Melburnas

Raudona Australijos žemė

Dalinuosi mūsų nuotykiais Melburne kaip ir žadėjau. Tik bijau, kad nepapasakosiu daug, nes realiai mieste praleidome tik apie 4 valandas iš kurių dvi buvome su Aru miesto akvariume. Tad buvo per mažai laiko susipažinti miestu ir aplankyti gražiausias jo vietas. Be to dar lijo. Žinoma manęs gimusios lietaus krašte nepagąsdins menkas lietutis, tik atgaivins, o ir Arui patiko slėptis po skėčiu, tačiau man kaip atsakingai mamai nepatiko ta mintis apie sušlapusį ir sušalusį vaiką. O sušalęs jis tikrai būtų, nes nuvykus į Melburną atrodė, kad patekome į visai kitą šalį. Iš šiltojo Brisbeno į vėsų ir drėgną Melburną. Bent jau tokį pirmą įspūdį man paliko tas miestas. T.y. buvau labai laiminga grįžusi atgal į Kvinslandą ir dar labiau laiminga, kad kai rinkomės kur Australijoje gyventi - pasirinkome būtent Brisbeną. Bet grįžtu prie kelionės.

Melburno Southern Cross stotis

Keliaujant vienai su vaiku labiausiai gąsdino didelės minios ir galimybė pamesti jį iš akių, tačiau Aras buvo paklusnus ir geras vaikas (bent jau didesnę laiko dalį :))). Skrydžiai pirmyn ir atgal visumoje pavyko sklandžiai, tik grįžtant jis dvi valandas negalėjo nustygti vietoje tai visus kalbino, žaidė ir šoko ant sėdynės neprisėsdamas nei akimirkai. O juk buvo jo pietų miego metas. Žinoma tiek pervargęs jis paskui nebeatlaikė spaudimo kai besileidžiant lėktuvui užgulė ausis. Apie jo diskomfortą sužinojo visi esantys lėktuve. Niekaip negalėjau įtikinti jo atsigerti ar kažko užvalgyti (netgi šokolado, kurio jis taip dažnai prašo!!!), kad tai padėtų atsikimšti ausims. Laimei mus išgelbėjo vienas malonus vyriškis - jis nupirko mielą žaislinį tigriuką iš lėktuvo parduodamų daiktų ir Aras įsikibęs į naują žaislą dar šiek tiek besiskųsdamas užsnūdo prieš pat lėktuvo ratams paliečiant žemę. Tad nemalonus jausmas ausyse netrukdė prieš tai kai jis buvo pailsėjęs, bet buvo visai nepakenčiamas pavargusioms jo mintims.

Lietuvių parapijos namai - senas ir gražus pastatas, bet jau labai reikalaujantis remonto.

Kalbant apie gerus žmones tai jų šitoje kelionėje sutikome begalę. Pradedant nuo malonios ir paslaugios Danos Levickis - Melburno konsulės. Ji nuo pat visų organizacinių darbų pradžios maloniai atsakė į visus klausimus ir padėjo visais su Aro paso atnaujinimu susijusias reikalais. Taip pat esu dėkinga Onai už pagalbą ir rekomendacijas dėl nakvynės. Tai mums padėjo sutaupyti pinigų, bet visų svarbiausia išmokė mane vienos pamokos apie kurią parašysiu atskirą įrašą :). Esu dėkinga Monikai, kuri mus pasitiko oro uoste ir pristatė į parapijos namus (ačiū, kad paskolinote skėtį, jis mus išgelbėjo), Juozui Deveikiui - kunigui Melburne už suteiktą prieglobstį, pokalbius, dėmesį ir dar vieną naują supratimą, kad net būdami toli nuo tėvynės ir savos šeimos - esame lietuvių šeimos dalimi Australijoje.
Esu dėkinga visiems tiems žmonėms, kurie be jokių ribų šypsojosi Arui, jį kalbino ir tarsi džiaugėsi jo buvimu šioje žemėje. Tai leidžia mylėti pasaulį dar labiau.

Ką aš galiu papasakoti apie patį Melburną ko dar nepasakiau? Sakiau, kad buvo šalta. Žinoma, jis juk už kažkur 1700km (jeigu neklystu) nuo Brisbeno į pietus (šiame pusrutulyje tai reiškia šaltėjimą) ir dabar jau antra rudens pusė, bet man dabar sėdint su vasarine suknele ir mylint šią Kvinslando šilumą tapo sunku susitaikyti su mintimi apie šaltą rudenį :). Tačiau ta vėsa, nugeltonavę ir lapus metantys medžiai man atrodė nostlagiškai. Jie priminė Tėvynę. Todėl suprantu Lietuvius sakančius, kad Melburne jiems patinka labiau. Ten jie jaučiasi arčiau savo šaknų, to kas įprasta prigimtiniam būviui.

Melburnas daug pilkesnis už Brisbeną. Brisbenas toks žalias ir gaivus, Melburne man pritrūko medžių, žalumos ir ne tik mieste. Leidžiantis lėktuvui atidžiai stebėjau viską iš viršaus. Kylant Brisbene miestas atrodė lyg būtų įsikūręs parke, tuo tarpu Melburnas atrodė įsikūręs laukuose. Aš žinoma dar daug nemačiau, tad pasakoju tik tai ką pastebėjau. Bet kad mano nuomonė pasikeistų reikėtų dar labai daug pamatyti ir visų pirmą gamtos aplink miestą. Nesu aš miesto žmogus ir netraukia manęs senoviniai pastatai (kiek seni jie gali būti Australijoje) pakankamai to atsižiūrėjau Europoje ir per savo studijas. Mane traukia tai kas sukurta gamtos ir žinoma to pamatyti be nelaisvėje gyvenančių žuvų aš nespėjau.

Krokodilas tikras ir milžiniškas tad gera būti už stiklo

O ant netikro galima ir pasėdėti...

...ir palaipioti.

O iš to ką pamačiau niekaip nesuprantu kodėl Melburnas geriausias miestas pasaulyje. Žinau, yra sena australiška kova tarp jų miestų. Aš ne australė ir nedalyvausiu toje kovoje, bet iš mano pastebėjimų Brisbenas yra tvarkingesnis, jo traukiniai naujesni ir tvarkingesni (tiek kiek aš jų mačiau). Žinoma tai toli gražu ne visi rodikliai. Tiesa žmonės Melburne mus užkalbino daugiau kartų nei tai nutinka Brisbene, tad gal ten jie tikrai laimingesni, o gal mes atrodėme kaip tokie kuriems reikia dėmesio :D. Tad objektyviai lyginti ir spręsti aš negaliu. Melburne praleidau tik vieną parą, o Brisbene gyvename jau virš metų ir jaučiame tam tikrą meilę, kokią galima jausti miestui svetingai mus priėmusiam svetimoje šalyje.

Žiūrėk, mama, aš po vandeniu.

O aš tarp ryklių... Vėlgi kaip džiugu, kad yra stiklas.

Neapsakomo grožio jūrų arkliukas

Ir paslaptingosios medūzos...

 Gaila nepasinaudojome nemokamu tramvajumi, kuriuo galima apvažiuoti visus žymiausius objektus centre. Tiesiog nebuvo tam laiko ir kadangi buvau su vežimėliu įlipimas į aukštą tramvajų pasirodė labai sudėtingas tad tuo teks pasinaudoti kai keliausiu ne viena :). 
Labai patiko dideli Lietuvių namai. Didelės patalpos, lietuviškas baras (į kurį iš skubėjimo neužsukau - ak, kaip nelietuviška :DDD), biblioteka ir šiaip visa lietuviška atmosfera. Žodžiu, nostalgijos Lietuvai Melburne buvo daugiau nei tikėjausi :).

Rudeniški parkai.

Gaila, kad teko visur skubėti. O paskui netgi slėptis nuo lietaus. Dar labai daug norėjau pamatyti ir bent kažką nufotografuoti, kad galėčiau parodyti, tačiau kaip išėjo taip. Vis dėlto ne atostogauti, turistausti keliavome, o tik pasą atsinaujinti. Bus dar tų progų :).

Dar kartą esu dėkinga visiems, kurie mums taip šiltai padėjo. Tikrai puikus jausmas apima. Būtinai dar sugrįšime į Melburną, kad patikrintume tai kodėl jis vis dėlto geriausias miestas pasaulyje :D... Bet bent jau su dabartine patirtimi gyventi ten tikrai nenorėčiau (nepaisant to, kad didžioji dalis Australijos rašytojų ir menininkų gyvena būtent Melburne - bent jau aš taip girdėjau). Kiekvienam savo :).

Tokio stiliaus namų pilna visame mieste. Tikrai žavingi nameliai.

Visumoje - Australija man vis dar pasakų ir nuostabių atradimų šalis :).