Tadas neras greitu laiku darbo. Žinoma, yra
dar kitas dalykas. Kol kas mes per mažai įdėjome į tai pastangų. Tačiau
kaip tik šiuo metu Tadas naršo visus statybinių bendrovių puslapius,
renkasi jų kontaktus bei ateinančiomis dienomis, jeigu Brisbeno nenupūs
audra, eis į tas bendroves bei tiesiogiai siūlys savo darbą. CV
siuntinėjimas nepadeda paspartinti darbo radybos, tai bandysime
tiesioginiu kontaktu, kuris gali pavykti, gali ir nepavykti. Iš kitos
pusės, net jeigu nepavyks tai Tadui bus puiki patirtis, o mums bus
daugiau mažiau aiški statybinių bendrovių pasiūla mieste. O tai jau
susiję su mūsų ateities planais apie kuriuos dar nepasakosiu ;).
Kiti minusai buvimo čia? Karštis mūsų negąsdina, mes kaifuojame nuo jo. Tropiniai lietūs iš giedro dangaus žavi, o sulytam būti nebaisu, nes nustojus lyti kaip mat viskas išdžiūna. Gamta neapsakomo grožio. Viskas žalia, nors tikriausiai tik kol dar nesibaigė vasara, bus matyti kaip čia viskas atrodo jų žiemos metu. Paukščiai įvairių rūšių ir spalvų. Kelia daug triukšmo, bet yra ir nuostabiai čiulbančių paukštelių, kurių pavadinimo dar neišsiaiškinau, bet tokių Lietuvoje nesu girdėjusi.
Kalbant apie blogumus naujuose namuose, tai jų iš tikrųjų netrūksta. Visų pirma dažnai virš galvos skraidantys lėktuvai, neblogai girdėti kelio triukšmas bei traukiniai, bet pastarieji dalykai mūsų nejaudina, tik lėktuvai iš tikrųjų kelia labai nemalonų triukšmą, nes virš mūsų galvos kyla bei leidžiasi. Taip pat turime ne pačius pasakiškiausius kaimynus. Kaimynė dirba naktimis ir turi taksų veislės šunį, kuris pradeda loti kaskart, kai ji išeina iš namų. Sienos kartoninės, tai tenka pakentėti nepakeliamą triukšmą. Blogiausia, kad jos tikrai dažnai nebūna namuose, tad lojimas super dažnas, o mes negalime jos pagauti ir apie tai pasikalbėti. Žodžiu problemos kaip ir pas visus žmones ;).
Dar vienas keistas dalykas apie kurį jau rašiau, tai kaip jie mėgsta atšaldyti patalpas. Parduotuvėse, mašinose, traukiniuose temperatūra kaip šaldytuve. Skirtumas staigus ir nemalonus. Lauke dušna ir drėgna, o įeini į vidų kaip į šaldytuvą. Kartais tai įvertini kaip atgaivą, bet dažniausiai būna baisu, kad tik neperšaltų vaikas. Dėl to tikriausiai keistai atrodome puldami jį klostyti vežimėlyje, kai tik įeiname į kažkokią vėsią patalpą. :)
Daugiau negaliu sugalvoti nieko kas mums čia nepatiktų ar keltų diskomfortą. Žmonės visi malonūs, draugiški, visada klausia kaip sekasi, o kai paprašai pagalbos niekada neatsisako ir kiek gali padeda. Iš esmės jaučiamės kaip kitokiame pasaulyje. Tačiau nenoriu, kad mane suprastumėte neteisingai. Nesakau, kad Lietuvoje yra labai blogai ar kažkas su ja ne taip. Ne dėl to išvykome iš šalies, kad mums joje gyventi nepatiktų (bent jau aš ne dėl to). Mačiau savo gyvenimą ir ateitį Lietuvoje, myliu tą kraštą, jo žmones ir visada mylėsiu. Neatmetu galimybės, jog pasisėmę patirties greitai grįšime namo, kaip ir nededu taško, jog būtinai sugrįšime. Gyvenimas pernelyg įvairiapusiškas. Mes nežinome kas mūsų laukia už namo kampo, kaip galime žinoti kas bus kitą savaitę, po metų, po penkių. Galime tik svajoti, tikėtis, viltis. Galime eiti link tikslo, tačiau niekada nebūsime tikri, jog viskas įvyks būtent taip, kaip planavome iš pradžių. Tad tiems kas pagalvojo, jog mes nusivylę Lietuva, noriu atsakyti, jog tai netiesa. Lietuva yra nepaprasta šalis mus pagimdžius ir išauginus. Ji visada bus pats gražiausias kampelis šioje žemėje, nes tik joje liko visi mūsų vaikystės prisiminimai (na, ir šiek tiek ir Latvijoje Tado atveju :))). O aš išsivežiau iš jo paskutinį prisiminimą… Kelis kartus per žiemą būna tokios oro sąlygos, kai visa žemė būna nuklota baltu sniegu, o dangus aptrauktas pilkais debesimis, tačiau jame yra nedidelės properšos pro kurias kartais pasirodo saulė bei ryškiai nušviečia sniegą, o tuo tarpu per kitas mažytes properšas pasimato ryškiai mėlynas dangus. Visa gamta ir aplinka būna baltai pilka, o danguje lyg brangakmeniai matosi keli lopinėliai ryškiai mėlyno dangaus. Tai yra mano mėgstamiausia spalva Lietuvoje. Būtent su tokiais vaizdais mus išlydėjo Lietuva paskutinėmis mūsų dienomis prieš skrydį. Ir aš žinau, jog ji ant mūsų nepyksta už norą pamatyti platųjį pasaulį.
Taigi, niekur nėra šimtaprocentinės laimės, rojaus ar pilnatvės. Viskas yra tik mūsų širdyse ir mintyse. Kiekvienas galime atrasti tokią vietą, jeigu tik paieškosime. Ar tai bus namai ar svetimi kraštai, svarbiausia nesustoti ir neimti savęs gailėtis dėl nesėkmių, o ieškoti sėkmių.
Kalbant apie nesėkmes, jų čia irgi nepritrūkome, štai prieš kelias dienas sudaužiau savo telefono ekraną. Diena prasidėjo liūdnai - vėlavau į susitikimą su Sigita, niekur neradau daiktų, kurių labai reikėjo, o dar virš visa ko sudažiau telefoną, bet… Žmonės šypsosi, sveikinasi, paukščiai čiulba, saulė kaitina. Nėra kada pasiduoti nesėkmių maratonui. Juo labiau, kad nėra nieko nepataisomo.
Štai tiek šį kartą, kai sėdime namuose jau visą parą be perstojo pliaupiant lietui. Nieko labai rimto, bet tiesiog norėjau mus pateisinti, kad Lietuvos mes neišsižadame ir nesakome, jog ten viskas blogai, o čia tik gerai. Mes dar tik pradėjome tyrinėti pasaulį čia, o Lietuvą pažįstame kaip penkis savo pirštus. Tikras palyginimas galėtų būti vykdomas nebent tada, kai ir čia nugyventume bent pusę tiek kiek nugyvenome Lietuvoje. Bet vėlgi, pasaulis juk toks didelis ir platus ;).
Kiti minusai buvimo čia? Karštis mūsų negąsdina, mes kaifuojame nuo jo. Tropiniai lietūs iš giedro dangaus žavi, o sulytam būti nebaisu, nes nustojus lyti kaip mat viskas išdžiūna. Gamta neapsakomo grožio. Viskas žalia, nors tikriausiai tik kol dar nesibaigė vasara, bus matyti kaip čia viskas atrodo jų žiemos metu. Paukščiai įvairių rūšių ir spalvų. Kelia daug triukšmo, bet yra ir nuostabiai čiulbančių paukštelių, kurių pavadinimo dar neišsiaiškinau, bet tokių Lietuvoje nesu girdėjusi.
Kalbant apie blogumus naujuose namuose, tai jų iš tikrųjų netrūksta. Visų pirma dažnai virš galvos skraidantys lėktuvai, neblogai girdėti kelio triukšmas bei traukiniai, bet pastarieji dalykai mūsų nejaudina, tik lėktuvai iš tikrųjų kelia labai nemalonų triukšmą, nes virš mūsų galvos kyla bei leidžiasi. Taip pat turime ne pačius pasakiškiausius kaimynus. Kaimynė dirba naktimis ir turi taksų veislės šunį, kuris pradeda loti kaskart, kai ji išeina iš namų. Sienos kartoninės, tai tenka pakentėti nepakeliamą triukšmą. Blogiausia, kad jos tikrai dažnai nebūna namuose, tad lojimas super dažnas, o mes negalime jos pagauti ir apie tai pasikalbėti. Žodžiu problemos kaip ir pas visus žmones ;).
Dar vienas keistas dalykas apie kurį jau rašiau, tai kaip jie mėgsta atšaldyti patalpas. Parduotuvėse, mašinose, traukiniuose temperatūra kaip šaldytuve. Skirtumas staigus ir nemalonus. Lauke dušna ir drėgna, o įeini į vidų kaip į šaldytuvą. Kartais tai įvertini kaip atgaivą, bet dažniausiai būna baisu, kad tik neperšaltų vaikas. Dėl to tikriausiai keistai atrodome puldami jį klostyti vežimėlyje, kai tik įeiname į kažkokią vėsią patalpą. :)
Daugiau negaliu sugalvoti nieko kas mums čia nepatiktų ar keltų diskomfortą. Žmonės visi malonūs, draugiški, visada klausia kaip sekasi, o kai paprašai pagalbos niekada neatsisako ir kiek gali padeda. Iš esmės jaučiamės kaip kitokiame pasaulyje. Tačiau nenoriu, kad mane suprastumėte neteisingai. Nesakau, kad Lietuvoje yra labai blogai ar kažkas su ja ne taip. Ne dėl to išvykome iš šalies, kad mums joje gyventi nepatiktų (bent jau aš ne dėl to). Mačiau savo gyvenimą ir ateitį Lietuvoje, myliu tą kraštą, jo žmones ir visada mylėsiu. Neatmetu galimybės, jog pasisėmę patirties greitai grįšime namo, kaip ir nededu taško, jog būtinai sugrįšime. Gyvenimas pernelyg įvairiapusiškas. Mes nežinome kas mūsų laukia už namo kampo, kaip galime žinoti kas bus kitą savaitę, po metų, po penkių. Galime tik svajoti, tikėtis, viltis. Galime eiti link tikslo, tačiau niekada nebūsime tikri, jog viskas įvyks būtent taip, kaip planavome iš pradžių. Tad tiems kas pagalvojo, jog mes nusivylę Lietuva, noriu atsakyti, jog tai netiesa. Lietuva yra nepaprasta šalis mus pagimdžius ir išauginus. Ji visada bus pats gražiausias kampelis šioje žemėje, nes tik joje liko visi mūsų vaikystės prisiminimai (na, ir šiek tiek ir Latvijoje Tado atveju :))). O aš išsivežiau iš jo paskutinį prisiminimą… Kelis kartus per žiemą būna tokios oro sąlygos, kai visa žemė būna nuklota baltu sniegu, o dangus aptrauktas pilkais debesimis, tačiau jame yra nedidelės properšos pro kurias kartais pasirodo saulė bei ryškiai nušviečia sniegą, o tuo tarpu per kitas mažytes properšas pasimato ryškiai mėlynas dangus. Visa gamta ir aplinka būna baltai pilka, o danguje lyg brangakmeniai matosi keli lopinėliai ryškiai mėlyno dangaus. Tai yra mano mėgstamiausia spalva Lietuvoje. Būtent su tokiais vaizdais mus išlydėjo Lietuva paskutinėmis mūsų dienomis prieš skrydį. Ir aš žinau, jog ji ant mūsų nepyksta už norą pamatyti platųjį pasaulį.
Taigi, niekur nėra šimtaprocentinės laimės, rojaus ar pilnatvės. Viskas yra tik mūsų širdyse ir mintyse. Kiekvienas galime atrasti tokią vietą, jeigu tik paieškosime. Ar tai bus namai ar svetimi kraštai, svarbiausia nesustoti ir neimti savęs gailėtis dėl nesėkmių, o ieškoti sėkmių.
Kalbant apie nesėkmes, jų čia irgi nepritrūkome, štai prieš kelias dienas sudaužiau savo telefono ekraną. Diena prasidėjo liūdnai - vėlavau į susitikimą su Sigita, niekur neradau daiktų, kurių labai reikėjo, o dar virš visa ko sudažiau telefoną, bet… Žmonės šypsosi, sveikinasi, paukščiai čiulba, saulė kaitina. Nėra kada pasiduoti nesėkmių maratonui. Juo labiau, kad nėra nieko nepataisomo.
Štai tiek šį kartą, kai sėdime namuose jau visą parą be perstojo pliaupiant lietui. Nieko labai rimto, bet tiesiog norėjau mus pateisinti, kad Lietuvos mes neišsižadame ir nesakome, jog ten viskas blogai, o čia tik gerai. Mes dar tik pradėjome tyrinėti pasaulį čia, o Lietuvą pažįstame kaip penkis savo pirštus. Tikras palyginimas galėtų būti vykdomas nebent tada, kai ir čia nugyventume bent pusę tiek kiek nugyvenome Lietuvoje. Bet vėlgi, pasaulis juk toks didelis ir platus ;).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą