Trumpiausi metai

Tikėjausi šiuo įrašu pasidalinti kai buvo lygiai metai mūsų gyvenimo Australijoje - Vasario 3 d. Tačiau taip jau nutiko, kad vėl keliamės. Taip, taip... Ir tai bus septintas kartas per pastaruosius 13 mėnesių. Būtų viskas gerai, jeigu kartu nekeliautų visa mūsų manta - sofos, lovos, spintos, komodos ir visa eilė per labai trumpą laiką bet nemažo užgyvento turto. Jau tapau profesionalė daiktų pakavime, išpakavime ir naujos vietos atradime naujuose namuose. Greitai galėsime savo perkraustymo firmą įkurti su pilnu aptarnavimu :D. Juokas juokais, bet toks mūsų gyvenimas ne mūsų noru. Ir šitą namą, kuriame gyvename šeimininkas ruošiasi griauti. Mes tai žinojome, tad tai mūsų labai nenustebino. Sutaupėme daug pinigų gyvendami šitame name, tad tai vienintelis tikrai didelis pliusas. Iš esmės namas buvo tragiškas. Senas, netvarkingas ir baisokas. Net Aras apsidžiaugė kai pasakiau, jog kelsimės. Viskas atrodė maždaug taip:
Aš sėdžiu ir ieškau namų internete jis priėjęs klausia kas čia.
- Naujo namo mums ieškau, kelsimės tuoj.
Jis išpūtė akis ir šokinėdamas sušuko:
-Jej!
-Tau čia nepatinka? - klausiu nustebusi.
-Ne, čia baisu... - ir dar su tokiu pasibaisėjimu veide.
 Ir po to man ieškant  naujų namų visą laiką karotojo:
- Naujo namo, čia baisu...
Jis netgi važiavo su manimi į namų apžiūras ir lyg koks profesionalas vaikščiojo rimtai komentuodamas "I like it" :). 
Arą šiame name labiausiai gąsdino tai, kad palėpėje gyveno oposumai ir jie bėgiodami ant lubų garsiai rėkdavo besipykdami. Žodžiu garsas vidury nakties nubudus toks lyg pragaras būtų prasivėręs ir visi laisvės išsiilgę demonai veržiasi į mūsų namus. Vat taip paprastai. Be to šitame name mes buvome mažuma - oposumai, milžiniški tarakonai, žiurkės, termitai, įvairiausių rūšių skruzdėlės (visą maistą įskaitant batoną turėjau sudėti į plastmasines maistines dėžutes, nes buvo tokių mažyčių, kurios lenda visur), vorai, geko, driežai, paukščiai šeimininkaujantys kieme ir įvairiausi lyg ne šio pasaulio vabalai, kurių įvardinti net negalėčiau. Nieko čia labai blogo aišku, tai tik Australijos kasdienybė. Jau pripratome dalinai. Ir net vorai taip nebegąsdina kaip anksčiau. Vis dėlto namas buvo toks senas, jog gamta ėmė jame viršų, o mes esame prašaliečiai, kurie taip pat turėjome susigyventi su visomis tomis kitomis gyvybėmis. Ne viskas taip baisu. Iš išorės namas atrodo visai normaliai, tik viduje visos linksmybės prasideda.
Tačiau dabar susiradome namą 20 km nuo miesto centro, ramesniame mikrorajone, nors labai abejoju ar įmanoma šitoje šalyje kažkur toli pabėgti nuo visos tos gyvūnijos. Tai net nesistengiame :). Tik tikiuosi, jog Arui naujame name nebebus baisu :). Bet užtenka apie tai. Aš visų labiausiai norėjau parašyti apie pastaruosius metus ir taip kaip viskas pasikeitė mūsų gyvenimuose, o visų labiausiai mūsų požiūris į daug ką.
Sakykime, kad ir požiūris į atstumą. Kažkada Šeškinė atrodė pakankamai toli nuo Vilniaus centro. O dabar ir 20 km vieni juokai. Per pastaruosius metus Brisbene tik 2 kartus buvau užstrigusi kamštyje. Žinoma, Tadui teko to šiek tiek daugiau, bet irgi ne tiek daug kiek tai vyksta Vilniuje. Žinoma, Brisbenas labai plačiai išsidėstęs ir jame yra transporto kamščių, bet jie ne tokie dažni.
Per pastaruosius metu nebuvo nei vienos dienos kad kam nors nepažįstamam nenusišypsočiau. Tiesiog čia visiškai normalu bendrauti tarpusavyje, lyg būtume vienodi. O iš tikrųjų visi ir esame tokie - visi esame žmonės. Australijoje tikrai jaučiuosi kažko dalimi, jaučiu, jog mane sieja ryšys su kitais žmonėmis aplink mane, net jeigu jų nepažįstu. Čia visi atrodo draugais. Sveikintis, palinkėti geros dienos taip natūralu tarp svetimų kaip tai natūralu tarp draugų.
Per metus pamatėme ir patyrėme daugiau nei per visą savo gyvenimą. Kalnai, vandenynas, miestas, parkai. Dar tik labai mažą dalį apžiūrėjome, bet užteko ir to. Žinoma, tai nepanaikina namų ilgesio, tačiau tuo pačiu žinome kodėl viską darome ir judėdami link tikslo jaučiamės lyg gyventume pilnavertį gyvenimą.
Paskutiniai metai atrodo rumpesni nei visi iki tol nugyventi mūsų metai dėl to kaip greitai jie pralėkė. Net nesitiki, jog jau metai kaip esame išvykę. Kartais atrodo, jog tik vakar pakėlėme sparnus nuo Lietuvos žemės, o štai jau visai kitokį gyvenimą gyvename. Esame užimti, pavargę nuo darbų, kėlimųsi ir įvairių patirčių, tačiau tuo pačiu tokie laisvi ir laimingi bei viskas tik dėl to, jog išdrįsome ir padarėme kažką apie ką kiti net pasvajoti nedrįsta. Mūsų ateitis labai neaiški, nežinia kur gyvenimas mus nublokš ir kokie bus mūsų žingsniai. Tačiau tuo gyvenimas atrodo tik žavus.
Nustojome vertinti materialų turtą (taip kaip Lietuvoje jis atrodė svarbus), nes jis sukelia ne tik patogumo, bet ir sunkumų kai reikia judėti per gyvenimą.
Įkopti į aukštą kalną tapo siekiamybė, o ne baimė. Pamatyti vorą reiškia susidomėjimą nebe pasišlykštėjimą (to negaliu pasakyti apie tarakonus, nes nenoriu net pasakoti kaip jie atrodo sutraiškyti...veeee....). Vertiname lietuviškas savybes sugebėti daug dalykų pasidaryti patiems - pradedant vakariene ir baigiant sodo priežiūra. Čia retas tai daro, bet dėl to supranta, jog už tokius darbus reikia mokėti nusimanantiems. Tai reiškia, jog retas vakarienę gamina pats - dėl to pilna užkandinių; retas tvarko sodą pats - dėl to pilna sodininkų;  retas netgi pats tvarkosi savo namus - dėl to pilna namų tvarkytojų ir niekas nelaikomas tinginiu ar negabiu dėl to, kad samdo darbuotojus. Jiems daug keisčiau matyti, kad tokius darbus žmonės atlieka patys. Gal dėl to sumuštiniai vaikams pietums yra norma, o mano paruošti patiekalai Arui stebina visus, nes tai taip neįprasta kas vakarą ruošti šviežią vakarienę, kurios likučius ir vyras, ir vaikas gali neštis į darbus :).
Be visų australiškų patyrimų metai buvo įpsūdingi tuo, jog reikėjo Tadui susirasti naujų darbų ir išmokti daug to darbo subtilybių. Arui reikėjo pradėti lankyti darželį, susirasti naujų draugų ir tai tikriausiai emociškai daugiau reiškė ne tiek jam, kiek man. Tuo tarpu man svarbiausia buvo tai, jog aš pradėjau rašyti ir greitu laiku žmonės galės skaityti tai ką sukūriau :).
Žodžiu, visumoje buvo nepaprasti metai. Bet visų svarbiausia tai kokią sielų laisvę mes dabar jaučiame. Nesunku tuo užsikrėsti nuo žmonių, kurie per savo gyvenimą nėra matę karo, jo pasekmių ar kitokių sunkumų. Taip sakant bananų čia yra visus metus, tad ko dar gali daugiau trūkti (čia skirta tiems, kurie dar atsimena kaip gavę žalių bananų juos nokindavo rūsyje ir pan.)?

Linkiu visiems tokią laisvę pajusti ir nepamiršti, kad gyvenimas nėra vien laukimas nuo atlyginimo iki atlyginimo, taip sakant gyvename ne tam, kad dirbtume be gyvenimo džiaugsmo. Gyvename tam, kad patirtume maksimumą.

Myliu ir linkiu gerų tikslų bei jų išpildymo :).

P.S. Ieškokite Luna Mei ir laukite kol išeis "Ero. Karalienė" ;)

Lietuva vs Australija III

Esu neramios sielos žmogus. O gal tiesiog rašyti man svarbu lygiai taip pat kaip kvėpuoti. O jeigu dar galiu tuo pasidalinti su jumis, tai apskritai ko galima daugiau norėti?

Šiuo įrašu noriu užbaigti Australijos ir Lietuvos skirtumų temą. Dar toli gražu visų neaptariau prieš tai buvusiuose įrašuose.  Tikiuosi, jog ši tema jums dar neatsibodo? :)

Primenu, jog pastebėjimai grynai asmeniniai. Kiekvieno patirtis gali būti kitokia, tad nepriimkite to kaip absoliutaus rodiklio viskam.

• Vienas keistesnių atradimų šitoje šalyje man buvo tai, kad žmonės labai dažnai prekes parsiveža iš prekybos centro su prekybos centro vežimėliais. Jeigu gyvena netoli prekybcentrio, tai su tais vežimėliais ir parvairuoja namo. Žinoma, yra ir Lietuvoje tokių atvejų. Bet čia dažnai vežimėliai paliekami tiesiog gatvėje ir netgi pakankamai toli nuo artimiausio prekybos centro. Dėl tokio dažno savivaliavimo prekybos centrai netgi įtaiso į vežimėlius technologiją, kuri išvažiavus iš prekybos centro teritorijos užblokuoja vežimėliams ratus. Ir nieko keisto, nes tie vežimėliai nemažai kainuoja.
• O jeigu jau kalbame apie prekybos centrus, tai svarbu paminėti kitą keistenybę lietuviui. Atsimenu, kai Marijampolėje pastatė Rimi ir Maxima vieną šalia kitos, jas skyrė tik gatvė. Koks tai buvo visiems nusistebėjimas kaip čia taip arti du skirtingi tinklai įsikūrė. Tuo tarpu kiek patyrėme Brisbene prekybos vietos, tai lyg centrai kiekvienam mikrorajonui. Tuose plotuose dažniausiai įsikuria iš pažiūros konkuruojančios parduotuvės. Štai šalia mūsų namų esančiame tokio pobūdžio centre yra Coles, Woolworths ir Aldi. Trys visiškai skirtingi maisto prekių tinklai viename dideliame plote. Dar daugiau - kai tuo tarpu Lietuvoje kiekvienas Akropolis, Panorama ir pan. turi savo maisto prekių parduotuvės tinklą, čia tokio pobūdžio prekybos centruose gali būti ir visi trys minėti konkurentai ar netgi ir daugiau. Nieko tai nestebina, nes taip tiesiog patogiau vartotojui. Jis pasirenka kur jam eiti. Dažnai netgi aplanko visus tris, nes jie šiek tiek skiriasi. Kaip ir mūsų Iki, Maxima, Rimi ir pan. 
• Vis dar apie tuos prekybcentrius. Lietuvoje dažnai būna taip, kad kasų yra labai daug, bet eilės milžiniškos. Nežinau ar tai žmonių trūkumas ar kitos priežastys, bet net savitarnoje būna eilės. Kartais net ne piko metu. Tuo tarpu kiek patyrėme čia - eilių beveik nebūna. Maisto prekių parduotuvės dažniausiai nebūna labai didelės ir neturi daug kasų, tačiau net kai parduotuvėje daug žmonių ir jie perka po daug, vis tiek netenka atstovėti tokių eilių kaip Lietuvoje. Gal labiausiai padeda tai, jog didžiuosiuose tinkluose kasininkai patys sukrauna prekes į maišelius. O gaila, Lietuvoje turėjau sistemą ir buvau beveik profesionalė šiame reikale :DDD... Čia jau visai išlepau nuo tokio dėmesio, nes tie kasininkai beskaičiuodami ir kraudami prekes dar sugeba maloniai pasisveikinti, nusišypsoti bei ką nors įdomaus papasakoti ar Arą pakalbinti. Jiems neabejotinai moka daugiau nei Lietuvos kasininkams. O gal oras padeda?
• O kad jau šis įrašas tapo toks prekybos centrų pamaloninimas, tai turiu pasakyti ir blogų dalykų. O blogiausias yra tas, kad labai trūksta tam tikrų prekių. Nors aišku tai tiesiog lietuviškos prekės prie kurių esame pripratę. Čia nerasi daktariškos dešros (nebent specialioje rusų parduotuvėje), nėra mylimo pomidorų padažo (kas mane pažįsta žino kaip aš jį beveik visur dėdavau), nėra kefyro arba jis labai brangus, nėra varškės ir mylimų sūrelių. Aišku daug yra tokių prekių, kokių net matę nesame. Bet kartais norisi kažko pažįstamo ir įprasto. Rasti atitikmenys kokybe kartais neprilygsta mylėtiems produktams Lietuvoje. Be to apie tokį dalyką kaip cepelinus kol kas tik pasvajojame. Čia nėra paprasčiausio dalyko - elektrinės tarkos. O ir mėsmalių dar nematėme. Tikriausiai dėl to, kad didžiuosiuose prekybcentriuose visa mėsa paruošta ir supakuota tereikia dėdi ant barbekiu. Nėra ir mėsos skyrių kur gali paprašyti tam tikrą mėsos gabaliuką atpjauti. O kiaulienos čia jie apskritai labai kratosi, lyg tai automatiškai reikštų, jog anksčiau mirs. Kadangi nelengva gauti geros kiaulienos, tai ir apie šašlykus kol kas tik svajojame. Nors mėsa ne vienintelė priežastis. Jie neturi šašlykinių. Iešmų įsigyti galima, tačiau čia neįprasta kepti maistą ant anglių. Visi barbekiu yra dujiniai. Taip kad kaip šalis turinti tiek gero oro daug praranda neturėdama šašlykų :). 
• Tęsiant trūkumų ir maisto temą turiu prisipažinti kaip man čia trūksta "Čili" picerijų. Dar nevalgiau nei vienos skanios picos nuo atvykimo į šią šalį. Žinau, "Čili" irgi ne tobula, tačiau jų picos buvo daug skanesnės nei bet koks pasirinkimas, kurį man teko bandyti čia. Be to picos stebėtinai brangios. Žodžiu, ne gyvenimas čia tokiai picų mėgėjai kaip aš :D. 
• Jeigu jau kalbu apie ekonominius dalykus, tai pastebėjimas toks, jog čia labai brangios paslaugos. Tai yra bet koks žmogaus rankų prisilietimas kainuoja labai daug. Nuo statybininkų, santechnikų, picos pristatymo vairuotojų iki telefonų kabelių tiesėjų. Aišku žiūrint iš kitos pusės tai reiškia, jog atlyginimai yra labai geri. Ir nors paslaugos brangios didžioji dalis prekių procentaliai tampa pigiomis lyginant pagal gaunamą atlyginimą. Rūbai, technologijos, kvepalai, papuošalai. Vartojimui čia ribų nėra. 
• Kitas malonus atradimas buvo tai, jog bankuose paslaugos nemokamos. T.y. nereikia mokėti už pavedimus net jeigu pervedi į kitą banką. Ir jokių metinių, mėnesinių ir kitokių mokesčių. Su labai retomis išimtimis. Aišku tai mūsų patirtis su mūsų banku, bet vienas draugas sakė, jog bankams neleidžia tokių paslaugų apmokestinti įstatymas. Lietuvoje tokie mokesčiai kartais versdavo iš kėdės.
• O jeigu kalbame apie pinigus, tai kiek teko susidurti kol kas  - jokių atlyginimų vokeliuose. Žmonės čia netgi kratosi tokios minties, kad kažkokie piniginiai reikalai galėtų vykti neoficialiai. O mes visi puikiai žinome kokia situacija yra Lietuvoje. Australijoje didžioji dalis mokėjimų vyksta oficialiai, žmonės susimoka mokesčius ir iš to seka labai daug kitų dalykų, tokių kaip sekantis punktas.
• Labai gražiai sutvarkyti parkai. Jokių šiukšlių, stiklų ar pijokų. O žaidimų aikštelės apskritai nepaprasto grožio ir įdomumo. Ir kiekviena didesnė jų yra kažkuo išskirtinė. Vienur vyrauja drakono tematika, kitur vandenyno, trečioje muzikos. Aikštelės saugios, o struktūros aikštelėse net ir man suaugusiai atrodo labai viliojančios prisiminti vaikystę :). O tai kokios jos tvarkingos, net ir atokiau nuo miesto esančios, įrodo, jog čia nėra po pamokų besivalkiojančio jaunimo, kuris teršia tas aikšteles. Štai Vilniuje gražiame, natūraliame, bet kiek atokesniame nuo centro parke užpernai sutvarkė žaidimų aikštelę. Įrengė medinius suoliukus, surentė gražų medinį namelį, padarė supynes. Mėgdama tą pasivaikščiojimų taką migdydama dar visai mažutį Arą mačiau kaip žmonės dirbo. Kai jie baigė, jau už savaitės suoliukai nebebuvo savo vietose. Kažkam pasirodė geriau juos sudėti aplink vieną stalą. Žinoma, juk tai leido kompanijai lėbauti, o to įrodymus jie paliko visur besivoliojančių butelių pavidalu. O štai aš taip džiaugiausi, jog paaugęs Arutis galės ten žaisti. Po "pertvarkymų" net į tą pusę grįžti nesinorėjo. O atrodo gyvena lygiai tokie patys žmonės ir Lietuvoje, ir Australijoje. Bet pagarba aplinkai visai kitokia. 
• Žinoma, ir čia žmonės netobuli. Netrūksta ir čia šiukšlintojų. Nors tai stebina. Atrodo kaip galima šiukšlinti, kai viskas taip gražu ir sutvarkyta. Bet tai dažniausiai pasitaiko iš pravažiuojančių vairuotojų pačiame mieste ir tokiose vietose kur žmonės akivaizdžiai pagalvoja "Moku mokesčius, tai tegul tvarko" ir "Australija tokia didelė, kad jos visos vis tiek neužšiukšlinsime". Bet tai daugiau išimtiniai atvejai, nes pvz. nacionaliniuose parkuose, dažnai lankomuose pasivaikščiojimų takuose kiek apėjome ir apvažiavome beveik niekur nebuvo šiukšlinių ar konteinerių. Tik daug kur yra žinutės "Išsivežkite šiukšles patys". Ir ką jūs galvojate, nei vienos šiukšlytės. Tad susidaro įspūdis, jog žmonės šiukšlina tik ten kur žino, jog šiukšles kažkas greitai surinks. Tas pats ir su mažesnėmis autobuso stotelėmis. Nei vienoje nemačiau šiukšlinės, bet šiukšlės irgi nesimėto. Tuo tarpu Lietuvoje daug kartų mačiau prišiukšlintų stotelių, kurios turėjo savo dideles šiukšlines.
• Dar keli įdomesni punktai. Vienas jų yra toks, kad namai čia gali būti atiduodami už dyką, nes juos įmanoma tiesiog perkelti (išrinkti, surinkti) ar netgi pervežti vieną struktūrą iš vienos vietos į kitą. Tai yra skelbimų portaluose netrūksta skelbimų "Atiduodu namą nemokamai". O tai reiškia, jog žmogus tiesiog nori atsikratyti namu stovinčiu jo žemėje ir jam brangiau bus jį nugriauti ir išvežti šiukšles nei paskelbti kad kas nors gali atvažiuoti ir pasiimti visą namą. Už Brisbeno matėme yra tokia vieta, kurioje daug tokių nukeltų iš savo vietos namų yra. Tiesiog atvažiuoji, išsirenki, nusiperki ir tau jį atveža į pageidaujamą sklypą :). Kaip kokiame automobilių turguje. Žinoma, tai įmanoma tik dėl jų klimatinių sąlygų. Kaip jau rašiau anksčiau čia namai kiauri ir niekam tai netrukdo. Dėl to, kad namas čia tik užuovėja ir pavėsis nuo saulės pasislėpti ir gali būti tveriami kaip kortų nameliai. T.y. nei vienas jų neišgyventų Lietuviškos žiemos :). Bet tokios čia ir nebūna.
• Šitose žemėse ir tarp šitų žmonių jaučiamas laikinumo jausmas. Niekas nenori amžinų dalykų . Mes lietuviai pratę prie statomų amžinų namų, daiktų, kurie mums tarnautų amžinai. Čia to nėra. Jie netvarko nieko amžinumui, tik tam kad dabar tiktų ir patiktų, nes kitais metais gali norėti visko jau kitaip. Jie neieško sprendimų, kurie jiems ilgam tarnautų. Jie ieško lengvumo, paprastumo. Taip sakant "Tomorrow is another day" - "Rytoj bus kita diena".
• O jeigu jau kalbu apie laiką, tai čia gyvenimas verda visai kitokiu ritmu. Jeigu man kas nors Lietuvoje būtų pasakęs, jog eisiu miegoti 21:00, o kelsiuosi 5:00, būčiau gerai pasijuokusi. Bet čia kitaip gyventi ir neįmanoma. O kaip kitaip, jeigu visus metus temsta ir švinta daugmaž panašiu metu. Pvz. šiuo metu 18:30 jau būna tamsu ir tas laikas maksimum prasitęs iki 18:50. Jokių ilgų ir ilgesingų vakarų. Saulė leidžiasi greitai ir sutemsta akimirksniu. 
• Netikėjau, jog atvykusi į Australiją pasakysiu tai, jog žmonėms čia trūksta įvairovės. Taip, patys žmonės labai įvairūs, bet jų stilius vienodas. Atrodo visi apsipirkinėja vienoje parduotuvėje. Vilnius šiuo požiūriu daug įdomesnis. Kiekvienas asmuo individualybė. Australijoje kartais atrodo, jog matai tik tuos pačius žmonės, nes jie kaip ir gatvės visi vienodi. Tampi balta varna, jeigu apsirengi kažkaip įdomiau. Bet jiems čia tai tiesiog nėra svarbu. Nors tuo tarpu išsiskiria jie tuo, jog jeigu jau tatuiruojasi tai taip, jog nesimato kokios spalvos yra oda. Sakyčiau čia tatuiruotų žmonių daugiau nei Lietuvoje, tačiau kadangi Lietuvoje žmonės didesnę metų dalį būna apsitūloję, tai ką ten žinai kiek jie turi tatuiruočių. Tuo tarpu čia, kai didesnę metų dalį žmonės vaikšto pusplikiai, jų oda tampa meno kūriniais.
• Paskutinis pastebėjimas, kuriuo ir užbaigsiu įrašų apie skirtumus seriją. Mano pastebėjimu šioje šalyje yra išnykusi riba tarp vyrų ir moterų. Įprasta, jog vyrai tarpusavyje čia kreipiasi "bloke, man, mate" (vertimas maždaug: vyruti, žmogau, draugeli). Tačiau lygiai tokiais pačiais žodžiais jie kreipiasi ir į moteris. Jokio išskyrimo. Kartais kai taip su manimi šneka koks vyras akimirką susvyruoju, nes vis dar jaučiuosi moterimi :D, tačiau tuo pačiu suvokiu, jog jie mane mato kaip lygų sau asmenį, o ne kaip žemesnę lytį. Nežinau ar tai yra gerai ar blogai. Tai visai atskira tema apie lyčių lygybę, bet tai niekaip nesusiję su šiuo tinklraščiu, nors aš turiu gana tvirtą nuomonę šiuo klausimu :). 

Štai tokios mūsų patiriamos smulkmenos susidėjusios į visumą primena kaip labai stipriai skiriasi Lietuva ir Australija.

Baigiamosioms mintims galiu pasakyti, jog kartais aš iš tikrųjų pagalvoju, kad būtų paprasčiau grįžti į tą tvarkingą, aiškų ir nuobodų gyvenimą koks jis buvo iki mums atvykstant į Australiją. Kai galėdavau susidaryti tvarlaraštį ir iš tikrųjų jo laikytis. Bet mano gyvenimas dar niekada nebuvo toks įdomus ir jaudinantis kaip dabar. Mes su Tadu pasvarstėme apie tai kaip mūsų gyvenimas iki vestuvių palyginus su gyvenimu po vestuvių kardinaliai skiriasi. Nežinau ar tai tinkamas atspirties taškas, tačiau tai tikra tiesa. O jeigu dar paimtume kitą laiko rodiklį - Arą, tai apskritai galima pasakyti, jog vaikai gyvenimą apverčia kūliais. Jo atsiradimas mūsų gyvenime paskatino mus tyrinėti mūsų pasaulį. Ir štai Australija tapo mūsų pačių sprendimais ir iniciatyva. Mes sugalvojome ir mes išdrįsome. Dabar mes gyvename įtemptą bei nuolatos besikeičiantį gyvenimą, bet sugebėjome prie to prisitaikyti ir priimti tai kaip patį nuostabiausią nuotykį į kurį leidomės. Kol kas mes labai daug dirbame, tačiau ir ilsimės kur kas daugiau bei nuoširdžiau.

O visiems, kurie galvoja, jog elgiamės blogai, savanaudiškai (ypač aš, juk čia aš "kalta", kad atsidūrėme kitame pasaulio gale), gyvenimas mūsų ir tik mes jį galime nugyventi. Juk turime du skirtingus jausmus palyginimui - gailėjimąsi, jog neatvykome į Australiją dar 2008 metais, kai tokia mintis buvo kilusi ir džiaugsmas, jog atvykome dabar nepaisant gąsdinančios ir nepatenkintos aplinkos. Esame labai dėkingi visiems palaikantiems ir skatinantiems. Patikėkite, jūsų žodžiai ir mintys užkuria mūsų variklius. Ačiū.

P.S. Atsiprašau, kad be nuotraukų. Tiesiog užsimirštu jas padaryti. Jeigu būname žaidimų aikštelėje su Aru, tai ne nuotraukos būna galvoje, o reikia spėti paskui mažąjį lakstyti. Tad tos nuotraukos, kurias padarau neatitiktų visos tikrovės :).
Galiu tik pasidalinti mūsų vasara ;) ir didžiausiu skirtumu - pas jus žiema, o pas mus viskas pasakiškai žydi :D.

Ten kur vasara niekada neprasideda, nes ji niekada nesibaigia...

Šiuo įrašu noriu pasidžiaugti pirmomis mūsų atostogomis Australijoje bei šiek tiek daugiau apie jas papasakoti.

Visa idėja prasidėjo, kai paskutinį kartą vėl gyvenome pas Monardą. Jis pasiūlė mus nusivežti į Moreton salą, kuri yra visai šalia, tik kitoje Moreton įlankos pusėje už 85 km nuo Brisbeno centro (75km nuo mūsų namų :)). Tai pabrėžiu norėdama pažymėti kaip arti rojaus mes gyvename :). Nors ne viskas taip paprasta. Į tą rojų pateksi tik su nepigiu keltu (mums automobiliui ir keturiems keleiviams kainavo 250 AUD pirmyn atgal), o pačioje saloje judėti galima nebent pėsčiomis arba keturiais ratais varomais automobiliais. Kelių ten nėra, o pagrindas absoliučiai visur smėlis. Sala apima 186 kvadratinių kilometrų plotą. Yra 44 km ilgio ir 13 km pločio.

Kaip mums pasakojo Monardas, tai sala yra vien iš smėlio išskyrus šiaurinę jos dalį, kur stovi didelė uola. Prieš milijonus metų sala susiformavo smėliui kaupiantis už tos akmeninės uolos. Ir iš tikrųjų nematėme juodos žemės, visur vien smėlis nuo balto iki ryškiai oranžinio. Bet visur auga vietinė augalija. O tą smėlį skalauja nepaprastai skaidrus mėlynas vandenynas ir oranžinis, žalias, mėlynas kontrastas verčia jaustis rojuje.

Monardas yra žvejų klubo narys, tad apgyvendinimas ten mums kainavo skatikus, o kadangi vykome vidury darbo savaitės, tai be mūsų daugiau nieko nebuvo namelyje. O ir pačioje saloje jautėmės kaip vieninteliai šeimininkai. Tas jausmas sustiprėdavo, kai kilometriniame paplūdimyje būdavome tik mes, į kurią pusę bepažvelgsi tai smėlis, vanduo, flora, fauna bei nei vieno žmogaus.
Kelionės tikslas buvo žvejyba paplūdimyje. Deja, mums ji nesisekė. Pirmą žvejybos dieną kibo vien dumbliai, tad žvejoti buvo neįmanoma. Kitas dvi dienas lijo, pūtė stiprus vėjas bei srovė mums nebuvo palanki. Žodžiu, tikslas nepasitvirtino, tačiau procese mes patyrėme daug įspūdžių ir pamatėme tokią gamtą, kokios dar nebuvo tekę matyti.

Dieną, kai kibo vien dumbliai išnaudojome deginimuisi bei maudynėms skaidriose bangose. Dienas kai buvo apsiniaukę išnaudojome laidydami aitvarus bei tyrinėdami pasakiško grožio salą.
Pamatėme delfinus, vėžlius, vietinius paukščius, gaila jokių žuvų :). Išsimaudėme pirmą kartą ežere Australijoje (jų čia nėra taip jau ir daug, ypač tokių, kuriuose galima maudytis). Pirmą kartą savo gyvenimuose sėdėjome prie laužo ant smėlio paplūdimyje. Pirmą kartą mūsų keliais buvo tik paplūdimiai bei smėlio provėžos tarp medžių salos viduje. Džiaugėmės pilna mėnesiena paverčiančia naktį į dieną. Palydėjome saulę paplūdimyje. Pamaitinome vietinius uodus ir moškes. Perspėjimas visiems ten vykstantiems - įprastos priemonės nepadėjo, kaip sužinojome vėliau reikėjo krokodilo mėsos kvapo priemonių (kad ir kur tokių galima rasti, teks kitą kartą paieškoti).

Žodžiu, nepaisant prasto oro pusę mūsų laiko ten, vis tiek jausmas buvo neapsakomas. Gamtos ramybė, tyla be automobilių, lėktuvų ir kitų žmonių. Laikas praleistas stebint nenuilstančias vandenyno bangas. Aro juokas bėgiojant po smėlį ir nuo bangų, jo laikas praleistas tik su mumis. Be telefonų, kompiuterių, televizijos. Tik mes ir gamta. Visa tai neįkainuojamos patirtys sudėliotos atmintyje ir foto albumuose.

Monardas sakė, jog kai numirs nori jog jo pelenus išbarstytų toje saloje. Puikiai suprantu ką jis turi galvoje tokiu savo noru. Tai tikrai puiki vieta amžinam poilsiui. Tačiau nesupraskite neteisingai, pramogų ten irgi netrūksta. Tik viskas priklauso nuo to ko iš tikrųjų ieškai. Mes tikrai radome tai ko ieškojome. :)

Lietuva vs Australija II

Nuotrauka patvirtinanti pirmo skirtumų įrašo punktus: automobiliai, kryptis ir žmogelis kertantis gatvę ne perėjoje.

Antras įrašas skirtumų tarp Lietuvos ir Australijos tema. Tiesą sakant tų skirtumų tiek daug, jog kartais nespėju visko ir užsirašyti. Tačiau pabandysiu dar kelis aprašyti šiame įraše.

• Žalia žiema. Prisipažinsiu, žiūrėdama vieną animacinį filmuką su Aru apie tai kaip herojai darė sniego senį prisiminiau visas tas linksmybes su sniegu. Žiema man niekada neatrodė kaip blogas sezonas. Nei vienas Lietuvos sezonas nėra blogas, jie visi tiesiog labai skirtingi ir savaip žavūs. Tačiau kaip sakoma šiluma kaulų nelaužo ir mums tokia žiema, kai dieną beveik visada virš 20 laipsnių, labai patiko. Tačiau tuo pačiu šiek tiek nustebome, nes galvojome, jog bus šilčiau. Didžiausia problema pasirodė tai, jog namuose lygiai tokia pati temperatūra kaip lauke. T.y. jeigu lauke naktį 6 laipsniai, tai ir namuose tiek pat, nes izoliacijos statant ypač senensnius namus nebuvo jokios. Taigi netgi šildantis namus elektriniais šildytuvais ta šiluma labai greitai išsisklaido. Išvada tokia, jog Lietuvoje namuose daug šilčiau, nes namuose šalta būna tik pora savaičių iki šildymo sezono pradžios. Tikriausiai kaip tik šiuo metu po truputį tas metas ir ateina :). O štai čia namuose sąlyginai šalta kelis mėnesius. Tačiau vėlgi, patys vietiniai stebisi kokia šalta ši žiema buvo. Matyt čia mes užvežėme :). Bet be visų tų problemų su namų izoliacija, žiema čia vis tiek labiau primena vasarą (kai kuriomis dienomis pavasarį, kai kuriomis rudenį), nes vis tiek kažkas žaliuoja. Ne daug medžių visai buvo numetę lapus. Taip pat nuolatos žydi vieni ar kiti augalai. Aišku tas žydėjimas pilnai atsiskleidė dabar, kai jau ir naktys tapo šiltos. Tikrai jaučiasi vietinis pavasaris, kurio dienos tikrai tokios kaip geros vasariškos dienos Lietuvoje. 

Kiek pamenu tai buvo šalčiausia diena vidury žiemos. Namuose buvo taip šalta, kad šildėmės lauke ant saulutės.

O čia jau beveik žiemos pabaiga.

• Kalbant apie pavasarį, tai privalau atkreipti dėmesį į dar vieną pavasario atributą ir išskirtinumą, tai perinčius ir savo lizdus saugančius paukščius. Myliu paukščius visų labiausiai iš gyvūnų karalijų, tačiau čia jie mane pradėjo dar ir gąsdinti. Rugsėjo ir spalio mėnesiais peri tokios vietinės šarkos (angl. Magpies), kurios dydžiu panašesnės į baltai juodas varnas. Apie tokį metą mieste netgi įspėja ženklai liepiantys saugotis atakuojančių šarkų. Jos puola dažniausiai pakaušį ir ausis skrisdamos ratu bei užgaudamos sparnais, nagais ar snapu. Esu girdėjusi, jog kai kuriems prakerta iki kraujo, tuo tarpu man tik labai skaudėjo kai visai nesitikint buvau užpulta. Ir tai pasikartojo po to dar keliolika kartų. Dažniausiai tada kai eidavau su Aru vežimėlyje. Gal joms nepatiko garsas? Tikriausiai būtent dėl to dauguma čia važinėja automobiliais, nes patikėkite jausmas nejaukus, kai galvos dydžio paukštis palei ausis sparnais mataškuojasi. Beveik kaip Hitchkoko "Paukščiuose" pasijunti :D. Čia gyvūnija nebijo žmonių, čia jų pasaulis, mes tik prašaliečiai. Dar vienas pavyzdys vietinis pasididžiavimas Kookaburra paukščiai. Turim tokius matyt kaimynystėje gyvenančius. Kai kasame žemes ar šiaip kažkur tvarkomės tuoj pat prisistato. Ypač kai Tadas dirba, nes žino, kad jau tas tai geresnius akmenis pakelia. Atsitupia virš galvos ir žiūri. Tu pasižiūri į jį, jis į tave, o paskui reikšmingai žiūri į žemę. Suprask "Mažiau kalbų, daugiau darbų". Ir kai jau pamato kokį skanėstą mums po kojomis tai be jokių skrupulų susirenka mums tiesiog iš po nosies visokius vabaliukus, sliekiukus ar driežiukus. Protingi paukščiai, iš akių matosi :). 
• Tačiau ne viskas taip jau baisu. Kai ruošėmės atvykti daug skaitėme apie tai kaip visa gamta Australijoje yra tam, kad tave nugalabytų. Tad atvykę bijojome iš tikrųjų net lapelio krustelėjimo. Kas žino kas per mažas bei super pavojingas gyvis už jo gali slėptis? Tačiau laikui bėgant susigyvenome su aplinka. Dar daug nežinome, bet suvokėme, jog nežinojimas ir skaitymas neprofesionalios literatūros tik įvaro baimę. Tikriausiai taip būna su daug kuo gyvenime. Mes daugmaž visi linkę pasiduoti kitų garsiau rėkiančių įtakai. Bet labiausiai nebebijoti padėjo pirštai suleisti į vietinį dirvožemį. Pažįstant augalus, piktžoles, vabalus, paukščius ir viską kas mus dabar supa. Gamta čia tikrai kitokia nei mums teko pažinti augant vaikystėje. Dėl to mes dar labiau galime paaugti būdami čia. Bet prisipažinsiu namuose laikomės principo, kad bet kokį mažą ir nepažįstamą sutvėrimą namuose geriau mušti, kol jis neužmušė tavęs. Žiauru, bet taip moko ir vietiniai. Ir yra tikrai gąsdinančių sutvėrimų, tuo tarpu tokių dalykų kaip nykščio dydžio tarakonai visų mažiausiai bijau :). O geko driežai apskritai laukiamas svečias :). 
• O jeigu jau visi skirtumai iki šiol išėjo kažkaip susiję su gamta, tai dar galiu pastebėti, jog bent jau kiek turėjome laisvų dienų ir sugalvodavome, jog norime kažką nuveikti, tai jeigu ne savo kiemo džiunglėse darbuodavomės, tai gražių gamtos vietų kurias norisi aplankyti pačiame mieste ar aplink jį tai atrodo visam gyvenimui užtektų ir vis tiek dar visko nespėtume pamatyti. Kur važiuosi ten lankytina ar graži vieta. Įvairovė stebina. Nori vandenyno - visa pakrantė tavo. Nori kalnų, pasirinkimas į šiaurę, vakarus ir pietus. Bet čia aišku mums gamtos vaikams tai įstabūs atradimai. Jeigu norėtųsi miesto, tai Brisbenas nėra milžiniškas. Jis turi savo dangoraižius ir architektūrą. Bet Australijoje apskritai negalima ieškoti kažkokios gilios istorijos, kaip Europoje. Čia visų pirma turi mylėti gamtą. Nes bent jau Brisbenas tai tikrai gamtoje įsikūręs miestas ir tai puikiai jaučiasi. Panašiai kaip Vilnius įsikūręs miške. Jeigu kolega nesupyks, pasidalinsiu jo blogo įrašu Pietų Žemė rašytu prieš pora metų, Jis puikiai aprašė pastebėjimus dėl Brisbeno ir Vilniaus panašumų :).

Nuostabios vietos pakeliui į Mount Glorious

Kol visai neišsiplėčiau, šiam įrašui užteks. :) Vėlgi primenu, jog visi šie pastebėjimai, tai tik mano asmeninė patirtis. Kiti galbūt Australiją ir Brisbeną mato absoliučiai kitu kampu. Girdėjau, jog Sidnėjuje ir sniego būna žiemą, o štai mes net šaltuko neturėjome :). Tačiau kiek žinau šarkos visoje Australijoje šarkos :).

Gero Lietuvai spalvoto rudens ir linkėjimai iš pavasariškos Australijos :).

Kai kurie medžiai be lapų žiemą :)

P.S. O kad ne viskas taip gerai čia mums atrodytų, tai turiu prisipažinti kaip liūdi mano širdis. Mano geriausia draugė Sigita, kartu su Aro draugu Tayloru ir jų vyru/tėčiu Toddu išskrido iš saulėto Brisbeno. Susitikome taip toli nuo gimtinės, jau nesitikint savo gyvenimuose atrasti tokios artimos sielos ir teko vėl skirtis. Žinoma, viskas priklauso nuo mūsų pačių noro bendrauti, bet taip gaila, kad tie du vyrukai neužaugs kartu. Nors... Kas čia žino kaip gyvenimas pasisuks? Niekada negali dėti taško prie kiekvieno iš sprendimų. Gal tai ne pabaiga, o tik dar geresnė pradžia?

Didžiausios sėkmės jums jūsų gyvenimo kelionėje :). Ačiū už viską ką dėl mūsų padarėte ir ačiū kad esate mūsų draugais :).  Myliu :*

Nepaprastai romantiškose Sigitos ir Todd'o vestuvėse

Lietuva vs Australija

Mes ir vėl kraustėmės, esame neramių sielų žmonės (arba ko nepadarysi dėl pigesnės nuomos). :) Per septynis gyvenimo Australijoje mėnesius mes kėlėmės šešis kartus. Dabartinė vieta turėtų priimti mus ilgesniam laikui, bet baisu jog kraustymasis jau tapo įpročiu ir mes tiesiog nebegalėsime gyventi ramaus gyvenimo. Per visus tuos kėlimusis vėl gavome progą pagyventi pas Monardą. Buvo tikrai smagu pas jį sugrįžti. Jis tikrai labai mumis rūpinasi, o mes rūpinamės juo :). Be to per tą laiką ir pirmąją knygą rašyti baigiau. Tačiau šis įrašas ne apie tai. 

Per pastąrąjį mėnesį svarsčiau apie skirtumus tarp Australijos ir Lietuvos, o šias taip toli viena nuo kitos esančias šalis lyginti nėra sunku. Ir norėjau tai padaryti dabar kol pokyčių jausmas viduje dar toks šviežias ir kol galiu lyginti, kad ir paprastus mažai pastebimus kasdienius dalykus. Perspėju, jog lyginu tik iš savo pačios septynių mėnesių buvimo Brisbene patirties (priešais visą savo gyvenimą Lietuvoje) ir tai nebūtinai atspindi visos Australijos padėtį ar kitų patirtis.

Sąrašas be eiliškumo, tiesiog tai ką pastebiu kasdien. Taigi skirtumai tarp mūsų gimtosios Lietuvos ir dabar jau mums brangios Australijos:

• Autobuso vairuotojai ir apskritai kultūra viešajame transporte. Nekalbu apie tai, jog kabinose yra ženklai laikytis pagarbios tylos. Žinoma, ne visada tai pavyksta (ypač kai mes važiuojame su Aru).  Bet yra bendras jausmas, jog kitiems nebūtina girdėti svetimų telefoninių pokalbių. Tačiau kas labiausiai žavi tai kaip autobuso vairuotojai nėra atitverti stikline uždanga. Jie atsisuka bei pasisviekina tau įlipant bei pamoja išlipant (žmonės įlipa tik per priekines duris, o išlipa dažniausiai per galines). Bet jeigu esi su vežimu, išlipti yra lengviau per priekines duris. Tada vairuotojus labai pradžiugina Aro malonus "Baaaiii" (jis kažkokiu būdu skiria su kuo reikia atsisveikinti angliškai, o su kuo lietuviškai) :). Mus jau pažįstantys vairuotojai netgi ką nors pakomentuoja. Žinoma, bent jau Vilniuje autobuso vairuotojai yra atitverti ne dėl to, kad jie nenorėtų bendrauti. Ne kartą esu mačiusi kaip jie pamoja savo kolegoms prasilenkdami su kitais autobusais. Atitvarai yra reikalingi dėl jų saugumo, nes lietuviška kultūra ypač vėlesniais vakarais yra ganėtinai atšiauri. Be to žmonės nėra linkę sveikintis su nepažįstamais asmenimis. O tai mane veda prie kito punkto.
• Čia visi draugai. Yra normalu kažką užkalbinti, paklausti kaip sekasi, ką čia veikia (pvz. sėdi ant suoliuko parke ar gatvėje). Palinkėti geros dienos ir panašiai pasikelti sau nuotaiką. Žmonės prasilenkdami gatvėje pasisveikina ir nusišypso. Lietuvoje taip elgiantis tave palaikys ne visai pilno proto arba pagalvos, jog kažko iš jų nori. Žinoma, būna ir išimčių. Bet lietuviai palyginus daug privatesni žmonės. Ir mums teko priprasti prie to kokie asmeniški gali būti kai kurių pardavėjų ar šiaip gatvėje sutiktų žmonių komentarai.
• Jeigu kalbame apie gatvėje sutiktus žmones, tai jau ankstesniuose įrašuose esu minėjusi, jog pėsčiųjų čia tikrai mažai. Tuo pačiu ir šaligatvių. Miestas skirtas vairuojantiems automobilius ir apie tai reikia gerai pagalvoti, jeigu nori iš vieno taško į kitą nueiti su vežimu, nes ne visur bus praėjimas. Bet kokiu atveju, jeigu einu su vežimu arčiau judresnės gatvės mikrorajonuose visi žiūri taip lyg matytų Mergelę Mariją su Jėzumi. Stovėti autobuso stotelėse šalia judrios gatvės irgi nejauku, nes visi spokso kaip į reklaminį stendą. Kai kurie netgi pamoja arba papypsina. Ir tai nestebina, nes kiti tėvai su vežimais lipantys į autobusą dažniausiai yra arba paauglės, arba tamsiaodės moterys su dar keliais vaikais (nieko rasistiško, tik pastebėjimas). Tuo tarpu gatvėje sutikti tėvai su vežimais tai nebent sportuojantys (bėgioja kartu su sportiniais vežimukais) arba vėlgi azijietės (dar kartą nieko rasistiško). Žodžiu, niekas iš taško A į tašką B nevaikšto, nebent tai būtų sportinis ėjimas arba bėgimas. Jeigu Lietuvoje skundžiamės jog dviračių takai veda į stulpus, tai čia šaligatviai ir kartais netgi perėjos niekur neveda. Arba jų tiesiog nėra (pasitaikantys pėstieji randa savus būdus). Daugiau mažiau visi turi automobilius.
• Prabilus apie automobilius, tai labai atkreipia dėmesį tai, kad beveik nėra visiškai nudėvėtų automobilių (išskyrus mūsų Tarago :))) ir dar kelios panašios pravažiuoja kartais). Bet dauguma automobilių taip pat nėra patys naujausi. Atrodo, lyg didžioji jų dalis būtų kelių metų senumo iš tų vietinio ekonominio bumo laikų. 
• Vis dar apie automobilius. Mums iš pradžių (ir dar dabar kartais) galvą susukantis eismas kita kelio puse. Dar dabar pagaunu Tadą išvažiuojantį į kelią neteisinga kelio kryptimi nepažymėtame kelyje. Bet juk nėra lengva atsisakyti senųjų įpročių. Arba tai kaip jis pasakodamas apie vairavimą vis dar rankų judesiais rodo kaip bėgius perjunginėja dešine ranka, nors paskutinius septynius mėnesius tai daro kaire ranka. Bet prie visko priprantama.
• Paskutinis pastebėjimas šiam įrašui yra apie tai, kad žmonės čia kalbėdami mobiliaisiais telefono aparato nededa prie ausies. Jie įsijungia garsiakalbį ir kalba telefoną laikydami prieš save. Arba naudoja tam ausines. Retai pamatysi žmogų kalbantį telefonu priglaustu prie ausies. Lietuvoje retai pamatysi atvirkštinį variantą.

Kol kas tiek. Kitame įraše bus daugiau skirtumų, kuriuos įžvelgėme gyvendami Brisbene septynis mėnesius.

Viena iš kraustymosi vietų - super mažas butelis

Kolekcionuoti patirtis

Paskutiniu metu dažnai girdima frazė "Kolekcionuokite patirtis, o ne daiktus" (perfrazuotas Aarti Khurana "Collect moments not things"). Tai buvo mano praeitos savaitės šūkis, ir šios... ir tikriausiai visų kitų ateinančių. Šiandien apie tai mąstydama suvokiau, jog kiekvienam patirtis kaip ir daugelis dalykų mūsų gyvenime yra toks subjektyvus dalykas. Ką kiekvienam reiškia patirtis? Ar bloga patirtis irgi turėtų būti kolekcionuojama?

Mes vėl kraustomės, o paskui ir dar sykį kraustysimės... Ir dar nežinia kada vėl kraustysimės. Kai pagalvojome, jog jau nusiraminome ir galime imtis kitokių reikalų, pasirodė jog ne viskas taip paprasta ir daug dalykų nuo mūsų paprasčiausiai nepriklauso. Bet mes nenusiminėme, priimsime ir šį iššūkį su džiaugsmu. Kolekcionuosime savo patirtis. Viskas įvyko maždaug taip:

1. Mano mylimas ir studijas pavertęs džiaugsmu dėstytojas pigiame koledže atsistatydino vos prieš žiemos atstogas. Atsiprašė mūsų, kad nebegali pakęsti valdžios ir nors labai myli savo darbą ir studentus, negali nusileisti vadovybei. Na ką gi, - pagalvojau - yra kaip yra... Nors prieš tai dar bandžiau valdžios paprašyti jo nepaleisti, deja nesuveikė.
2. Mūsų mylimo namo šeimininkas atvažiavo po mano vyrų gimtadienio ir pasakė, jos nori griauti mūsų nuomojamą namą. Jis pasiūlė kitą namą, daug daug pigesnį ir visai netoli nuo esamo. Nors vidaus dar nematėme, tačiau išorė atrodo ne taip patraukliai kaip dabartinis mūsų namas... Na ką gi, - pagalvojau. - Yra kaip yra... Kažką keisti buvo beprasmiška, o ieškoti kitos vietos tiesiog kvaila, nes už tokią kainą kokią mums pasiūlė niekaip nerastume geresnio varianto.
3. Mūsų mylima Aro auklė, sekančią dieną po to kai sužinojome apie namą, pasakė, kad nutraukia savo veiklą, nes nepakenčia valdžios spaudimo (kažkaip skamba jau pažįstamai). Nors jai patinka jos darbas ir vaikai, ją slegia visi su darbu ateinantys reikalavimai pasikeitę per eilę metų. Vau, - pagalvojau. - Tai jau tikrai yra kaip yra. 

Ir visa tai vos per vieną savaitę. Tai yra mūsų patirtys dabar. Kelsimės į butą, nes griaus esamą namą, o sekantį vis dar remontuoja ir remontuos kelias savaites. Darželių pasirinkimas Arui nežavi, o naujas dėstytojas yra nuobodus. Mano knyga stringa dėl visų naujų reikalų. Streso lygis aukštumoje. Bent jau Tadui su darbu kol kas viskas gerai ir geriau, nes jam šiek tiek pakėlė atlyginimą (nusispjaunu per kairį petį dėl viso pikto). Tai štai kaip išėję iš komforto zonos bei išvykę iš Lietuvos mes susiduriame su daugiau išbandymų, naujų žmonių ir naujų patirčių.

Kiekviena diena kaip naujiena, net viskam susidėjus į vieną vietą nesustojame tyrinėti savo aplinkos. Štai praeitą savaitę su ta mintimi, jog mums reikia kolekcionuoti patirtis su Aru aplankėme nemažai veiklų ir vietų. Visų pirma nuėjome į nemokamus užsiėmimus mažiausiems Kvinslando bibliotekoje. Ten su vaikais dainavo, rimavo ir netgi grojo jiems gitara. Be to dar buvo daug knygų, kurias vaikai galėjo skaityti, įdomių motorinių užsiėmimų ir žaislų. Nustebino moderni ir tvarkinga erdvė sukurta mažyliams ir jų tėvams bibliotekoje. Tikrai rekomenduoju išbandytai tai visiems Kvinslande. Taip pat tai nebloga vieta susitikti ir pabendrauti su kitais tėvais.
Kitą dieną apsilankėme bandomuosiuose muzikos užsiėmimuose. Aras Lietuvoje lankydavo muzikos užsiėmimus mažiausiems, tad ir čia bandome atrasti kažką panašaus. Deja, kol kas neradome, tačiau vis tiek gavome progą kažkur apsilankyti, žmonių pažiūrėti ir patys pasirodyti :)). Gerai, kad dideliame mieste yra nemažai pasirinkimų, kol atrasime tai ko ieškome.
Anksčiau minėtoje bibliotekoje mes aplankėme muzikos pasirodymus, kurie vyskta penktadieniais ir taip pat yra nemokami norintiems pasiklausyti klasikinės muzikos iš studentų. Bet Aras tokiai muzikai dar per mažas, kad išsėdėtų ir išklausytų, nors jam labai patiko fotepijono garsas erdvioje bibliotekos salėje. O išeinant užtikome daugiau muzikos - gitara ir pučiamaisiais grojo bibliotekos kavinukėje. Arui patiko gitara, o štai mane nustebino elektrinis pučiamųjų muzikos instrumentas. Kaip muzikantas paaiškino tai labai plataus diapazono instrumentas, nuo žemiausių iki aukščiausių tonų, bei gali groti kaip saksofonas ar klarnetas ar kitas pučiamasis instrumentas. Man tai buvo naujiena po visų tų instrumentų, kuriuos mačiau muzikos mokykloje ir vėliau.

Kol kas tiek iš mūsų pusės. Vėl einu krautis daiktų ir nežinau kada juos išsipakuosime. Gerai, kad bent jau patirtys daug nesveria ir neužima vietos, kitaip su kiekvienu kėlimusi taptų vis sunkiau jas vėl gražiai išsidėlioti ant lentynos ;).

Pabandykite ir jūs kiekvieną dieną kažką padaryti kitaip, net jeigu tai būtų kitoks maršrutas kelionei į darbą, mokslus ir pan. ;).

Su pagarba,
Virginija, Aras ir Tadas

Linksmybės, liūdnybės ir australiška sodininkystė

Štai koks gražus pavadinimas išėjo :).

Noosa parkas, man patinka tokia žiema.

Trumpai tariant linksma bus viskas, liūdna tai tik dėl to, kad liūdėdami mes įvertiname linksmus dalykus bei australiška sodininkystė - šviežių akių požiūriu.

Taigi praėjęs blogo įrašas sulaukė daug reakcijos. Ir geros, ir blogos. Deja, kol kas ta tema vis dar atvira ir nepasiekėme jokio norimo rezultato. Bet vilties neprarandame ir gyvename toliau sau laimingą gyvenimą. Nes sunkumai mūsų neišgąsdins.

Šiek tiek apie linksmybes. Na jos jau buvo labai labai seniai, tačiau vis tiek noriu apie jas parašyti. Tai buvo merginų pabėgimas iš kasdienybės į Brisbeno centrą, restoraną ir naktinį klubą. Mes merginos pasipuošėme bei atsipalaidavome plepėdamos moteriškomis temomis. Kadangi aš asmeniškai jau senokai nebuvau naktiniame klube man buvo naujas atradimas tai asmenukės. Visur ir visokiomis progomis :D. Bet tai pasirodo yra puikus vakaro pradžios, pokalbių ir juoko apetaizeris. O vėliau jau gali tapti ir pagrindiniu patiekalu. Štai jums ir puiki dieta - šypsotis į kamerą su visais su kuriais susitikai vietoje vakarienės :). O jeigu rimtai, tai be galo patiko Jade Buddha restoranas ir klubas su vaizdais į garsųjį Brisbeno Story tiltą. Dar niekada nesu šokusi klube su tokiu nuostabiu vaizdu. Tiek restoranas tiek antrame aukšte esantis klubas išeina į didžiulę terasą. Nors greičiau ta terasa ir yra pusė erdvės. Nuo terasos atsiveria vaizdas į upę bei į jau minėtąjį tiltą. Realiai visas veiksmas vyksta beveik lauke, nes kaip žinia čia beveik niekada nebūna šalta. O galų gale ar gali būti šalta, kai šoki? :) Žodžiu, jeigu atvyksite būtinai aplankykite ir naktinį Brisbeno gyvenimą, kuris centre būna tikrai aktyvus. Nors aš galiu pakomentuoti daugiau tik apie tai koks gražus yra miestas naktį su visomis dangoraižių šviesomis bei kiekvieną naktį vis kitokios spalvos Story tiltu :). Sunkiai žodžiais nupasakojamas vaizdas ir net man gamtos vaikui, tos miesto šviesos yra vienas gražiausių dalykų čia :).

Naujas namas talpina ir pianiną

Aro kambarys :)

Kitos linksmybės buvo kraustymasis. Ir vėl teko tampyti savo daiktus iš vienos vietos į kitą. Tačiau visa tai buvo verta. Nauja gyvenamoji vieta man netgi šiek tiek primena mano vaikystę ir bobutės namus. Labiausiai dėl gale sklypo esančių visai ne lietuviškų medžių, bet jie susodinti būtent taip, kaip buvo susodinti pas močiutę. Vienas žvilgsnis į jų viršunes ir aš vėl vaikystės prisiminimuose.

Pirmas namo gyventojas pasitikęs mus vos atvykome. Dabar jis jau tris kartus didenis, nes puikiai išvalo mūsų namus nuo visokių tai vabaliukų :)

BBQ

Laukiame BBQ

Tai gana senas namas. Geriausia šios vietos dalis tai nemažas sodas ir darželis. Kadaise vaikystėje man labai patiko Frances Hodgson Burnett "Paslaptingas Sodas". Pati svajodavau apie savo paslaptingą sodą, vietą kurioje galėčiau pasislėpti nuo viso išorinio pasaulio. Sodas kurį gavome su namu yra labai panašus į tą iš knygos, tik subtropinė jo versija :). Panašus jis labiausiai dėl to, kad prieš tai čia gyvenę žmonės jį labai užleido. Vienintelis dalykas kaip jie tvarkėsi, tai visus gėlynus užmetė nupjauta žole. Žinoma dėl to daug augalų supuvo, o visa kita užžėlė piktžolėmis. Tačiau kai ėmiausi darbo sutvarkyti mūsų naują aplinką tarp tų piktžolių bei po tuo šienu atradau mažus lobius. Įvairius augalus, krūmus ir gėles, kurie ten buvo pasodinti dar anksčiau gyvenusių žmonių. Net kaimynė gyrė, jog darome gerą darbą su sodu bei pasakė, kad čia prieš paskutinius nuomininkus gyveno žmonės 31 metus ir jų sodas buvo nepaprastai gražus. Taip pat pasakė, kad jiems skambino ir pasakė, kad jų sodas dabar yra gerose rankose :). Tai mus labai pralinksmino, nes buvome įvertinti vietinių po 5 mėnesių gyvenimo Australijoje ir nieko daug iki tol nežinoję apie australijos florą, o juo labiau kaip ja rūpintis. Netgi namo savininkas neteko amo, kai pamatė kaip mes sutvarkėme aplinką. 

Gaila, kad ir šitas namas laukia pokyčių. Bet apie juos kol kas nesiplėsiu kol nieko nežinau tiksliai.

Mėgstamiausias patiekalas naujoje šalyje :)

Mūsų liūdnybės yra kol kas nebent tokios, kad mažai turime laiko linksmybėms :). Tai yra Tadas labai daug dirba, kad mus išlaikytų bei grąžintume skolas. Susirašinėjau su vienu lietuviu, kuris ruošiasi atvykti į Australiją ir jam pasirodė, kad Tadas dėl to yra labai vargšas, nes turi išlaikyti tris žmones. Bet nemanau, kad turėdamas mylinčią šeimą, kuria turi jėgų pasirūpinti jis tampa dėl to vargšu. Kaip tik jis yra labai turtingas žmogus ir pats save tokiu laiku. Tad gailesčio šiuo atveju nereikia. Taip, jis dabar turi mažai laiko pramogoms, bet mūsų geriausios pramogos ir yra dabar žolės pjovimas, naujos žinios apie tai kas čia auga bei kaip rūpintis australišku sodu. Kai kam tai galėtų pasirodyti patys nuobodžiausi užsiėmimai, tačiau mes džiaugiamės kiekviena akimirka galėdami daryti dalykus, kurie mums padeda atsipalaiduoti bei mylėti savo aplinką. Gyvendami Lietuvoje to nejautėme, o dabar jaučiamės savo vietoje ir nei  kiek savęs nelaikome vargšais dėl to, jog negalime sau leisti prabangos.

Australijos sodininkystė mus tikrai stebina. Viena iš priežasčių tai, jog namo aplinka atrodė lyg būtų apleista kelis metus (su pusę sodo užimančiais moliūgais bei piktžolėmis, kurias Lietuvoje auginame kaip kambarines gėles), bet iš tikrųjų viskas užaugo vos per septynis mėnesius. Vienas nuostabiausių dalykų yra tai, jog dabar yra viduržiemis čia, o mūsų sode auga ridikai, salotos, žirniai, bulvės, burokėliai ir dar daug kitokių mums įprastų vasarinių kultūrų. Pati sodininkystė vyko "Pasėsiu ir žiūrėsiu kas bus" būdu, nes norėjau greito rezultato, o laiko aiškintis kas kur ir kaip nelabai daug yra, tad tiesiog pasėjau tai ką norėjau pasėti ir beveik viskas sudygo. Išskyrus kelias prieskonines žoleles kas mane labiausiai nustebino, nes tai bene lengviausiai dygstantys augalai. Tačiau galbūt jas išgąsdino po pasėjimo atėję savaitę trunkantys lietūs. Tada jau galvojau, kad viską mums išplaus ir reikės pradėti iš naujo, bet kai tik saulė sugrįžo, iš žemės pasipylė daigeliai :). Ir dabar jie toliau sėkmingai kyla dangun, neskaitant kelių susidūrimų su mūsų kambariokais oposumais. 

Daugiau apie tuos kambariokus. Taigi kai atsikėlėme gyventi į namą supratome, kad per kelias dienas kol jis buvo tuščias jame apsigyveno nemažai gyventojų. Neskaitant kelių vorų, kurie susidūrė su aršiais šlepečių kirčiais ar nuodų purškalais dar kovojome su žiurkėmis krebždančiomis sienoje. Pastarosios buvo ypatingai triukšmingos ir šiaip nemaloni kompanija, tad sulaukė liūdnos lemties taip pat. Tačiau pas mus vis dar gyvena ir didesni triukšmadariai, tai oposumai. Jie šiuo momentu yra gal keturi. Kai tik atsikėlėme pastebėjau visą šeimyną - tėtį oposumą, mamą oposumę ir du mažylius oposumiukus įsikibusius į mamą. Žinoma, taip mums jų pagailo tokių mažų, jog nesiėmėme jokių priemonių jais atsikratyti (jokių naikinančių priemonių, tik pagauti ir paleisti toliau nuo mūsų namų :)). Bet dabar jie jau tikrai didesni ir beprotiškai pykstasi tarpusavyje. O gyvena jie tiesiai ant mūsų lūbų p

Pavargęs po gimtadienio šventės

o stogu. Ir kai bėgioja kartais atrodo, jog suaugęs žmogus vaikšto. Tad nelabai jauku tapo su jais dalintis stogu. Ir net nekalbu apie tai kaip jie mėgsta mano gėles, batatų, braškių ir papajos lapus. Jie netgi pragraužė ne vieną vaisių derlių mūsų sode. Žodžiu, vienos bėdos su jais. Nors pripažinsiu tai tikrai labai mielos išvaizdos gyvūnėliai, tik jų gyvenimo būdas nesiderina su mūsų (vis dėlto tai naktiniai gyvūnai).  

Štai tiek informacijos kol kas, nes labai daug noriu papasakoti apie mūsų  nuotykius čia, bet laikas taip greitai lekia, jog nespėčiau visko ir sutalpinti į vieną įrašą. Aš kartais net pagalvoju ar čia laikas dėl to greičiau eina, jog mūsų gyvenimas taip pasikeitė ar dėl to, kad čia viskas vyksta atvirkščiai ;). Vėl užsiimu juokais. 

Daugiau įvykių kitame įraše. Aš tiesą sakant nespėju vieno įrašo parašyti, o jau reikia keisti jo informaciją. Bet apie tai vėliau. Sekite mūsų naujienas žiemoje be sniego :)...

 
P.S. Štai kaip atrodo iš piktžolių atkovotas kiemas dabar: