Lietuvis lietuviui šeima :)

Tie kas skaito mano tinklaraštį nuo pradžių atsimins istoriją apie tai kaip mus apgavo lietuvis. Neieškokite, tą istoriją jau senokai pašalinau iš sąrašo. Tiesiog nesilaikome įsikibę blogų dalykų. Kas buvo pražuvo. Tiems kam įdomu istorijos pabaiga - tai jos nebuvo. Žmogus mums vis dar skolingas pinigų. Tebūnie - tai jo skola, o ne mūsų :). Bet šis įrašas ne apie tai. O apie seną posakį: "Kaip šauksi, taip ir atsilieps". Išvažiuodami iš Lietuvos daug prisiklausėme, prisiskaitėme ir nusiteikėme, kad su lietuviais reikia būti atsargiems. Iš tikrųjų taip įsijautėme į tą būseną, jog tikriausiai patys sau ir užsitraukėme nelaimę. Žinote čia iš tų motyvacinių knygų - ko prašysite Visatos tą ir gausite. Mes galvojome, kad mus gali apgauti. Mus apgavo. Paprasta logika. Ir labai gera pamoka. Keista iš tikrųjų tai, jog esu šiaip pozityviai mąstantis žmogus ir nežinau kodėl atvykdama į Australiją aš susidariau negatyvų lietuvių (ir ne tik) įvaizdį. Galbūt stresas, per daug baimių ir kažkokių abejonių tam padarė įtaką. Dabar tai nebesvarbu. Svarbiausia yra pamoka, kurią išmokome. O ji yra paprasta - ko tikiesi tą ir gauni. Nustojus tikėtis blogo, pradėjus tikėtis gero, jo pasipylė su kaupu. Ir tai įvyko netgi man nepastebint ar specialiai nieko nedarant. Tiesiog po truputį keičiantis į gerąją pusę. Atsiveriant pasauliui ir leidžiant žmonėms mums padėti. Nebebijant prašyti pagalbos (Iš serijos: Aš ir pati galiu) ir priimant pagalbą su pažadu jeigu ne tam pačiam žmogui tai kam nors kitam padaryti tiek pat ar daugiau gėrio. Ir tai tampa uždaru ratu. Kuo daugiau duodi, tuo daugiau gauni. Ir vėl darai ne dėl to, kad gautum, o dėl to kad gera ir malonu jausti, kad kažkam padėjai net jeigu tik truputį. Skatinu visus tai išbandyti ar tiesiog atkreipti dėmesį kai tai darote ir būti dėkingais sau patiems. Nes tikrai kartais įsisukę į kasdienybę mes nepastebime savo pačių gerų darbų, o kartais nepastebime kaip kitiems to gero darbelio iš mūsų reikia.

Kodėl apie tai rašau dabar? Nes kaip rašiau praėjusiame įraše išmokau vieną pamoką Onos pagalba. Ne visi mums linki blogo (ir čia vėl ne vien apie lietuvius), kiti neprašyti padeda. Ir su ta pagalba priverčia pasijusti kažko didesnio dalimi. Onos patarimas ir dėmesys jai pačiai galbūt nereiškė daug, bet man reiškė naują milžinišką suvokimą, kad visi esame viena didelė šeima. Kažkodėl anksčiau atsiribojome nuo to buvimo lietuviu lyg tai būtų toks savaime suprantamas dalykas, kad nepastebėjome, jog buvome tapę patys uždaresni ir apsunkinome tokią ir taip sudėtingą kelionę. Žinoma, mes susitvarkėme su viskuo patys ir esame patenkinti savo gyvenimu, bet praleidome progą anksčiau pasijusti dalimi gražaus darinio - lietuvių šeimos Australijoje - lietuvių šeimos pasaulyje. 

Ir tokia nauja ir paprasta pamoka tebuvo pradžia. Vėliau sekė suvokimas, jog esame ne tik lietuvių pasaulio, bet ir krikščionių pasaulio dalimi. Vėlgi atrodytų toks savaime suprantamas dalykas, nuo pat pakrikštyjimo buvome šio pasaulio dalis, bet viskas atrodė labai oficialu ir netikra. Pirmą kartą susidūriau su kunigu su kuriuo norėjau bendrauti daugiau, norėjau iš tikrųjų užduoti daug klausimų ir jaučiau jo meilę žmogui (tai ne vien tėviška meilė, tam reikėtų sugalvoti atskirą žodį). Jis jaunas, bet jo širdis plati ir didelė, kurioje telpa Australijos lietuviai, australai ir šiaip visa žmonija, nes jis neieško kažko blogo žmoguje. O juk iš tikrųjų blogų žmonių nėra, yra tik negeri jų poelgiai. Kunigas Juozas Deveikis pasidalino savo geru ir aš tikiuosi, jog mes kada nors galėsime atsilyginti. Jeigu ne jam, tai kam nors kam reikės pagalbos, net jeigu jie jos neprašys.  

Kalbant apie pagalbą, kaip jau rašiau lietuvių parapijos namai Melburne reikalauja dėmesio. Aš kol kas nesugalvojau kaip galėčiau jiems padėti. Bet manau, kad tai ne vien Melburno lietuvių reikalas. Tai turėtų būti aktualu visiems lietuviams Australijoje ir netgi Lietuvoje. Nes tie parapijos namai rūpinasi lietuviškumo išsaugojimu (o kaip žinia pasaulyje mes esame nykstanti rūšis :)). Juose vyksta lietuvių vaikų pamokos, spausdinamas laikraštis, priimami gyventi svečiai bei tai yra kunigo namai. Galbūt ne viską tiksliai aprašiau, tačiau faktas yra toks, kad tai yra labai svarbus pastatas. Be visa ko jam apie pusantro šimto metų ir tikrai reikia remonto. Tai tik viena iš galimybių mums visiems kažkuo prisidėti prie to buvimo lietuviu bendrumo jausmo. 

Ačiū visiems, kurie padėjo pabusti iš letargo miego ir pajusti bendrumo jausmą. Tai nepakartojamas pojūtis. Noriu dar :D

Būkime atviri pasauliui.

Su meile,
Meilūnai :)