2015-03-24 parašė meilune
Realūs reikalai leidžia mus žemyn iš rojaus įsikūrusio
padebesiuose. Arui šiandien pirma diena darželyje. Žinoma, net jeigu
nebūtume išvykę, vis tiek būtų reikėję pereiti šį periodą, tik gal ne
taip greitai. Keliais mėnesiais vėliau. Bet viskas vyksta dabar. Būtent
šią akimirką.
Turiu pasidalinti keliais įrašais iš “Leliuko knygos” tęsinio pavadinimu “Aro knyga”. Taip, bus ir tęsinys. :) Ir štai ištraukos iš knygos:
“2015.03.23
Rytoj tu pradedi eiti į darželį. Stebiu tave dabar žaidžiantį mūsų australiškame kieme ir svarstau kaip viskas pasikeis, kai tu peržengsi dar vieną laiptelį savo gyvenime. Taip, tu tikriausiai nelabai pajusi skirtumą, jis susilies tavo atmintyje su visais kitais dalykais, bet mano atmintyje, tai išliks kaip tikrai labai sunkus peržengti slenkstis. Toks aukštas, betoninis, šaltas. Kai dar tik galvojau, jog bus laikas tave išleisti į darželį, tai neatrodė toks skausmingas procesas, kaip dabar, kai jau tikrai patvirtintas faktas, jog tau rytoj yra pirma diena naujame tavo gyvenimo tarpsnyje. Man tvenkiasi ašaros akyse. Nemoku to tiksliai nupasakoti, kaip tik taip - nenoriu tavęs paleisti. Žinau, atėjai į šį pasaulį kaip naujas žmogutis. Man nepriklausai, niekam nepriklausai, tik tu pats esi savo likimo kalvis, o mes esame pagalbininkai tavo gyvenimo kelyje, bet širdis plyšta nuo tos minties, kad dabar jau laikas tavimi dalintis su visu likusiu pasauliu. Iki šiol didelis žingsnis būdavo tave palikti su močiute ar pusbroliu, ar dėde. Didelis žingsnis stebėti, kaip tu susidraugauji su kitais žmonėmis. Tačiau rytoj, tu ne tik susidraugausi, tu pilnai dvi dienas per savaitę priklausysi nuo mums svetimo žmogaus. Žinau, ji profesionalė, ji jau užaugino tikriausiai begalę tokių vaikų kaip tu. Bet man tu toks vienintelis ir nepakartojamas, man tu pats svarbiausias ir geriausias dalykas pasaulyje. Man tu esi pats didžiausias turtas, kaip mano širdis man leis rytoj tave atiduoti visai dienai į kito žmogaus rankas? Kaip man reikės pasitikėti, jog tu būsi pavalgydintas, apsaugotas, išsimiegojęs, pažaidęs ir laimingas? <…> Tu tikriausiai net nepastebėsi, jog mamos nėra šalia, nes tu laiką jauti kitaip nei mes suaugę. Tuo tarpu aš neabejotinai verksiu, kai tau pasakiusi „Ate” uždarysiu už savęs duris. Neabejotinai verksiu visą kelią iki namų bei namuose. Ir visą laiką tikrinsiu telefoną ar neskambina tavo auklė. Bet ji neskambins, nes tau bus gerai be manęs. Man savanaudiškai skauda širdį, nes žmogutis, kuriam aš buvau besąlygiškai reikalinga ilgiau nei du metus dabar manęs nepasiges. <…> Nors man skauda širdį nuo minties, kad negaliu tavęs 100% apsaugoti, bet tuo pačiu aš viliuosi, jog tu pats to išmoksi. Pamažėle ir švelniai. Aš tikiuosi… Ir tikiuosi, jog kažkur širdies gilumoje tau manęs dar vis tiek reikės. Ir tu bent retsykiais pagalvosi kaip norėtum kažką man parodyti, kaip tai darai dabar. Kaip atbėgi pas mane ir parodai naujus daiktus ar lauki kol tau paplosiu, nes atlikai kažkokį kasdienį, bet labai svarbų žygdarbį. Tikiuosi, jog tu manęs pasiilgsi bent šiek tiek taip, kaip aš pasiilgsiu tavęs. Nes aš dabar net negaliu pakęsti tos minties, jog bus tos dvi dienos, kai aš tavęs neturėsiu šalia. Žinau, turėjau užtiktinai laiko su tavimi skirto tik man. Bet argi gali būti tokio gėrio kada nors gana? Kaip ir sakiau prieš metus „Kaip aš noriu, kad taip greitai neaugtum kad dar palauktum”, bet laikas nestovi vietoje. <…> Bet nesuklysk, džiaugiuosi, kad tu augi, tobulėji ir tavo pasaulis auga ir tobulėja kartu su tavimi. Aš tau jau tiek daug negaliu duoti, kiek dabar galės duoti naujos tavo patirtys. Linkiu, kad rytoj iš tikrųjų manęs nepasigestum bei visą dieną puikiai praleistum laiką. Linkiu, kad daug išmoktum bei dar daugiau patirtum. Linkiu, kad neabejotinos traumos ar nutikimai, kuriuos tu patirsi būtų kaip įmanoma mažesni ir dar mažiau svarbūs tau palyginus su visais gerais dalykais, kurie tavęs dar laukia šiame plačiame ir margame pasaulyje. Myliu Tave :*.
2015.03.24
Namai iššveisti. Nebepamenu kada taip nuoširdžiai tvarkiausi namus. Net nepamenu kada apskritai kažką dariau nepertraukiama. Tačiau tai neguodžia mano širdies. <..> Žinau, kad darželyje tau smagu, auklė siunčia nuotraukas, tu jose šypsaisi, neatrodo, kad tau kažko trūktų, bet man trūksta tavęs. Laikas priprasti. Gyvenimas nestovi vietoje ir aš neturiu teisės stabdyti tavojo. Aš turiu gyventi savo, o ne tavo gyvenimą. Nieko gero negali išeiti iš noro tave sulaikyti. Jeigu tau reikėjo išeiti į darželį, vadinasi tam buvo laikas. <..> Tu augi. Aš augu. Aš esu tavo medis, o tu esi mano šaka kylanti į dangų, tvirtėjanti. Tu visada būsi mano dalimi, bet tuo pačiu ir gyvensi atskirą, savo gyvenimą, išleisi savo šaknis ir savo šakas.
Ir vis tiek niekada jau nepamiršiu tavo akių žvelgiančių per durų tinklelį ir klausiančių manęs „kodėl tu mane palieki čia?”. Žinau, supratai, kad tau reikia likti. Neverkei, nerodei jokių isterijų, bet viduje klausei manęs kodėl. Ar aš sau kada atleisiu už tai, kad tave tokį mažiuką palieku kitų žmonių priežiūrai. Ir ar kada nors kas nors pamatuos kas geriau tau - nauja patirtis su naujais žmonėmis, kovojant už save, ar buvimas su mama, apsaugotam, bet nesikeičiančioje aplinkoje? Žinoma, mes nesėdime vietoje, lankome draugus, būrelius, bet tuo pačiu tu negauni 100% dėmesio iš manęs, nes aš tvarkau eilę kitų reikalų susijusių su tavimi, manimi ir tėčiu. Neabejotinai dėmesio daugiau gauni darželyje kur auklė užsiima tik su jumis ir viską daro, kad jums būtų gerai. Ir vis dėlto, ar kada nors man atleisi…ar kada nors tos klausiančios akys išnyks man iš atminties ar visada jausiu savo viduje širdgėlą, kad tave palikau svetimoje vietoje tokį mažutį ir neapsaugotą?
<…> Širdis sunki lyg švininė. Turiu atsispirti norui bėgti pas tave, pasiimti ir daugiau niekada niekam nepalikti. <…> Šitam procesui, kurį darome dabar kelio atgal nebebus. Kai tik įsijausime į darželį bus tik daugiau darželio, paskui mokykla, koledžas, universitetas, darbas… Paskui tu mane aplankysi vis rečiau ir aš jau niekada niekada negalėsiu grįžti į šią akimirką bei neatiduoti tavęs kitų žmonių priežiūrai.Tas suvokimas, kad tu greitai augi, kad laikas greitai eina dabar toks sunkus, jog negaliu nustoti verkusi. Aš negaliu sustabdyti laiko, kad ir kaip to norėčiau. Tu augi. Aš augu. Aš turiu atiduoti tave pasauliui. Nes tu gimei ne man, o jam. Tu gimei sau. Bet tai padaryti taip velniškai sunku. Gal per anksti? Abejoju ar vėliau būtų buvę lengviau. Tik gal nebūtų tų liūdnų ir klausiančių akių…kodėl? O kaip man skauda širdį. Bet taip bus geriau visiems. Nes laikas nestovi vietoje.
Auk, mažuti, kovok už save. Mokykis ir parodyk pasauliui ko jau išmokai. Aš tikiu tavimi.”
Tik kita mama į pasaulį išleidusi savo vaiką gali mane dabar suprasti. Nes kol nebuvo Aro, net įsivaizduoti neįsivaizdavau koks svarbus gali būti kitas žmogus. Ir kaip jo gali trūkti, tai tenka išsiskirti prieš tai praleidus du metus 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę kartu. net žodžių trūksta išsakyti viską kas dabar vyksta mano širdyje.
Šiek tiek daugiau apie Aro darželį. Įprastinio “Day Care” dienos priežiūros centro kaip jie čia vadina mes negavome, nes niekur nebuvo vietų. Teko ieškoti alternatyvų ir tokia buvo “Family Day Care”. Tai būtų kažkas panašaus į namūdinį darželį, kur viena moteris turinti visas licenzijas ir sertifikatus kuria savo verslą, kuris yra vaikų priežiūra. Ją kuruoja pagrindinis ofisas (prižiūrintis keliolika tokių darželių) ir ji per dieną neturi daugiau nei 4 ikimokyklinio amžiaus vaikų arba ne daugiau 7, jeigu yra mokyklinio amžiaus vaikų. Tad iš esmės man tai atrodo netgi geresnis variantas nei įprastinis darželis su daug triukšmo ir krūva lakstančių vaikų. Žinant kokios švelnios natūros yra Aras jam reikia pamažėle pereiti prie pažinties su kitais vaikais. Ir tikiuosi, jog būtent tai ir įvyks tokios formos uždarame ir jaukiame darželyje, kuris labiau primena namus nei darželį. Beje, tai ir šiek tiek pigesnis variantas nei dienos centrai. Matysime, kaip toliau seksis šie procesai.
(Šiandien Aras susipažįsta su visais gyventojais naujame savo darželyje).
Australija, toliau mus lepina savo dėmesiu bei žavesiu. Dar daugiau gero oro, šiek tiek gaivinančio ir priverčiančio nusiraminti lietaus (kitaip namuose nebūname visai).
Perkame automobilį. Tikrai žemiškas ir labai stipriai biurokratinis procesas čia. Užtrunka nemažai laiko ir reikalauja nemažai dokumentų. Lietuvoje viskas daug paprasčiau. Bet tai tuo pačiu verčia mus jaustis pakankamai saugiai įsigyjant naują transporto priemonę. Žinoma, negalime sau leisti BMW :D, bet bus gerai ir aštuonių vietų Toyota Tarago (Previa Europoje). Bus ir šeimai vežioti, ir Tado instrumentams. Belieka viltis, kad nereikalaus daug remonto, bet visi žinome, kad tai yra tiesiog laimės reikalas su automobiliais. Beje, Mornardas su Alfredu padėjo įsigyjant automobilį. Jį perkame per Mornardo draugą perpardavinėtoją. Jis sakė, kad mūsų Toyota priklausė pagyvenusiems asmenims, kurie ją turėjo nuo 2001. Tad tikime, kad ir mums ilgai tarnaus.
Toliau bendraujame su savo gerais draugais. Šiuo metu įsijungiau į Sigitos vestuvių paplūdimyje planavimus bei žinoma ruošiuosi organizuoti jai mergvakarį. Bus įdomu tai daryti užsienio šalyje.
Nieko naujo neaplankėme šiomis dienomis, nes buvome be galo užimti su darbais, reikalais ir jie tik kaupiasi, nesibaigia. Bet tikriausiai taip tik geriau, vadinasi kažkas gero vyksta. Vadinasi, mes įsigyvename į savo kasdienybę Australijoje.
Kol kas tiek. Nepaisant skaudančios širdies ir jausmo, lyg tai būtų Rugsėjo pirmoji Arui, dar turiu daug darbų nudirbti iki kol bus laikas eiti pasiimti jį iš darželio. Jaudinuosi kokia bus jo reakciją. Tikiuosi, kad nepyks, jog turėjo visą dieną praleisti kitur.
Sėkmės jums ;) girdėjau, jog pavasaris po truputį ateina į Lietuvą, tad siunčiu šiek tiek mūsų karščio, kad pavasaris pasiskubintų pas jus :)*.
Turiu pasidalinti keliais įrašais iš “Leliuko knygos” tęsinio pavadinimu “Aro knyga”. Taip, bus ir tęsinys. :) Ir štai ištraukos iš knygos:
“2015.03.23
Rytoj tu pradedi eiti į darželį. Stebiu tave dabar žaidžiantį mūsų australiškame kieme ir svarstau kaip viskas pasikeis, kai tu peržengsi dar vieną laiptelį savo gyvenime. Taip, tu tikriausiai nelabai pajusi skirtumą, jis susilies tavo atmintyje su visais kitais dalykais, bet mano atmintyje, tai išliks kaip tikrai labai sunkus peržengti slenkstis. Toks aukštas, betoninis, šaltas. Kai dar tik galvojau, jog bus laikas tave išleisti į darželį, tai neatrodė toks skausmingas procesas, kaip dabar, kai jau tikrai patvirtintas faktas, jog tau rytoj yra pirma diena naujame tavo gyvenimo tarpsnyje. Man tvenkiasi ašaros akyse. Nemoku to tiksliai nupasakoti, kaip tik taip - nenoriu tavęs paleisti. Žinau, atėjai į šį pasaulį kaip naujas žmogutis. Man nepriklausai, niekam nepriklausai, tik tu pats esi savo likimo kalvis, o mes esame pagalbininkai tavo gyvenimo kelyje, bet širdis plyšta nuo tos minties, kad dabar jau laikas tavimi dalintis su visu likusiu pasauliu. Iki šiol didelis žingsnis būdavo tave palikti su močiute ar pusbroliu, ar dėde. Didelis žingsnis stebėti, kaip tu susidraugauji su kitais žmonėmis. Tačiau rytoj, tu ne tik susidraugausi, tu pilnai dvi dienas per savaitę priklausysi nuo mums svetimo žmogaus. Žinau, ji profesionalė, ji jau užaugino tikriausiai begalę tokių vaikų kaip tu. Bet man tu toks vienintelis ir nepakartojamas, man tu pats svarbiausias ir geriausias dalykas pasaulyje. Man tu esi pats didžiausias turtas, kaip mano širdis man leis rytoj tave atiduoti visai dienai į kito žmogaus rankas? Kaip man reikės pasitikėti, jog tu būsi pavalgydintas, apsaugotas, išsimiegojęs, pažaidęs ir laimingas? <…> Tu tikriausiai net nepastebėsi, jog mamos nėra šalia, nes tu laiką jauti kitaip nei mes suaugę. Tuo tarpu aš neabejotinai verksiu, kai tau pasakiusi „Ate” uždarysiu už savęs duris. Neabejotinai verksiu visą kelią iki namų bei namuose. Ir visą laiką tikrinsiu telefoną ar neskambina tavo auklė. Bet ji neskambins, nes tau bus gerai be manęs. Man savanaudiškai skauda širdį, nes žmogutis, kuriam aš buvau besąlygiškai reikalinga ilgiau nei du metus dabar manęs nepasiges. <…> Nors man skauda širdį nuo minties, kad negaliu tavęs 100% apsaugoti, bet tuo pačiu aš viliuosi, jog tu pats to išmoksi. Pamažėle ir švelniai. Aš tikiuosi… Ir tikiuosi, jog kažkur širdies gilumoje tau manęs dar vis tiek reikės. Ir tu bent retsykiais pagalvosi kaip norėtum kažką man parodyti, kaip tai darai dabar. Kaip atbėgi pas mane ir parodai naujus daiktus ar lauki kol tau paplosiu, nes atlikai kažkokį kasdienį, bet labai svarbų žygdarbį. Tikiuosi, jog tu manęs pasiilgsi bent šiek tiek taip, kaip aš pasiilgsiu tavęs. Nes aš dabar net negaliu pakęsti tos minties, jog bus tos dvi dienos, kai aš tavęs neturėsiu šalia. Žinau, turėjau užtiktinai laiko su tavimi skirto tik man. Bet argi gali būti tokio gėrio kada nors gana? Kaip ir sakiau prieš metus „Kaip aš noriu, kad taip greitai neaugtum kad dar palauktum”, bet laikas nestovi vietoje. <…> Bet nesuklysk, džiaugiuosi, kad tu augi, tobulėji ir tavo pasaulis auga ir tobulėja kartu su tavimi. Aš tau jau tiek daug negaliu duoti, kiek dabar galės duoti naujos tavo patirtys. Linkiu, kad rytoj iš tikrųjų manęs nepasigestum bei visą dieną puikiai praleistum laiką. Linkiu, kad daug išmoktum bei dar daugiau patirtum. Linkiu, kad neabejotinos traumos ar nutikimai, kuriuos tu patirsi būtų kaip įmanoma mažesni ir dar mažiau svarbūs tau palyginus su visais gerais dalykais, kurie tavęs dar laukia šiame plačiame ir margame pasaulyje. Myliu Tave :*.
2015.03.24
Namai iššveisti. Nebepamenu kada taip nuoširdžiai tvarkiausi namus. Net nepamenu kada apskritai kažką dariau nepertraukiama. Tačiau tai neguodžia mano širdies. <..> Žinau, kad darželyje tau smagu, auklė siunčia nuotraukas, tu jose šypsaisi, neatrodo, kad tau kažko trūktų, bet man trūksta tavęs. Laikas priprasti. Gyvenimas nestovi vietoje ir aš neturiu teisės stabdyti tavojo. Aš turiu gyventi savo, o ne tavo gyvenimą. Nieko gero negali išeiti iš noro tave sulaikyti. Jeigu tau reikėjo išeiti į darželį, vadinasi tam buvo laikas. <..> Tu augi. Aš augu. Aš esu tavo medis, o tu esi mano šaka kylanti į dangų, tvirtėjanti. Tu visada būsi mano dalimi, bet tuo pačiu ir gyvensi atskirą, savo gyvenimą, išleisi savo šaknis ir savo šakas.
Ir vis tiek niekada jau nepamiršiu tavo akių žvelgiančių per durų tinklelį ir klausiančių manęs „kodėl tu mane palieki čia?”. Žinau, supratai, kad tau reikia likti. Neverkei, nerodei jokių isterijų, bet viduje klausei manęs kodėl. Ar aš sau kada atleisiu už tai, kad tave tokį mažiuką palieku kitų žmonių priežiūrai. Ir ar kada nors kas nors pamatuos kas geriau tau - nauja patirtis su naujais žmonėmis, kovojant už save, ar buvimas su mama, apsaugotam, bet nesikeičiančioje aplinkoje? Žinoma, mes nesėdime vietoje, lankome draugus, būrelius, bet tuo pačiu tu negauni 100% dėmesio iš manęs, nes aš tvarkau eilę kitų reikalų susijusių su tavimi, manimi ir tėčiu. Neabejotinai dėmesio daugiau gauni darželyje kur auklė užsiima tik su jumis ir viską daro, kad jums būtų gerai. Ir vis dėlto, ar kada nors man atleisi…ar kada nors tos klausiančios akys išnyks man iš atminties ar visada jausiu savo viduje širdgėlą, kad tave palikau svetimoje vietoje tokį mažutį ir neapsaugotą?
<…> Širdis sunki lyg švininė. Turiu atsispirti norui bėgti pas tave, pasiimti ir daugiau niekada niekam nepalikti. <…> Šitam procesui, kurį darome dabar kelio atgal nebebus. Kai tik įsijausime į darželį bus tik daugiau darželio, paskui mokykla, koledžas, universitetas, darbas… Paskui tu mane aplankysi vis rečiau ir aš jau niekada niekada negalėsiu grįžti į šią akimirką bei neatiduoti tavęs kitų žmonių priežiūrai.Tas suvokimas, kad tu greitai augi, kad laikas greitai eina dabar toks sunkus, jog negaliu nustoti verkusi. Aš negaliu sustabdyti laiko, kad ir kaip to norėčiau. Tu augi. Aš augu. Aš turiu atiduoti tave pasauliui. Nes tu gimei ne man, o jam. Tu gimei sau. Bet tai padaryti taip velniškai sunku. Gal per anksti? Abejoju ar vėliau būtų buvę lengviau. Tik gal nebūtų tų liūdnų ir klausiančių akių…kodėl? O kaip man skauda širdį. Bet taip bus geriau visiems. Nes laikas nestovi vietoje.
Auk, mažuti, kovok už save. Mokykis ir parodyk pasauliui ko jau išmokai. Aš tikiu tavimi.”
Tik kita mama į pasaulį išleidusi savo vaiką gali mane dabar suprasti. Nes kol nebuvo Aro, net įsivaizduoti neįsivaizdavau koks svarbus gali būti kitas žmogus. Ir kaip jo gali trūkti, tai tenka išsiskirti prieš tai praleidus du metus 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę kartu. net žodžių trūksta išsakyti viską kas dabar vyksta mano širdyje.
Šiek tiek daugiau apie Aro darželį. Įprastinio “Day Care” dienos priežiūros centro kaip jie čia vadina mes negavome, nes niekur nebuvo vietų. Teko ieškoti alternatyvų ir tokia buvo “Family Day Care”. Tai būtų kažkas panašaus į namūdinį darželį, kur viena moteris turinti visas licenzijas ir sertifikatus kuria savo verslą, kuris yra vaikų priežiūra. Ją kuruoja pagrindinis ofisas (prižiūrintis keliolika tokių darželių) ir ji per dieną neturi daugiau nei 4 ikimokyklinio amžiaus vaikų arba ne daugiau 7, jeigu yra mokyklinio amžiaus vaikų. Tad iš esmės man tai atrodo netgi geresnis variantas nei įprastinis darželis su daug triukšmo ir krūva lakstančių vaikų. Žinant kokios švelnios natūros yra Aras jam reikia pamažėle pereiti prie pažinties su kitais vaikais. Ir tikiuosi, jog būtent tai ir įvyks tokios formos uždarame ir jaukiame darželyje, kuris labiau primena namus nei darželį. Beje, tai ir šiek tiek pigesnis variantas nei dienos centrai. Matysime, kaip toliau seksis šie procesai.
(Šiandien Aras susipažįsta su visais gyventojais naujame savo darželyje).
Australija, toliau mus lepina savo dėmesiu bei žavesiu. Dar daugiau gero oro, šiek tiek gaivinančio ir priverčiančio nusiraminti lietaus (kitaip namuose nebūname visai).
Perkame automobilį. Tikrai žemiškas ir labai stipriai biurokratinis procesas čia. Užtrunka nemažai laiko ir reikalauja nemažai dokumentų. Lietuvoje viskas daug paprasčiau. Bet tai tuo pačiu verčia mus jaustis pakankamai saugiai įsigyjant naują transporto priemonę. Žinoma, negalime sau leisti BMW :D, bet bus gerai ir aštuonių vietų Toyota Tarago (Previa Europoje). Bus ir šeimai vežioti, ir Tado instrumentams. Belieka viltis, kad nereikalaus daug remonto, bet visi žinome, kad tai yra tiesiog laimės reikalas su automobiliais. Beje, Mornardas su Alfredu padėjo įsigyjant automobilį. Jį perkame per Mornardo draugą perpardavinėtoją. Jis sakė, kad mūsų Toyota priklausė pagyvenusiems asmenims, kurie ją turėjo nuo 2001. Tad tikime, kad ir mums ilgai tarnaus.
Toliau bendraujame su savo gerais draugais. Šiuo metu įsijungiau į Sigitos vestuvių paplūdimyje planavimus bei žinoma ruošiuosi organizuoti jai mergvakarį. Bus įdomu tai daryti užsienio šalyje.
Nieko naujo neaplankėme šiomis dienomis, nes buvome be galo užimti su darbais, reikalais ir jie tik kaupiasi, nesibaigia. Bet tikriausiai taip tik geriau, vadinasi kažkas gero vyksta. Vadinasi, mes įsigyvename į savo kasdienybę Australijoje.
Kol kas tiek. Nepaisant skaudančios širdies ir jausmo, lyg tai būtų Rugsėjo pirmoji Arui, dar turiu daug darbų nudirbti iki kol bus laikas eiti pasiimti jį iš darželio. Jaudinuosi kokia bus jo reakciją. Tikiuosi, kad nepyks, jog turėjo visą dieną praleisti kitur.
Sėkmės jums ;) girdėjau, jog pavasaris po truputį ateina į Lietuvą, tad siunčiu šiek tiek mūsų karščio, kad pavasaris pasiskubintų pas jus :)*.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą