2015-03-16 parašė meilune
Šis įrašas man tikriausiai pavyks labai daugiapusis. Praėjo
daugiau nei pora savaičių nuo paskutinio įrašo. Laikas lekia, lekia mums
visiems. Tikriausiai šiandien galiu nuskambėti fatališkai, nes
savaitgalį mūsų pasaulį paliko man labai svarbus žmogus - mano bobutė.
Tokiu metu tampa ir liūdna, ir esi priverstas susimąstyti apie gyvenimą.
Viduje plėšausi dėl to, kad esame už 15 tūkstančių kilometrų ir
negalėsiu atsisveikinti su mylimu žmogumi taip, kaip iš tikrųjų norėčiau
tai padaryti. Tačiau turiu pripažinti, jog išvykdama, kai lankiausi pas
bobutę jaučiau, jog matau ją paskutinį kartą. Nenorėjau tokių minčių
įsileisti, bet jausmas pats mane aplankė ir sužinojusi tokias blogas
naujienas galiu tik liūdėti, jog esu taip toli bei viskas ką galiu
padaryti, tai parašyti jai atsisveikinimo laišką. Tikiu, jog kažkur ji
jį perskaitys.
Bet toks tas gyvenimas. Žmonės ateina ir išeina. Mes visi kada nors išeisime ir būtent dėl šitos paprastos varomosios jėgos mes privalome džiaugtis kiekviena gyvenimo, kurį turime akimirka. Niekas kitas už mus to nepadarys. Štai ką mes čia ir darome. Nenorime paklusti tam kaip gyvenimas susiklostė pats, norime mesti gyvenimui ir sau iššūkius su kuriais kartais sunkiai susitvarkome, bet kartą susitvarkę jaučiamės stipresni ir galime savimi didžiuoti, galime jausti, jog kai išmuš ir mūsų valanda galėsime pasakyti, jog gyvenimą nugyvenome ne veltui.
Štai tokia stipriai liūdna gaida noriu pasakyti dar ir tai, kad Tadas gavo darbą. Nors gavo darbą sunku taip pavadinti. Visų pirma dėl to, kad darbas susirado jį pats, kai įkėlėme skelbimą internete. Visų antra čia viskas ne daug kuo skiriasi nuo Lietuvos. Vieną dieną darbo yra, kitą jo jau nėra. Tačiau Tadas pradėjo gauti žinutes ir iš kitų darbdavių, kurie anksčiau neatsakė. Taip sakant viskas čia vyksta sulėtinta tvarka. Atrodo, lyg dabar visi būtų pabudę. Kadangi pradėjome po truputį jausti rinką bei įsigyventi į vietinį gyvenimą išdrįstame vėl skolintis pinigų iš gerų draugų. Taip, siaubingai nepatinka skolintis, bet reikia kelių itin svarbių daiktų, kurių nebuvimas trukdo Tadui uždirbti daugiau pinigų. Tai yra automobilis ir dar keli įrankiai. Be automobilio čia niekur. Čia visa infrastruktūra sukurta vairuojantiems žmonėms. Ieškant darbo darbdaviai negalėjo suvokti to, kad Tadas neturi transporto priemonės (dviratis aišku nesiskaito :)). O be įrankių jo darbas irgi ribotas. Taip sakant reikia investicijų, kurios vėliau tikrai atsipirks. Taigi lendame į skolas, nors ir esame viską išsiskaičiavę taip, kad kaip įmanoma greičiau tas skolas atiduotume.
Ir tuo tarpu aš pati jau galvoju apie grįžimą į darbo rinką. Vieną dieną, kai buvome išėję su Aru pasivaikščioti ir susitikti su draugais, pataikiau pereiti patį centrą pietų metu. Gatvės buvo pilnos iš savo dangoraižių nusileidusių ofiso darbuotojų, plepančių apie darbinius reikalus ir einančių pietauti. Tą akimirką apėmė nepaprasta nostalgija tiems ofisiniams laikams. Taigi žiūrėsime kaip čia toliau klostysis situacija su Aru ir darželiais bei mano mokslais, kurie prasideda jau už dviejų savaičių.
Hm, kol kas mano įrašas labai dalykinis ir liūdnas. Nieko nepadarysi, kai ir nuotaika tokia sukaustyta. Gyvenimas gražus už lango, bet viduje skauda širdį. Tikriausiai dar negreitai suvoksiu, jog bobutės jau nėra.
O kas gražaus nutiko per pastarąsias savaites? Tikrai nemažai. Visų pirma, mes aplankėme Gold Coast - patį gražiausią Australijos kurortą. Olivija mus pasiėmė iš namų vieną sekmadienio rytą bei nuvežė į patį nuostabiausią paplūdimį kokį mums tik buvo tekę matyti savo gyvenimuose. Jautėmės taip, lyg būtume kažkokiame filme. Juokinga, kaimiečiai atvažiavo į tikrą kurortą. Nors iš tikrųjų taip nesijautėme, tiesiog džiaugėmės kiekviena akimirka po kaitria saule, didelėse vandenyno bangose. Tuo tarpu Aras nelabai tuo džiaugėsi. Jį didelės ir greitai artėjančios bangos gąsdino. Jis niekaip nenorėjo net kojos įkišti į vandenį.
Tas faktas, kad važiuoti iki to paplūdimio reikėjo tik 92 km nuo namų tikrai džiugina širdį. Greičiau įsigytume automobilį, tai gyvenimas dar pagerės :). Nors esame be proto dėkingi Olivijai už tai, kad ji mus visur pasiima kartu, tačiau nepriklausyti nuo nieko yra daug geresnis jausmas. Žodžiu, pasakoti apie kelionę nėra ką, tai reikia patirti. Tą siaubingą karštį ir tą vandenyno vandens vėsą, bangų jėgą, kai vienu metu tėškia į veidą ir plauna smėlį iš po kojų. Tokiomis sąlygomis visiškai nesinori eiti gilyn į vandenį. Reikia labai save jausti, nes dugnas keičiasi su kiekviena banga. Taigi mes giliai ir nėjome, tik leidome bangų mūšai mus nuraminti. Tikrai, pabuvimas prie vandenyno geriau už bet kokias meditacijas. Niekur kitus būti ir nesinori, o ritmingas bangavimas atpalaiduoja. Tada užmiršome apie visas problemas ir iš tikrųjų puikiai pailsėjome. Būtinai tai pakartosime dar daug daug kartų. :).
Per laisvas dienas aplankėme Kvinslando muziejų. Įėjimas nemokamas, pamatyti galima daug istorijos nuo dinozaurų laikų iki šių dienų. Savotiškai įdomus muziejus. Įdomiausia, tai buvo pamatyti vietinių gyvūnų koleciją. Aišku, gaila, kad tai buvo iškamšos, bet mokslo tikslais buvo tikrai į ką pažiūrėti :).
(geriausi eksponatai)
O kas buvo toliau? Tado darbas, reikėjo priprasti prie to, kad jo vėl nėra namuose. Dar dabar Aras pabunda kas rytą ir bėga ieškoti tėtės. Tenka aiškinti, jog tėvelis jau darbe.
Aras vėl sirgo. Sloga, kosulys… Atrodo atvykome į šiltą šalį kur nebeturėtų būti bėdų dėl peršalimo… Nors savitas kelionės stresas bei stresas dėl ateities išsekina ne tik mus, bet ir Arutį. Greitai viskas bus gerai :).
Teko patirti vietinį tradicinį barbekiu pas buvusių namų šeimininką. Suvokiau, kad viso to svarbiausia dalis yra bendravimas, kai visi yra vienoje bendroje erdvėje - terasoje. Čia ir maistas daromas, ir vyksta juokavimai, pokalbiai ir valgymas. Niekas nebūna paliktas vienas. Nors didžiausia vakaro atrakcija vis dėlto buvo Aras. Jis tikrai patraukia kitų žmonių dėmesį. Viena nepalietė (ar vietnamietė, tiksliai neišgirdau, bet nebenorėjau klausti) tuo metu apsistojusi pas Mornardą labai įkyriai rodė dėmesį Arui. Tačiau Aras vis tiek visada mieliau renkasi Oliviją :). Jie jau tapo tikrai gerais draugais. Tą vakarą susipažinome su Mornardo sese bei dukra. Abi labai norėjo susipažinti su mumis, nes joms didelį įspūdį paliko tai kokį aprašymą aš parašiau po Mornardo profiliu airbnb.com puslapyje, kai palikome jo gyvenamą vietą. Na, viskas ką parašiau buvo gryna tiesa. Vakaras buvo ramus, nuoširdus ir geras. Tikiuosi, jog ir tai mums pavyks greitu laiku pakartoti..
Paskui buvo dar daugiau pasivaikščiojimų šiame gražiame mieste bei naujų vietų atradimų. Visko papasakoti tiesiog neįmanoma. Šiek tiek daugiau foto Facebook’e.
Atsiprašau, už tokį keistą įrašą, bet jau ilgą laiką kaupiau informaciją, kuria norėjau pasidalinti galvoje, tačiau savaitgalio įvykiai pristabdė mane. Ir šią akimirką lyg ir noriu pasidalinti tuo kas vyksta mano gyvenime, lyg ir tuo pačiu dvejoju ar tikrai kitiems įdomu kaip sunku gedėti būnant taip toli nuo visos šeimos. Kaip sunku sakyti sudie, kai visas pasaulis sukasi toliau, gyvenimas verda, lyg nieko ir nebūtų nutikę. Gera bent tai, kad turiu savus vaikystės prisiminimus, kurių niekas iš manęs neatims.
Gyvenimas sustoja, gyvenimas įsibėgėja…
Bet toks tas gyvenimas. Žmonės ateina ir išeina. Mes visi kada nors išeisime ir būtent dėl šitos paprastos varomosios jėgos mes privalome džiaugtis kiekviena gyvenimo, kurį turime akimirka. Niekas kitas už mus to nepadarys. Štai ką mes čia ir darome. Nenorime paklusti tam kaip gyvenimas susiklostė pats, norime mesti gyvenimui ir sau iššūkius su kuriais kartais sunkiai susitvarkome, bet kartą susitvarkę jaučiamės stipresni ir galime savimi didžiuoti, galime jausti, jog kai išmuš ir mūsų valanda galėsime pasakyti, jog gyvenimą nugyvenome ne veltui.
Štai tokia stipriai liūdna gaida noriu pasakyti dar ir tai, kad Tadas gavo darbą. Nors gavo darbą sunku taip pavadinti. Visų pirma dėl to, kad darbas susirado jį pats, kai įkėlėme skelbimą internete. Visų antra čia viskas ne daug kuo skiriasi nuo Lietuvos. Vieną dieną darbo yra, kitą jo jau nėra. Tačiau Tadas pradėjo gauti žinutes ir iš kitų darbdavių, kurie anksčiau neatsakė. Taip sakant viskas čia vyksta sulėtinta tvarka. Atrodo, lyg dabar visi būtų pabudę. Kadangi pradėjome po truputį jausti rinką bei įsigyventi į vietinį gyvenimą išdrįstame vėl skolintis pinigų iš gerų draugų. Taip, siaubingai nepatinka skolintis, bet reikia kelių itin svarbių daiktų, kurių nebuvimas trukdo Tadui uždirbti daugiau pinigų. Tai yra automobilis ir dar keli įrankiai. Be automobilio čia niekur. Čia visa infrastruktūra sukurta vairuojantiems žmonėms. Ieškant darbo darbdaviai negalėjo suvokti to, kad Tadas neturi transporto priemonės (dviratis aišku nesiskaito :)). O be įrankių jo darbas irgi ribotas. Taip sakant reikia investicijų, kurios vėliau tikrai atsipirks. Taigi lendame į skolas, nors ir esame viską išsiskaičiavę taip, kad kaip įmanoma greičiau tas skolas atiduotume.
Ir tuo tarpu aš pati jau galvoju apie grįžimą į darbo rinką. Vieną dieną, kai buvome išėję su Aru pasivaikščioti ir susitikti su draugais, pataikiau pereiti patį centrą pietų metu. Gatvės buvo pilnos iš savo dangoraižių nusileidusių ofiso darbuotojų, plepančių apie darbinius reikalus ir einančių pietauti. Tą akimirką apėmė nepaprasta nostalgija tiems ofisiniams laikams. Taigi žiūrėsime kaip čia toliau klostysis situacija su Aru ir darželiais bei mano mokslais, kurie prasideda jau už dviejų savaičių.
Hm, kol kas mano įrašas labai dalykinis ir liūdnas. Nieko nepadarysi, kai ir nuotaika tokia sukaustyta. Gyvenimas gražus už lango, bet viduje skauda širdį. Tikriausiai dar negreitai suvoksiu, jog bobutės jau nėra.
O kas gražaus nutiko per pastarąsias savaites? Tikrai nemažai. Visų pirma, mes aplankėme Gold Coast - patį gražiausią Australijos kurortą. Olivija mus pasiėmė iš namų vieną sekmadienio rytą bei nuvežė į patį nuostabiausią paplūdimį kokį mums tik buvo tekę matyti savo gyvenimuose. Jautėmės taip, lyg būtume kažkokiame filme. Juokinga, kaimiečiai atvažiavo į tikrą kurortą. Nors iš tikrųjų taip nesijautėme, tiesiog džiaugėmės kiekviena akimirka po kaitria saule, didelėse vandenyno bangose. Tuo tarpu Aras nelabai tuo džiaugėsi. Jį didelės ir greitai artėjančios bangos gąsdino. Jis niekaip nenorėjo net kojos įkišti į vandenį.
Tas faktas, kad važiuoti iki to paplūdimio reikėjo tik 92 km nuo namų tikrai džiugina širdį. Greičiau įsigytume automobilį, tai gyvenimas dar pagerės :). Nors esame be proto dėkingi Olivijai už tai, kad ji mus visur pasiima kartu, tačiau nepriklausyti nuo nieko yra daug geresnis jausmas. Žodžiu, pasakoti apie kelionę nėra ką, tai reikia patirti. Tą siaubingą karštį ir tą vandenyno vandens vėsą, bangų jėgą, kai vienu metu tėškia į veidą ir plauna smėlį iš po kojų. Tokiomis sąlygomis visiškai nesinori eiti gilyn į vandenį. Reikia labai save jausti, nes dugnas keičiasi su kiekviena banga. Taigi mes giliai ir nėjome, tik leidome bangų mūšai mus nuraminti. Tikrai, pabuvimas prie vandenyno geriau už bet kokias meditacijas. Niekur kitus būti ir nesinori, o ritmingas bangavimas atpalaiduoja. Tada užmiršome apie visas problemas ir iš tikrųjų puikiai pailsėjome. Būtinai tai pakartosime dar daug daug kartų. :).
Per laisvas dienas aplankėme Kvinslando muziejų. Įėjimas nemokamas, pamatyti galima daug istorijos nuo dinozaurų laikų iki šių dienų. Savotiškai įdomus muziejus. Įdomiausia, tai buvo pamatyti vietinių gyvūnų koleciją. Aišku, gaila, kad tai buvo iškamšos, bet mokslo tikslais buvo tikrai į ką pažiūrėti :).
(geriausi eksponatai)
O kas buvo toliau? Tado darbas, reikėjo priprasti prie to, kad jo vėl nėra namuose. Dar dabar Aras pabunda kas rytą ir bėga ieškoti tėtės. Tenka aiškinti, jog tėvelis jau darbe.
Aras vėl sirgo. Sloga, kosulys… Atrodo atvykome į šiltą šalį kur nebeturėtų būti bėdų dėl peršalimo… Nors savitas kelionės stresas bei stresas dėl ateities išsekina ne tik mus, bet ir Arutį. Greitai viskas bus gerai :).
Teko patirti vietinį tradicinį barbekiu pas buvusių namų šeimininką. Suvokiau, kad viso to svarbiausia dalis yra bendravimas, kai visi yra vienoje bendroje erdvėje - terasoje. Čia ir maistas daromas, ir vyksta juokavimai, pokalbiai ir valgymas. Niekas nebūna paliktas vienas. Nors didžiausia vakaro atrakcija vis dėlto buvo Aras. Jis tikrai patraukia kitų žmonių dėmesį. Viena nepalietė (ar vietnamietė, tiksliai neišgirdau, bet nebenorėjau klausti) tuo metu apsistojusi pas Mornardą labai įkyriai rodė dėmesį Arui. Tačiau Aras vis tiek visada mieliau renkasi Oliviją :). Jie jau tapo tikrai gerais draugais. Tą vakarą susipažinome su Mornardo sese bei dukra. Abi labai norėjo susipažinti su mumis, nes joms didelį įspūdį paliko tai kokį aprašymą aš parašiau po Mornardo profiliu airbnb.com puslapyje, kai palikome jo gyvenamą vietą. Na, viskas ką parašiau buvo gryna tiesa. Vakaras buvo ramus, nuoširdus ir geras. Tikiuosi, jog ir tai mums pavyks greitu laiku pakartoti..
Paskui buvo dar daugiau pasivaikščiojimų šiame gražiame mieste bei naujų vietų atradimų. Visko papasakoti tiesiog neįmanoma. Šiek tiek daugiau foto Facebook’e.
Atsiprašau, už tokį keistą įrašą, bet jau ilgą laiką kaupiau informaciją, kuria norėjau pasidalinti galvoje, tačiau savaitgalio įvykiai pristabdė mane. Ir šią akimirką lyg ir noriu pasidalinti tuo kas vyksta mano gyvenime, lyg ir tuo pačiu dvejoju ar tikrai kitiems įdomu kaip sunku gedėti būnant taip toli nuo visos šeimos. Kaip sunku sakyti sudie, kai visas pasaulis sukasi toliau, gyvenimas verda, lyg nieko ir nebūtų nutikę. Gera bent tai, kad turiu savus vaikystės prisiminimus, kurių niekas iš manęs neatims.
Gyvenimas sustoja, gyvenimas įsibėgėja…
Lietuva esu palikes kaip sesi metai ir man teko prarasti labai artima zmogu taip pat. Sunku bet susitaikai ir judi toliau :) del BBQ tai musu pirmo dar neteko suorganizuoti Australijoje, darbo paieskos pirmenybe :) Del slogos as ir tikejausi jog praeis bet vakarais nosis uzgula kaip ir seniau :)
AtsakytiPanaikinti