Vaikštome ant peilių ašmenų

Nerašau kurį laiką, nes vis laukiau kol galėsiu ką nors gero ir gražaus parašyti, bet suvokiau, kad reikia dalintis ne tik saule ir vandenynais gėrio. Mūsų gyvenimai juk nėra vien gražios Facebook'o nuotraukos. Nors aš jomis visada dalinuosi nuoširdžiai ir nesistengdama padailinti to kaip atrodo mūsų kasdienybė. Bet už visos tos laimės, kurią kasdien jaučiu, yra begalė jaudulio, streso ir nerimo.
Tikriausiai jau supratote, kad mums Australija patinka. Ir tikriausiai jau nutuokiate, jog mes grįžti neketiname, nors mūsų viza baigiasi Spalio 15 d. Tai yra, mes labai norėtume nepalikti šitos šalies, kurioje jaučiamės kaip namuose ir kuriuose norėtume užauginta Arą bei jei gyvenimas duos ir daugiau vaikų. Bet ne viskas taip paprasta... Tik viskas iš eilės...

Šių metų kovo mėnesį susisiekėme su advokatais, tikrai rimta firma, kuri padėjo gauti vizą dabartiniam Tado darbdaviui. Mes tikėjome, kad ir mums padės. Ir žinoma jie pažadėjo, kad gauti vizą mums neturėtų kilti sunkumų. Ką jūs, jie mums pažadėjo, kad gausime nuolatinio gyventojo vizą, o tai geriausia viza kokią galima gauti. Nepaisant to, kad aš juos įspėjau jog Tadas neturi reikiamos kvalifikacijos, jie man sakė, kad darbo patirties užteks tai vizai gauti. Tik viza kainuos 16.000 dolerių. Viskas gerai galvojame, sutaupysime tuos pinigus ir nuoširdžiai ėmėme juos taupyti. Nors buvo žmonių, kurie sakė, kad kvailai elgiamės išleisdami 5500AUD advokatams. Bet turėjome tam savų priežasčių ir nekeistume savo sprendimo, keistume tik advokatus.

Taigi mūsų advokatas sakė, kad galime vėliausiai pradėti visus procesus Liepos 15 d. Kadangi trūko nemažai pinigų ta data mums tikrai tiko, nes turėjome laiko susitaupyti pirmą įmoką. Ir tiesą sakant viską pradėjome Birželio pabaigoje. Gavome sąrašą dokumentų kuriuos reikia pateikti ir aš ėmiau juos kaupti. Kilo klausimų tad prašiau advokatams tuo pačiu paklausdama kiek dar laiko turime iki dokumentų pateikimo. Tai įvyko Rugpjūčio pradžioje.
Kad suprastumėte kodėl viskas taip ilgai užtruko nupiešiu mūsų dienos vaizdelius - Tadas dirba maksimaliai kiek gali. Aš žiurėjau Arą (kas turi vaikų žino, kad tai 100% reikalaujantis darbas), kai nežiūrėjau tai mokiausi, nes mokslus baigiau Rugpjūčio pradžioje, rašiau penktą knygą, rūpinausi pirmos knygos marketingu, rūpinausi antros knygos leidyba ir rūpinausi mūsų dokumentais.
Taigi... Kai parašiau advokatams, gavau atsakymą, kad mes jau vėluojame pateikti dokumentus vizai. Mane ištiko šokas. Sumokėta 3500 AUD advokatams, o viskas ką jie padarė tai atsiuntė sąrašą, kurį patys turėjome vykdyti ir net nesugebėjo parašyti iki kada tuos dokumentus riekia pateikti. Staiga ta Liepos 15 d. išnyko. Mes vėlavome pildyti savo svajonę. Žinoma, mečiau visus savo darbus (išskyrus Aro žiūrėjimą :DD ) ir puoliau vadovauti visam reikalų paskubinimo procesui, neįsileisdama visų minčių apie tai kokią klaidą padariau pasitikėdama profesionalais... Surinkome viską ko nebuvome surinkę akimirksniu, netgi teko papurtyti Tado darbdavį, kuris tuo metu atostogavo Airijoje, kad parašytų visokių papildomų raštų. Ir staiga rimtas skambutis iš advokatų.
"Tadas neturi tinkamos kvalifikacijos vizai". Tikrai norėjau sviesti telefoną toli, toli... iki Melburno kur buvo mūsų advokatai. Aiškinu, kad aš tai žinau ir jiems tai sakiau. Bet problema ta, kad konsultavo mane firmos savininkas, o visus reikalus tvarko kažkoks asistentas ir jo vadovė. Ir pasak jų savininkas taip neturėjo sakyti, nes taip nėra... bla bla bla.. dar daugiau argumentų... Kuriuos turėjo žinoti jie, o ne mes... paprasti žmonės samdantys profesionalus būtent dėl to, kad visko nežinome, tikėdami, kad jie žinos tą viską ko nežinome mes... Klydome. Jeigu būčiau prie visų savo darbų ėmusis ir vizos tvarkymo darbų pati, tikriausiai būčiau atlikusi nepalyginamai geresnį darbą nei atliko mūsų advokatai...

Mes dar didesniame šoke. Viskas krenta iš rankų. Visi planai, kuriuos turėjome, visi žingsniai kuriais ėjome staiga nesilygiuoja su mūsų galimybėmis. Nes mūsų galimybės sumažėjo iki Plano B ir Plano C (vis dar nežinome ar pavyks Planas B, nes galbūt jau ir jam vėluojame).

Taigi sėdėjome kurį laiką su tuo šoku žinodami, kad turime skubėti, bet skubėti negalime, nes Tado šefas išvykęs iš šalies ir viskas priklauso dabar nuo jo... Pirmą kartą gyvenime norėjau, kad greičiau užsibaigtų mėnuo, nes kažkur giliai pasąmonėje vyliausi, kad tai tik netikęs mėnuo kaltas... Jam pasibaigus viskas vėl bus gerai. Dabar jau Rugsėjis ir kol kas jis nieko mums nežada. Kol kas mes laukimo būsenoje, o tai patikėkite šlykšti būsena kai ant kortos pastatyta visa mūsų ateitis.

Mūsų atsarginis planas pavirto pagrindiniu planu. Ir net jis dėl paskutinių nesėkmių toks slidus atrodo, kad nežinau kaip gyvenimas pasisuks. Bet tokie sunkumai tik leidžia suprasti kaip labai mes norime čia pasilikti. Ir būtent dėl to tam tikra prasme apsimetame, kad viskas gerai ir gyvename tokį gyvenimą, kokį gyventume, jeigu nereikėtų tvarkytis vizos... Bent jau stengiamės tai maksimaliai daryti kažkur giliai skaičiuodami paskutines dienas ir melsdamiesi, kad tik darbdavys spėtų pateikti visus reikiamus dokumentus mūsų vizai...

Galbūt kai kas iš mūsų juoksis prisiminę, kad jau turėjome panašių problemų atvykdami ir atvykę į šalį. Tai yra su tokiais dalykais mums tiesiog nesiseka. Bet aš tai matau taip - geriau tokios menkos nesėkmės nei kažkokie baisesni dalykai. Nors nuo to priklauso mūsų gyvenimas, tai vis tiek nėra sveikatos praradimas ar dar baisesnės nelaimės. Tai išsprendžiami dalykai, kliūtys, nesklandumai ir sienos, kurias reikia pramušti, kad įrodytum sau ir kitiems kaip labai kažko nori. Kiti atsimušę į tokias sienas pasiduoda ir apsigręžia. Mes daužomės tol kol dar galime. O vėliau didžiuosimės savimi, kad ir kokie būtų rezultatai. Taip kaip didžiuojamės vis dar dėl to kokie drąsūs buvome atvykdami į svetimą šalį, kur mūsų niekas nelaukė ir bandydami patys prasimušti. Niekas iš mūsų neatims to pasididžiavimo jausmo. Net jeigu apsigręžus tektų važiuoti namo...

Bet viltis miršta paskutinė. Laikykite kumščius už mus. Dabar mums prireiks visos sėkmės, kokią tik galime gauti.

Ir rojuje būna audrų...
O be to čia pavasaris ir taip gera. Ir dar tiek daug liko neaplankyta, nepatirta ir neišgyventa. :)

Be kovos nepasiduosime!

Laukimo būsenoje džiaugiamės žiedais kieme

Buvimas studente

Užvakar po trumpos dviejų savaičių pertraukos grįžau prie mokslų. Mano verslo studijos tikrai nemažai išmokino. Visų svarbiausia, kad jos mane išmokino drąsiai šnekėti ir reikšti savo nuomonę. Keista tai sakyti kai esu 31-ų metų moteris, baigusi gimnaziją ir du bakalaurus Lietuvoje. Niekada nebuvau iš tų, kurie daug kalbėtų (nebent su išskirtiniais žmonėmis ir dar per anglų kalbos ir etikos pamokas). Iš esmės buvau tylenė dažniau savo mintis pasilaikanti sau. Bet gyvenimas, milžiniškas pokytis keičiant gyvenamą šalį... o gal ir tas kad man visada patiko kalbėti angliškai privertė mane tapti savo kurso lydere žinančia visus atsakymus, net jei kartais mano atsakymai būna neteisingi. Aš nustojau bijoti būti neteisi. Anksčiau atrodė, kad jeigu atsakysiu neteisingai kažkas mane nuteis, palaikys kvaila ir panašiai. Studijuodama Australijoje žinau, kad nieko panašaus neįvyks jeigu garsiai reikšiu savo mintis. Ir svarbiausia, jog 95% kartų esu teisi. O tai prisideda prie tolesnės drąsos. Dėstytojas ir kursiokai laukia mano atsakymų, nes aš juos žinau arba bent jau spėju. Ir nebijau spėti. Dabar svarstau kodėl anksčiau visus atsakymus murmėdau pati sau tyliai.
Mūsų dėstytojas čia sako - man nereikia gerų, tikslių atsakymų iš jūsų. Man reikia diskusijos, man reikia matyti, kad jūs dalyvaujate. Per ilgus metus mokantis Lietuvoje (12 metų mokykloje, 4 metai istorijos bakalauras ir tuo pačiu metu 5 metai ekonomikos bakalauras, 1 metai psichologijos bakalauras, dar galima pridėti 8 metus vaikystės muzikos mokykloje) buvo tik keli mokytojai, dėstytojai su kuriais aš jaučiausi laisvai diskutuodama klasėje/auditorijoje. Ir nežinau ar kaltas buvęs mano nepasitikėjimas savimi ar dabartinė branda, kad galvoju kiek daug daugiau aš būčiau nuveikusi savo gyvenime, jeigu kas nors mano dabartines smegenis būtų įdėjęs į jaunesnę mano galvelę. Bet juk laiko nesugrąžinsi atgal. Yra tik dabar ir dabar aš visada jaučiuosi lyg savo gyvenimo viršūnėje. Nesvarbu net jeigu tai tik diskusija su savo trimečiu apie tai ką jis valgys pusryčiams. :)
O jeigu rimtai... Šalies keitimas, nauja aplinka priverčia ir į save pasižiūrėti naujai. Atgimti ir pervertinti visą savo patirtį. O gal tiesiog pamilti save tokią kokia esu, o ne tokią kokią kiti nori manyje matyti.
Buvimas studente Australijoje eina į pabaigą. Ir nors didesnę laiko dalį man tai atrodė kaip tuščias laiko leidimas mokantis tai ką jau moku, bet tuo pačiu tai buvo gera ir jaudinanti patirtis. Sutikau daug įdomių ir gerų žmonių, gerai praleidau laiką. Man to tikrai truks kai išlaikysiu paskutinį egzaminą.

P.S. Jeigu turite klausimų apie mano studijas Australijoje, būtinai parašykite man žinutę. Pasistengsiu atsakyti į jūsų klausimus :).

Kai neįprasta tampa įprasta

Šiandien traukdama savo vyrui kasdienį pašiną iš delno pagalvojau, kad Lietuvoje to daryti taip dažnai netekdavo. Viena iš priežasčių pasakysiu gana keista. Čia vyrai nesideda pirštinių dirbdami. Kodėl? Nes jeigu tu užsidedi pirštines - tu esi boba. Iš tavęs šaiposi kaip kokioje mokykloje. Ne tai, kad mano vyras į tai labai kreiptų dėmesį, iš kitos pusės kaip neimsi į širdį, kai tave fotografuoja ir visokiais necenzūriniais žodžiais vadina tavo kolegos. Net jeigu tik juokais... Ir dar vienas retorinis pastebėjimas. O kas tokio blogo būti boba? Kitaip sakant moterimi?

Kai mes daugiau nei prieš metus atvykome į Australiją, Tado žinios statybose buvo lietuviškos. Bet dabar jis jau gana ramiai jaučiasi su sukauptomis australiškomis žiniomis. Jis pažįsta Brisbeną ne ką prasčiau nei Vilnių, nes jo objektai vos ne kasdien būna vis kitoje miesto vietoje.

Anksčiau palmės, paukščiai, vorai ir visoki kitoki padarai atrodė nejaukūs, gąsdinantys ir nežinomi. Dabar tai tokia pati kasdienybė kaip Lietuvoje vasarą tarp daugiaaukščių namų nardantys ir čirpiantys čiurlių būriai.

Žinių žibintas apie kurį pasakojau prieš daugiau nei metus dabar apšviečia nepaprastai didelę Brisbeno dalį. Ir tuo pačiu nušviečia mūsų gyvenimą taip, jog net imu galvoti, kad tas sėslus gyvenimas ne mums. Norisi vėl judėti... Vis dėlto per paskutinius pusantrų metų kėlėmės septynis kartus. Tiesiog padus niežti nuo troškimo vėl pakeisti savo aplinką. Bet ne... Kol kas niekur nesikelsime. Nors pastabesni prisiminsite, kad mūsų viza artėja link pabaigos :). Kol kas nepasakosiu nieko apie mūsų artimiausius planus, dar šiek tiek patempsiu kai jau žinosiu kaip viskas bus iš tikrųjų.

Bet viena žinau šią akimirką. Aš niekur toli nenoriu keltis. Šilta, žalia ir žydinti žiema man patinka. Palmės už lango tapo kasdienybe. Tiesą sakant jos man gražiausios ne palinkusios į žydrą vandenyną auksiniame paplūdimyje, bet tokios kokias jas matau vakarėjant. Kai blankstančio raudonio danguje išryškėja tik ramūs jų siluetai ingelsingai kaip ir aš žiūrintys į tuščią dangų. Aprėpiamas skliautas jau be saulės, bet vis dar su paliktais keliais raudonais jos spinduliais švelniai pereinančiais nuo karšto saulės raudonio į dienos žydrumą iki pat sodraus nakties mėlynumo. Tame fone palmės yra gražiausios... Ir toks vaizdas jau įsirėžė mano atmintyje kaip ir mylimas gimtinės žiemos dangus apie kurį jau rašiau. Būtent tas balto sniego, pilkų debesų ir protarpiais išnyrančios dangaus mėlynės kontrastas. Australijos dangus man tapo įprastas. Aš jau išmokau skaityti jo pokyčius ir jausti gamtą aplink save kaip tai jausdavau Lietuvoje. Tai kas iš pradžių gąsdino ir jaudino, šiandien geriausiu atveju kelia juoką, o blogiausiu tiesiog tapo užgožta kasdienių reikalų. 

Nepasakyčiau, kad tapome Australijos gyventojais... Dabar geriau nei kada anksčiau jaučiu, jog esame pasaulio gyventojais. Vienos planetos piliečiai, nepaisant to ką teigia biurokratija. Kaip norėčiau, kad vieną dieną tai galėtų būti ir oficialiu įvardijimu. Bet tai tik graži svajonė... Kol kas.

O trumpai užbaigiant - anksčiau buvo neįprasta taip anksti visus metus besileidžianti saulė. O dabar tai jau įprasta ir natūralu, o atrodė, kad niekada nepriprasime :). 

Ne visai toks kaip aprašytas vaizdas, bet vis tiek gražūs mūsų vakarai :)

Prasidėjo žiema...

Taip, taip... Pas jus vasara ir Facebook'as vis labiau užsilieja šašlykų bei žalumynų nuotraukomis. Bet pas mus žiema. Ir nors pernai ta žiema atrodė kiek juokinga, nes dažniausiai primena Lietuvišką vasarą, bet po karštos Australiškos vasaros šaltis jau skverbiasi į kaulus. Po metų Australijoje atradau įdomų dalyką. Kaip aš pasiilgau kitokių rūbų! T.y. vasariškos suknelės ir maudymukas kiekvieną dieną didesnę metų dalį gerokai pabodo. Galima pasakyti - argi žmogui kada nors bus viskas gerai? Na, man tikrai viskas gerai. Man patinka tas karštis ir aš jau jo pasiilgau, ypač šaltomis naktimis. Bet tuo pačiu man visada patiko visi keturi Lietuvos sezonai. Ir aš ilgiuosi tokios žiemos kokią pažinojau didesnę savo gyvenimo dalį. Ši žiema nei iš tolo to neprimena. Naktys vėsios, bet dienos po saule vis dar karštos. Ir visi aplink serga, nes nėra pakankamai šalta ar karšta, kad bacilos išmirtų. Taip ir keliauja nuo vienų prie kitų ir vėl ratuku. Aras vis snargliuojasi, nes visi darželyje snargliuojasi. Kol neina į darželį pasveiksta, o nuėjęs ir vėl serga. Bet tokia jau ta vaikų dalia - susidurti su visais virusais.
Bet jeigu apie jį prakalbau, tai galiu pasakyti, kad jis džiaugiasi savo darželiu. Žaidžia su mergaitėmis namus (auklytės pranešė), čiūčiuoja žaislinius kūdikius ir žaisline mašina važiuoja į darbą ir į parduotuvę. Žodžiu, auga greičiau nei g
alima suvokti tai. Kalba dviem kalbomis vienodai gerai. Tadas vis pastebi, kad geriau už jį kalba angliškai. Mokosi Tadas žodžius... Klausia manęs "Ką reiškia wipe?". Aš jam sakau "Paklausk savo sūnaus, nes jis tikrai žino" :D. Vat taip vat... Vaikai ir turi būti geresni už mus :).
Tadas toliau daug dirba. Taupome pinigus vienam svarbiausių pirkinių mūsų gyvenimuose. Dar vienam pokyčiui. Ne tokiam žymiam kaip pernai metais, bet padarysiančiam daug įtakos tolimesniam mūsų gyvenimui. Kai kas žino kas tai. O kitiems papasakosiu viską kai jau tiksliau žinosime kaip ir kas :). Žodžiu, kadangi Tadas daug dirba, nedaug jį tematome. Tačiau mes esame tokie įsisukę į savo gyvenimus, kad laikas šuoliuoja labai greitai.
Išnaudojame jį kaip galime.

Šilčiausi linkėjimai :*

 

Lietuvis lietuviui šeima :)

Tie kas skaito mano tinklaraštį nuo pradžių atsimins istoriją apie tai kaip mus apgavo lietuvis. Neieškokite, tą istoriją jau senokai pašalinau iš sąrašo. Tiesiog nesilaikome įsikibę blogų dalykų. Kas buvo pražuvo. Tiems kam įdomu istorijos pabaiga - tai jos nebuvo. Žmogus mums vis dar skolingas pinigų. Tebūnie - tai jo skola, o ne mūsų :). Bet šis įrašas ne apie tai. O apie seną posakį: "Kaip šauksi, taip ir atsilieps". Išvažiuodami iš Lietuvos daug prisiklausėme, prisiskaitėme ir nusiteikėme, kad su lietuviais reikia būti atsargiems. Iš tikrųjų taip įsijautėme į tą būseną, jog tikriausiai patys sau ir užsitraukėme nelaimę. Žinote čia iš tų motyvacinių knygų - ko prašysite Visatos tą ir gausite. Mes galvojome, kad mus gali apgauti. Mus apgavo. Paprasta logika. Ir labai gera pamoka. Keista iš tikrųjų tai, jog esu šiaip pozityviai mąstantis žmogus ir nežinau kodėl atvykdama į Australiją aš susidariau negatyvų lietuvių (ir ne tik) įvaizdį. Galbūt stresas, per daug baimių ir kažkokių abejonių tam padarė įtaką. Dabar tai nebesvarbu. Svarbiausia yra pamoka, kurią išmokome. O ji yra paprasta - ko tikiesi tą ir gauni. Nustojus tikėtis blogo, pradėjus tikėtis gero, jo pasipylė su kaupu. Ir tai įvyko netgi man nepastebint ar specialiai nieko nedarant. Tiesiog po truputį keičiantis į gerąją pusę. Atsiveriant pasauliui ir leidžiant žmonėms mums padėti. Nebebijant prašyti pagalbos (Iš serijos: Aš ir pati galiu) ir priimant pagalbą su pažadu jeigu ne tam pačiam žmogui tai kam nors kitam padaryti tiek pat ar daugiau gėrio. Ir tai tampa uždaru ratu. Kuo daugiau duodi, tuo daugiau gauni. Ir vėl darai ne dėl to, kad gautum, o dėl to kad gera ir malonu jausti, kad kažkam padėjai net jeigu tik truputį. Skatinu visus tai išbandyti ar tiesiog atkreipti dėmesį kai tai darote ir būti dėkingais sau patiems. Nes tikrai kartais įsisukę į kasdienybę mes nepastebime savo pačių gerų darbų, o kartais nepastebime kaip kitiems to gero darbelio iš mūsų reikia.

Kodėl apie tai rašau dabar? Nes kaip rašiau praėjusiame įraše išmokau vieną pamoką Onos pagalba. Ne visi mums linki blogo (ir čia vėl ne vien apie lietuvius), kiti neprašyti padeda. Ir su ta pagalba priverčia pasijusti kažko didesnio dalimi. Onos patarimas ir dėmesys jai pačiai galbūt nereiškė daug, bet man reiškė naują milžinišką suvokimą, kad visi esame viena didelė šeima. Kažkodėl anksčiau atsiribojome nuo to buvimo lietuviu lyg tai būtų toks savaime suprantamas dalykas, kad nepastebėjome, jog buvome tapę patys uždaresni ir apsunkinome tokią ir taip sudėtingą kelionę. Žinoma, mes susitvarkėme su viskuo patys ir esame patenkinti savo gyvenimu, bet praleidome progą anksčiau pasijusti dalimi gražaus darinio - lietuvių šeimos Australijoje - lietuvių šeimos pasaulyje. 

Ir tokia nauja ir paprasta pamoka tebuvo pradžia. Vėliau sekė suvokimas, jog esame ne tik lietuvių pasaulio, bet ir krikščionių pasaulio dalimi. Vėlgi atrodytų toks savaime suprantamas dalykas, nuo pat pakrikštyjimo buvome šio pasaulio dalis, bet viskas atrodė labai oficialu ir netikra. Pirmą kartą susidūriau su kunigu su kuriuo norėjau bendrauti daugiau, norėjau iš tikrųjų užduoti daug klausimų ir jaučiau jo meilę žmogui (tai ne vien tėviška meilė, tam reikėtų sugalvoti atskirą žodį). Jis jaunas, bet jo širdis plati ir didelė, kurioje telpa Australijos lietuviai, australai ir šiaip visa žmonija, nes jis neieško kažko blogo žmoguje. O juk iš tikrųjų blogų žmonių nėra, yra tik negeri jų poelgiai. Kunigas Juozas Deveikis pasidalino savo geru ir aš tikiuosi, jog mes kada nors galėsime atsilyginti. Jeigu ne jam, tai kam nors kam reikės pagalbos, net jeigu jie jos neprašys.  

Kalbant apie pagalbą, kaip jau rašiau lietuvių parapijos namai Melburne reikalauja dėmesio. Aš kol kas nesugalvojau kaip galėčiau jiems padėti. Bet manau, kad tai ne vien Melburno lietuvių reikalas. Tai turėtų būti aktualu visiems lietuviams Australijoje ir netgi Lietuvoje. Nes tie parapijos namai rūpinasi lietuviškumo išsaugojimu (o kaip žinia pasaulyje mes esame nykstanti rūšis :)). Juose vyksta lietuvių vaikų pamokos, spausdinamas laikraštis, priimami gyventi svečiai bei tai yra kunigo namai. Galbūt ne viską tiksliai aprašiau, tačiau faktas yra toks, kad tai yra labai svarbus pastatas. Be visa ko jam apie pusantro šimto metų ir tikrai reikia remonto. Tai tik viena iš galimybių mums visiems kažkuo prisidėti prie to buvimo lietuviu bendrumo jausmo. 

Ačiū visiems, kurie padėjo pabusti iš letargo miego ir pajusti bendrumo jausmą. Tai nepakartojamas pojūtis. Noriu dar :D

Būkime atviri pasauliui.

Su meile,
Meilūnai :)

Melburnas

Raudona Australijos žemė

Dalinuosi mūsų nuotykiais Melburne kaip ir žadėjau. Tik bijau, kad nepapasakosiu daug, nes realiai mieste praleidome tik apie 4 valandas iš kurių dvi buvome su Aru miesto akvariume. Tad buvo per mažai laiko susipažinti miestu ir aplankyti gražiausias jo vietas. Be to dar lijo. Žinoma manęs gimusios lietaus krašte nepagąsdins menkas lietutis, tik atgaivins, o ir Arui patiko slėptis po skėčiu, tačiau man kaip atsakingai mamai nepatiko ta mintis apie sušlapusį ir sušalusį vaiką. O sušalęs jis tikrai būtų, nes nuvykus į Melburną atrodė, kad patekome į visai kitą šalį. Iš šiltojo Brisbeno į vėsų ir drėgną Melburną. Bent jau tokį pirmą įspūdį man paliko tas miestas. T.y. buvau labai laiminga grįžusi atgal į Kvinslandą ir dar labiau laiminga, kad kai rinkomės kur Australijoje gyventi - pasirinkome būtent Brisbeną. Bet grįžtu prie kelionės.

Melburno Southern Cross stotis

Keliaujant vienai su vaiku labiausiai gąsdino didelės minios ir galimybė pamesti jį iš akių, tačiau Aras buvo paklusnus ir geras vaikas (bent jau didesnę laiko dalį :))). Skrydžiai pirmyn ir atgal visumoje pavyko sklandžiai, tik grįžtant jis dvi valandas negalėjo nustygti vietoje tai visus kalbino, žaidė ir šoko ant sėdynės neprisėsdamas nei akimirkai. O juk buvo jo pietų miego metas. Žinoma tiek pervargęs jis paskui nebeatlaikė spaudimo kai besileidžiant lėktuvui užgulė ausis. Apie jo diskomfortą sužinojo visi esantys lėktuve. Niekaip negalėjau įtikinti jo atsigerti ar kažko užvalgyti (netgi šokolado, kurio jis taip dažnai prašo!!!), kad tai padėtų atsikimšti ausims. Laimei mus išgelbėjo vienas malonus vyriškis - jis nupirko mielą žaislinį tigriuką iš lėktuvo parduodamų daiktų ir Aras įsikibęs į naują žaislą dar šiek tiek besiskųsdamas užsnūdo prieš pat lėktuvo ratams paliečiant žemę. Tad nemalonus jausmas ausyse netrukdė prieš tai kai jis buvo pailsėjęs, bet buvo visai nepakenčiamas pavargusioms jo mintims.

Lietuvių parapijos namai - senas ir gražus pastatas, bet jau labai reikalaujantis remonto.

Kalbant apie gerus žmones tai jų šitoje kelionėje sutikome begalę. Pradedant nuo malonios ir paslaugios Danos Levickis - Melburno konsulės. Ji nuo pat visų organizacinių darbų pradžios maloniai atsakė į visus klausimus ir padėjo visais su Aro paso atnaujinimu susijusias reikalais. Taip pat esu dėkinga Onai už pagalbą ir rekomendacijas dėl nakvynės. Tai mums padėjo sutaupyti pinigų, bet visų svarbiausia išmokė mane vienos pamokos apie kurią parašysiu atskirą įrašą :). Esu dėkinga Monikai, kuri mus pasitiko oro uoste ir pristatė į parapijos namus (ačiū, kad paskolinote skėtį, jis mus išgelbėjo), Juozui Deveikiui - kunigui Melburne už suteiktą prieglobstį, pokalbius, dėmesį ir dar vieną naują supratimą, kad net būdami toli nuo tėvynės ir savos šeimos - esame lietuvių šeimos dalimi Australijoje.
Esu dėkinga visiems tiems žmonėms, kurie be jokių ribų šypsojosi Arui, jį kalbino ir tarsi džiaugėsi jo buvimu šioje žemėje. Tai leidžia mylėti pasaulį dar labiau.

Ką aš galiu papasakoti apie patį Melburną ko dar nepasakiau? Sakiau, kad buvo šalta. Žinoma, jis juk už kažkur 1700km (jeigu neklystu) nuo Brisbeno į pietus (šiame pusrutulyje tai reiškia šaltėjimą) ir dabar jau antra rudens pusė, bet man dabar sėdint su vasarine suknele ir mylint šią Kvinslando šilumą tapo sunku susitaikyti su mintimi apie šaltą rudenį :). Tačiau ta vėsa, nugeltonavę ir lapus metantys medžiai man atrodė nostlagiškai. Jie priminė Tėvynę. Todėl suprantu Lietuvius sakančius, kad Melburne jiems patinka labiau. Ten jie jaučiasi arčiau savo šaknų, to kas įprasta prigimtiniam būviui.

Melburnas daug pilkesnis už Brisbeną. Brisbenas toks žalias ir gaivus, Melburne man pritrūko medžių, žalumos ir ne tik mieste. Leidžiantis lėktuvui atidžiai stebėjau viską iš viršaus. Kylant Brisbene miestas atrodė lyg būtų įsikūręs parke, tuo tarpu Melburnas atrodė įsikūręs laukuose. Aš žinoma dar daug nemačiau, tad pasakoju tik tai ką pastebėjau. Bet kad mano nuomonė pasikeistų reikėtų dar labai daug pamatyti ir visų pirmą gamtos aplink miestą. Nesu aš miesto žmogus ir netraukia manęs senoviniai pastatai (kiek seni jie gali būti Australijoje) pakankamai to atsižiūrėjau Europoje ir per savo studijas. Mane traukia tai kas sukurta gamtos ir žinoma to pamatyti be nelaisvėje gyvenančių žuvų aš nespėjau.

Krokodilas tikras ir milžiniškas tad gera būti už stiklo

O ant netikro galima ir pasėdėti...

...ir palaipioti.

O iš to ką pamačiau niekaip nesuprantu kodėl Melburnas geriausias miestas pasaulyje. Žinau, yra sena australiška kova tarp jų miestų. Aš ne australė ir nedalyvausiu toje kovoje, bet iš mano pastebėjimų Brisbenas yra tvarkingesnis, jo traukiniai naujesni ir tvarkingesni (tiek kiek aš jų mačiau). Žinoma tai toli gražu ne visi rodikliai. Tiesa žmonės Melburne mus užkalbino daugiau kartų nei tai nutinka Brisbene, tad gal ten jie tikrai laimingesni, o gal mes atrodėme kaip tokie kuriems reikia dėmesio :D. Tad objektyviai lyginti ir spręsti aš negaliu. Melburne praleidau tik vieną parą, o Brisbene gyvename jau virš metų ir jaučiame tam tikrą meilę, kokią galima jausti miestui svetingai mus priėmusiam svetimoje šalyje.

Žiūrėk, mama, aš po vandeniu.

O aš tarp ryklių... Vėlgi kaip džiugu, kad yra stiklas.

Neapsakomo grožio jūrų arkliukas

Ir paslaptingosios medūzos...

 Gaila nepasinaudojome nemokamu tramvajumi, kuriuo galima apvažiuoti visus žymiausius objektus centre. Tiesiog nebuvo tam laiko ir kadangi buvau su vežimėliu įlipimas į aukštą tramvajų pasirodė labai sudėtingas tad tuo teks pasinaudoti kai keliausiu ne viena :). 
Labai patiko dideli Lietuvių namai. Didelės patalpos, lietuviškas baras (į kurį iš skubėjimo neužsukau - ak, kaip nelietuviška :DDD), biblioteka ir šiaip visa lietuviška atmosfera. Žodžiu, nostalgijos Lietuvai Melburne buvo daugiau nei tikėjausi :).

Rudeniški parkai.

Gaila, kad teko visur skubėti. O paskui netgi slėptis nuo lietaus. Dar labai daug norėjau pamatyti ir bent kažką nufotografuoti, kad galėčiau parodyti, tačiau kaip išėjo taip. Vis dėlto ne atostogauti, turistausti keliavome, o tik pasą atsinaujinti. Bus dar tų progų :).

Dar kartą esu dėkinga visiems, kurie mums taip šiltai padėjo. Tikrai puikus jausmas apima. Būtinai dar sugrįšime į Melburną, kad patikrintume tai kodėl jis vis dėlto geriausias miestas pasaulyje :D... Bet bent jau su dabartine patirtimi gyventi ten tikrai nenorėčiau (nepaisant to, kad didžioji dalis Australijos rašytojų ir menininkų gyvena būtent Melburne - bent jau aš taip girdėjau). Kiekvienam savo :).

Tokio stiliaus namų pilna visame mieste. Tikrai žavingi nameliai.

Visumoje - Australija man vis dar pasakų ir nuostabių atradimų šalis :).

Priverstinė kelionė į geriausią pasaulio miestą

Įrašas apie Lietuvos ambasados nebuvimą Australijoje ir tai kad Lietuvos vaikų pasai iki 5 metų galioja tik du metus.

Taip, Aro pasas baigsis Spalio mėnesį, o tai pastato mus į labai nepatogią padėtį. Gerai bent tiek, kad susigriebiau apie tai pasidomėti dabar, likus pusei metų iki to momento kai jo pasas pasibaigs, o ne mėnesiu vėliau. Nes....

Lietuvoje nėra Australijos ambasados. Nuostaba dėl to, kad jei atvirai nesuprantu kaip ten viskas vyksta su ta diplomatine politika. Žodžiu, artimiausia ambasada yra Japonijoje. Ir kad ir kaip aš norėčiau aplankyti tą šalį, tai tikrai dar ne taip greitai ir priverstinai. Kadangi Australijoje nėra ambasados, žmonės norintys prasitęsti, pasidaryti ir pan. Lietuvišką pasą turi laukti konsulinės misijos iš Japonijos į Australiją. Jos būna dvi per metus (kaip supratau) - viena Melburne (kaip tik šį mėnesį), kita Sidnėjuje. Taigi kita bus tik spalio pabaigoje, lapkričio pradžioje, o tai jau reikštų, kad Aro pasas būtų pasibaigęs.

Pasą keisti kiek per anksti, tačiau neturime kito pasirinkimo. Vėliau jau gali būti per vėlu. O dar kaip Merfio dėsniai galioja, dažniausiai prisireikia tada kai neturi ir pan... 

Sukaupusi visą drąsą ir jėgas pasiryžtu vykti į Melburną už dviejų savaičių viena su Aru. Vienai keliauti nebaisu... Bet vienai su Aru tai jau iššūkis. Jis toks nenuorama ir padauža, kad tai tikrai nebus paprastas pasidairymas po naują miestą.

Žodžiu, jeigu yra norinčių mums patarti ką staigiai aplankyti Melburne kol ten svečiuosimės dvi dienas, tai mielai laukiu pasiūlymų :). O vėliau bus pasakojimas ir apie tai kaip mums ten sekėsi. Nors palaukite... pirma dar reikia nusipirkti lėktuvo bilietus ir susirasti kur apsistoti ;)...

Vis tie netikėti gyvenimiški iššūkiai...

P.S. Kam aktualu daugiau informacijos čia.  P. Danutė Levickis Garbės konsulė Melburne labai maloni ir draugiškai man padėjo visais klausimais.