2015-04-03 parašė meilune
“Rugsėjo pirmoji” bet kurį pirmadienį. Tokiu principu veikia
mano koledžas. Taip, studijas gali pradėti bet kurį pirmadienį išskyrus
atostogų metu. Dėl to mano “Rugsėjo pirmoji” atrodė taip - atėjau, prieš
mane buvo vienas vaikinas, kuris kaip tik prisiregistravo. Spėjau
nužiūrėti lietuvišką pavardę ir vardą Giedrius. Pasirašius, jog atvykau
gavau aplankalą pilną popierių bei buvau nusiųsta į studentišką poilsio
kambarį, kuriame sėdėjo gal 12 kitų būsimų studentų bei pildė formas.
Pasisveikinau su visais angliškai bei atskirai su jau matytu lietuviu.
Pastarasis žinoma labai nustebo :). Kur tų lietuvių nėra :D. Užpildžiau
turimas formas. Pagrindinė informacija - adresas, pasirašau jog suprantu
savo teises bei pareigas bei labai paprastas testas nustatantis mano
pasirengimo lygį su tokiais klausimais kaip “Ar moki skaityti pirkinių
sąrašą?”, “Ar moki užpildyti pirkinių sąrašą?” ir dar sudėtingesni ” Ar
moki elementariai skaičiuoti?” :). Šiek tiek prajuokino, bet galbūt yra
ir tokių žmonių, kurie nesurenka 100% tokiame teste? Vėlgi negaliu kažko
daug norėti iš pačio pigiausio koledžo Brisbene.
Užpildžius formas mus pakvietė į kambarį kur dar kartą pakartojo tą pačią informaciją, kuri buvo formose, pristatė mums išdalintas studijų knygas bei papasakojo bendrą tvarką. Viena valanda ir “Rugsėjo pirmoji” baigta. Beveik kaip mokykloje, tik be parado :). Galima buvo eiti švęsti, tik kaip tyčia Brisbene suprastėjo oras, tad teko važiuoti namo bei užsiimti rankdarbiais - Aro namelio statyba (su juo jau supažindinau FB puslapyje).
Kita diena, kuri turėjo būti mano paskaitų pagrindinė diena buvo labai panaši. Atvažiavau, prisistačiau kas tokia esu bei buvau išsiųsta namo, nes kiti studentai laiko egzaminus, o be to dabar bus dvi savaitės Velykų atostogų. Taip jau yra, kai pradedi studijas bet kurį pirmadienį :). Iš esmės, planas toks ir buvo. Pamatyti viską bei eiti atostogauti, taigi viskas pavyko taip kaip ir tikėjausi :). Tačiau po atostogų panašu, kad laukia nemažai darbo, nes studijos tikrai praktiškos ir įdomios.
Bet užtenka apie reikalus. Daugiau linksmybių, juk gyvenimas tam ir skirtas ;).
O linksmybės tokios, kad turint automobilį galima keliauti. Tad per pastarąsias dvi savaites jau tris kartus buvome prie vandenyno ir lankomės vis naujose vietose. Brisbene tikrai yra daug gražių ir įdomių vietų. Gaila, kad net labai norėdama negaliu pasidalinti jausmu, kuris apima stebint ramiai banguojantį vandenyną ar nupasakoti kaip gera sūpuotis ant lengvų bangų ir pačiai pasijusti lengvai, vandens nešamai, susiliejusiai su gamta. Kaip smagu pasijusti lyg vaikui stebint kaip iš savo duobutės smėlyje lėtai lenda krabas galvodamas, kad aplink nėra pavojaus, o vos tik pajutęs mus esant šalia super greitai bėga šonu į savo slėptuvę. Kokios įdomios ir juokingos yra jų ilgos ištįsusios akys ar per didelės pavojingai atrodančios žnyplės. Teko įveikti savo baimę ir vieną laikyti rankoje. Bijojau be reikalo, nes nei karto man neįžnybo. O štai Aras išsigando tos judančios žemės. Nes būtent taip atrodo smėlis, kai eini link super mažyčių krabų ir jie visi puola slėptis savo smėlio duobutėse. Ir vėlgi, to niekaip nepavyktų perteikti žodžiais ar nuotraukomis. Tai reikia pamatyti. Reikia suvokti, jog visi šie procesai čia buvo šimtus metų. Tie vandenyno potvyniai ir atoslūgiai, tie krabų maži gyvenimai ir dideli jų pasauliai. Mes esame tik pašalaičiai šioje milžiniškoje ir įdomioje planetoje besistengiantys užkovoti tai kas neužkovojama. Gamta visada atsiima savo.
Mes stebėjome, braidžiojome ir maudėmės vandenyne. Išvaikšiojome parkus (šiandien nuėjome 13 kilometrų parkuose), stebėjome krabus, paukščius ir žuvis. Pavargome ir ilsėjomės, darėme piknikus ir išalkome. Gyvename gyvenimą panašų kaip gyvenome Lietuvoje, bet tuo pačiu visiškai kitokį. Jis skiriasi tuo, jog mūsų pasaulėlis nors padidėjęs, bet dabar labai mažas. Tai galėčiau apibūdinti kaip mažą šviesos šaltinį tamsoje. Taip atrodo mūsų pasaulis dabar. Labai maža erdvė, kurią pažįstame. Bet tas šaltinis plečiasi, apšviečia vis daugiau bei įdomesnių vietų. Kas dieną, kai nueiname nauju keliu ar nuvažiuojame į naują vietą mūsų šviesos šaltinis didėja, plečiasi mūsų žinios bei pasaulio pažinimas. Mes dabar visko mokomės lygiai taip pat kaip Aras. Kaip maži vaikai. Viskas įdomu ir nauja. Naujos vietos, nauji veidai, nauji draugai. Kiekviena diena lyg staigmena. Tai kartais vargina (galima suprasti kodėl maži vaikai būna tokie irzlūs kartais), bet dažniausiai be galo žavi ir motyvuoja apšviesti vis daugiau savo pasaulio. Norisi dar ir dar. Tik kyla klausimas - ar dabar mums yra ribų? :)
Kalbant apie automobilį, tai mūsų aštuonių vietų taksi busiukas kol kas labai puikiai mums tarnauja ir netgi pakenčia Tado bandymus priprasti prie vairo ir pavarų buvimo kitoje pusėje (manęs jam dar neteko patirti, bet tikiu, kad jis bus sužavėtas mano sugebėjimais :))).
Šiandien visa Australija atostogauja, nes čia priimta švęsti ir Didyjį Penktadienį. Taip pat bus laisvas ir pirmadienis. Penktadienį ir sekmadienį niekas nedirba, visi super marketai uždaryti. Gyvenimas lyg sustoja tose vietose, kurios visą laiką judrios. Visi vyksta pas savo šeimas, lygiai taip kaip ir Lietuvoje. Šįmet mūsų Velykos bus kitokios, bet kiaušinius vis tiek dažysime svogūnų lukštuose. Čia kiaušinių dažymo praktika nėra taikoma, tačiau visos parduotuvės pilnos visokių margų šokoladinių kiaušinių ir triušiukų. Velykas jie tikrai švenčia, tik kitaip nei mes.
Kas dar? Aras toliau lanko darželį. Ši savaitė buvo kiek sunkesnė, nes jis nenorėjo, kad jį palikčiau darželyje. Tekdavo palikti verkiantį. Tačiau kai vakare sugrįždavau jo pasiimti, jis darželyje siautėdavo lyg niekur nieko. Ir auklė sakė, jog paverkdavo apsikabinęs keliolika minučių ir eidavo žaisti. Neišvengiamas toks procesas, kad ir kaip skaudėtų širdį jį paliekant. Bet aš tuo pačiu matau, jog jam naudinga yra laiką praleisti tarp kitų vaikų, nors jų ir nėra daug tame darželyje. Be to per dieną jie daug žaidžia, užsiima rankdarbiais bei būna lauke. O tai yra pagrindinė vaikų veikla. Ir tikiu, jog tai jam išeis tik į naudą.
Nors dar negalime džiaugtis pilnaverčiu gyvenimu, nes turime daug skolų ir mažai darbų, bet judame ta linkme. Negalime pasiduoti dabar, kai jau tiek kelio nueita. Be to sulaukiame daug palaikymo iš aplinkos. Taip sakant laikomės nagais ir dantimis įsikibę. O tame tarpe randame laiko netgi ir linksmybėms. Sakyčiau tikrai nėra blogas variantas :). Vis dėlto užsispyrimo šiame kelyje reikia be proto daug. Bet tuo aš pasižymėjau nuo vaikystės, tad tikrai nepasiduosiu be kovos, kol šitas miestas ir šalis nebus užkariauti :D.
Lygiai taip pat linkime visiems būti atkakliems savo tiksluose. Gera žinoti ko nori, dar geriau yra tai gauti :).
Geros jums dienos, mes po nueitų 13 kilometrų ir smagiai varginančios dienos ruošiamės miegučio ;).
Rodyk draugams
Užpildžius formas mus pakvietė į kambarį kur dar kartą pakartojo tą pačią informaciją, kuri buvo formose, pristatė mums išdalintas studijų knygas bei papasakojo bendrą tvarką. Viena valanda ir “Rugsėjo pirmoji” baigta. Beveik kaip mokykloje, tik be parado :). Galima buvo eiti švęsti, tik kaip tyčia Brisbene suprastėjo oras, tad teko važiuoti namo bei užsiimti rankdarbiais - Aro namelio statyba (su juo jau supažindinau FB puslapyje).
Kita diena, kuri turėjo būti mano paskaitų pagrindinė diena buvo labai panaši. Atvažiavau, prisistačiau kas tokia esu bei buvau išsiųsta namo, nes kiti studentai laiko egzaminus, o be to dabar bus dvi savaitės Velykų atostogų. Taip jau yra, kai pradedi studijas bet kurį pirmadienį :). Iš esmės, planas toks ir buvo. Pamatyti viską bei eiti atostogauti, taigi viskas pavyko taip kaip ir tikėjausi :). Tačiau po atostogų panašu, kad laukia nemažai darbo, nes studijos tikrai praktiškos ir įdomios.
Bet užtenka apie reikalus. Daugiau linksmybių, juk gyvenimas tam ir skirtas ;).
O linksmybės tokios, kad turint automobilį galima keliauti. Tad per pastarąsias dvi savaites jau tris kartus buvome prie vandenyno ir lankomės vis naujose vietose. Brisbene tikrai yra daug gražių ir įdomių vietų. Gaila, kad net labai norėdama negaliu pasidalinti jausmu, kuris apima stebint ramiai banguojantį vandenyną ar nupasakoti kaip gera sūpuotis ant lengvų bangų ir pačiai pasijusti lengvai, vandens nešamai, susiliejusiai su gamta. Kaip smagu pasijusti lyg vaikui stebint kaip iš savo duobutės smėlyje lėtai lenda krabas galvodamas, kad aplink nėra pavojaus, o vos tik pajutęs mus esant šalia super greitai bėga šonu į savo slėptuvę. Kokios įdomios ir juokingos yra jų ilgos ištįsusios akys ar per didelės pavojingai atrodančios žnyplės. Teko įveikti savo baimę ir vieną laikyti rankoje. Bijojau be reikalo, nes nei karto man neįžnybo. O štai Aras išsigando tos judančios žemės. Nes būtent taip atrodo smėlis, kai eini link super mažyčių krabų ir jie visi puola slėptis savo smėlio duobutėse. Ir vėlgi, to niekaip nepavyktų perteikti žodžiais ar nuotraukomis. Tai reikia pamatyti. Reikia suvokti, jog visi šie procesai čia buvo šimtus metų. Tie vandenyno potvyniai ir atoslūgiai, tie krabų maži gyvenimai ir dideli jų pasauliai. Mes esame tik pašalaičiai šioje milžiniškoje ir įdomioje planetoje besistengiantys užkovoti tai kas neužkovojama. Gamta visada atsiima savo.
Mes stebėjome, braidžiojome ir maudėmės vandenyne. Išvaikšiojome parkus (šiandien nuėjome 13 kilometrų parkuose), stebėjome krabus, paukščius ir žuvis. Pavargome ir ilsėjomės, darėme piknikus ir išalkome. Gyvename gyvenimą panašų kaip gyvenome Lietuvoje, bet tuo pačiu visiškai kitokį. Jis skiriasi tuo, jog mūsų pasaulėlis nors padidėjęs, bet dabar labai mažas. Tai galėčiau apibūdinti kaip mažą šviesos šaltinį tamsoje. Taip atrodo mūsų pasaulis dabar. Labai maža erdvė, kurią pažįstame. Bet tas šaltinis plečiasi, apšviečia vis daugiau bei įdomesnių vietų. Kas dieną, kai nueiname nauju keliu ar nuvažiuojame į naują vietą mūsų šviesos šaltinis didėja, plečiasi mūsų žinios bei pasaulio pažinimas. Mes dabar visko mokomės lygiai taip pat kaip Aras. Kaip maži vaikai. Viskas įdomu ir nauja. Naujos vietos, nauji veidai, nauji draugai. Kiekviena diena lyg staigmena. Tai kartais vargina (galima suprasti kodėl maži vaikai būna tokie irzlūs kartais), bet dažniausiai be galo žavi ir motyvuoja apšviesti vis daugiau savo pasaulio. Norisi dar ir dar. Tik kyla klausimas - ar dabar mums yra ribų? :)
Kalbant apie automobilį, tai mūsų aštuonių vietų taksi busiukas kol kas labai puikiai mums tarnauja ir netgi pakenčia Tado bandymus priprasti prie vairo ir pavarų buvimo kitoje pusėje (manęs jam dar neteko patirti, bet tikiu, kad jis bus sužavėtas mano sugebėjimais :))).
Šiandien visa Australija atostogauja, nes čia priimta švęsti ir Didyjį Penktadienį. Taip pat bus laisvas ir pirmadienis. Penktadienį ir sekmadienį niekas nedirba, visi super marketai uždaryti. Gyvenimas lyg sustoja tose vietose, kurios visą laiką judrios. Visi vyksta pas savo šeimas, lygiai taip kaip ir Lietuvoje. Šįmet mūsų Velykos bus kitokios, bet kiaušinius vis tiek dažysime svogūnų lukštuose. Čia kiaušinių dažymo praktika nėra taikoma, tačiau visos parduotuvės pilnos visokių margų šokoladinių kiaušinių ir triušiukų. Velykas jie tikrai švenčia, tik kitaip nei mes.
Kas dar? Aras toliau lanko darželį. Ši savaitė buvo kiek sunkesnė, nes jis nenorėjo, kad jį palikčiau darželyje. Tekdavo palikti verkiantį. Tačiau kai vakare sugrįždavau jo pasiimti, jis darželyje siautėdavo lyg niekur nieko. Ir auklė sakė, jog paverkdavo apsikabinęs keliolika minučių ir eidavo žaisti. Neišvengiamas toks procesas, kad ir kaip skaudėtų širdį jį paliekant. Bet aš tuo pačiu matau, jog jam naudinga yra laiką praleisti tarp kitų vaikų, nors jų ir nėra daug tame darželyje. Be to per dieną jie daug žaidžia, užsiima rankdarbiais bei būna lauke. O tai yra pagrindinė vaikų veikla. Ir tikiu, jog tai jam išeis tik į naudą.
Nors dar negalime džiaugtis pilnaverčiu gyvenimu, nes turime daug skolų ir mažai darbų, bet judame ta linkme. Negalime pasiduoti dabar, kai jau tiek kelio nueita. Be to sulaukiame daug palaikymo iš aplinkos. Taip sakant laikomės nagais ir dantimis įsikibę. O tame tarpe randame laiko netgi ir linksmybėms. Sakyčiau tikrai nėra blogas variantas :). Vis dėlto užsispyrimo šiame kelyje reikia be proto daug. Bet tuo aš pasižymėjau nuo vaikystės, tad tikrai nepasiduosiu be kovos, kol šitas miestas ir šalis nebus užkariauti :D.
Lygiai taip pat linkime visiems būti atkakliems savo tiksluose. Gera žinoti ko nori, dar geriau yra tai gauti :).
Geros jums dienos, mes po nueitų 13 kilometrų ir smagiai varginančios dienos ruošiamės miegučio ;).
Rodyk draugams
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą