Tikriausiai jau supratote, kad mums Australija patinka. Ir tikriausiai jau nutuokiate, jog mes grįžti neketiname, nors mūsų viza baigiasi Spalio 15 d. Tai yra, mes labai norėtume nepalikti šitos šalies, kurioje jaučiamės kaip namuose ir kuriuose norėtume užauginta Arą bei jei gyvenimas duos ir daugiau vaikų. Bet ne viskas taip paprasta... Tik viskas iš eilės...
Šių metų kovo mėnesį susisiekėme su advokatais, tikrai rimta firma, kuri padėjo gauti vizą dabartiniam Tado darbdaviui. Mes tikėjome, kad ir mums padės. Ir žinoma jie pažadėjo, kad gauti vizą mums neturėtų kilti sunkumų. Ką jūs, jie mums pažadėjo, kad gausime nuolatinio gyventojo vizą, o tai geriausia viza kokią galima gauti. Nepaisant to, kad aš juos įspėjau jog Tadas neturi reikiamos kvalifikacijos, jie man sakė, kad darbo patirties užteks tai vizai gauti. Tik viza kainuos 16.000 dolerių. Viskas gerai galvojame, sutaupysime tuos pinigus ir nuoširdžiai ėmėme juos taupyti. Nors buvo žmonių, kurie sakė, kad kvailai elgiamės išleisdami 5500AUD advokatams. Bet turėjome tam savų priežasčių ir nekeistume savo sprendimo, keistume tik advokatus.
Taigi mūsų advokatas sakė, kad galime vėliausiai pradėti visus procesus Liepos 15 d. Kadangi trūko nemažai pinigų ta data mums tikrai tiko, nes turėjome laiko susitaupyti pirmą įmoką. Ir tiesą sakant viską pradėjome Birželio pabaigoje. Gavome sąrašą dokumentų kuriuos reikia pateikti ir aš ėmiau juos kaupti. Kilo klausimų tad prašiau advokatams tuo pačiu paklausdama kiek dar laiko turime iki dokumentų pateikimo. Tai įvyko Rugpjūčio pradžioje.
Kad suprastumėte kodėl viskas taip ilgai užtruko nupiešiu mūsų dienos vaizdelius - Tadas dirba maksimaliai kiek gali. Aš žiurėjau Arą (kas turi vaikų žino, kad tai 100% reikalaujantis darbas), kai nežiūrėjau tai mokiausi, nes mokslus baigiau Rugpjūčio pradžioje, rašiau penktą knygą, rūpinausi pirmos knygos marketingu, rūpinausi antros knygos leidyba ir rūpinausi mūsų dokumentais.
Taigi... Kai parašiau advokatams, gavau atsakymą, kad mes jau vėluojame pateikti dokumentus vizai. Mane ištiko šokas. Sumokėta 3500 AUD advokatams, o viskas ką jie padarė tai atsiuntė sąrašą, kurį patys turėjome vykdyti ir net nesugebėjo parašyti iki kada tuos dokumentus riekia pateikti. Staiga ta Liepos 15 d. išnyko. Mes vėlavome pildyti savo svajonę. Žinoma, mečiau visus savo darbus (išskyrus Aro žiūrėjimą :DD ) ir puoliau vadovauti visam reikalų paskubinimo procesui, neįsileisdama visų minčių apie tai kokią klaidą padariau pasitikėdama profesionalais... Surinkome viską ko nebuvome surinkę akimirksniu, netgi teko papurtyti Tado darbdavį, kuris tuo metu atostogavo Airijoje, kad parašytų visokių papildomų raštų. Ir staiga rimtas skambutis iš advokatų.
"Tadas neturi tinkamos kvalifikacijos vizai". Tikrai norėjau sviesti telefoną toli, toli... iki Melburno kur buvo mūsų advokatai. Aiškinu, kad aš tai žinau ir jiems tai sakiau. Bet problema ta, kad konsultavo mane firmos savininkas, o visus reikalus tvarko kažkoks asistentas ir jo vadovė. Ir pasak jų savininkas taip neturėjo sakyti, nes taip nėra... bla bla bla.. dar daugiau argumentų... Kuriuos turėjo žinoti jie, o ne mes... paprasti žmonės samdantys profesionalus būtent dėl to, kad visko nežinome, tikėdami, kad jie žinos tą viską ko nežinome mes... Klydome. Jeigu būčiau prie visų savo darbų ėmusis ir vizos tvarkymo darbų pati, tikriausiai būčiau atlikusi nepalyginamai geresnį darbą nei atliko mūsų advokatai...
Mes dar didesniame šoke. Viskas krenta iš rankų. Visi planai, kuriuos turėjome, visi žingsniai kuriais ėjome staiga nesilygiuoja su mūsų galimybėmis. Nes mūsų galimybės sumažėjo iki Plano B ir Plano C (vis dar nežinome ar pavyks Planas B, nes galbūt jau ir jam vėluojame).
Taigi sėdėjome kurį laiką su tuo šoku žinodami, kad turime skubėti, bet skubėti negalime, nes Tado šefas išvykęs iš šalies ir viskas priklauso dabar nuo jo... Pirmą kartą gyvenime norėjau, kad greičiau užsibaigtų mėnuo, nes kažkur giliai pasąmonėje vyliausi, kad tai tik netikęs mėnuo kaltas... Jam pasibaigus viskas vėl bus gerai. Dabar jau Rugsėjis ir kol kas jis nieko mums nežada. Kol kas mes laukimo būsenoje, o tai patikėkite šlykšti būsena kai ant kortos pastatyta visa mūsų ateitis.
Mūsų atsarginis planas pavirto pagrindiniu planu. Ir net jis dėl paskutinių nesėkmių toks slidus atrodo, kad nežinau kaip gyvenimas pasisuks. Bet tokie sunkumai tik leidžia suprasti kaip labai mes norime čia pasilikti. Ir būtent dėl to tam tikra prasme apsimetame, kad viskas gerai ir gyvename tokį gyvenimą, kokį gyventume, jeigu nereikėtų tvarkytis vizos... Bent jau stengiamės tai maksimaliai daryti kažkur giliai skaičiuodami paskutines dienas ir melsdamiesi, kad tik darbdavys spėtų pateikti visus reikiamus dokumentus mūsų vizai...
Galbūt kai kas iš mūsų juoksis prisiminę, kad jau turėjome panašių problemų atvykdami ir atvykę į šalį. Tai yra su tokiais dalykais mums tiesiog nesiseka. Bet aš tai matau taip - geriau tokios menkos nesėkmės nei kažkokie baisesni dalykai. Nors nuo to priklauso mūsų gyvenimas, tai vis tiek nėra sveikatos praradimas ar dar baisesnės nelaimės. Tai išsprendžiami dalykai, kliūtys, nesklandumai ir sienos, kurias reikia pramušti, kad įrodytum sau ir kitiems kaip labai kažko nori. Kiti atsimušę į tokias sienas pasiduoda ir apsigręžia. Mes daužomės tol kol dar galime. O vėliau didžiuosimės savimi, kad ir kokie būtų rezultatai. Taip kaip didžiuojamės vis dar dėl to kokie drąsūs buvome atvykdami į svetimą šalį, kur mūsų niekas nelaukė ir bandydami patys prasimušti. Niekas iš mūsų neatims to pasididžiavimo jausmo. Net jeigu apsigręžus tektų važiuoti namo...
Bet viltis miršta paskutinė. Laikykite kumščius už mus. Dabar mums prireiks visos sėkmės, kokią tik galime gauti.
Ir rojuje būna audrų...
O be to čia pavasaris ir taip gera. Ir dar tiek daug liko neaplankyta, nepatirta ir neišgyventa. :)
Be kovos nepasiduosime!
Laukimo būsenoje džiaugiamės žiedais kieme |
Palaikymo komanda laiko pilnas kišenes špygų :) :)
AtsakytiPanaikinti