2015 m. lapkričio 5 d., ketvirtadienis

Ten kur vasara niekada neprasideda, nes ji niekada nesibaigia...

Šiuo įrašu noriu pasidžiaugti pirmomis mūsų atostogomis Australijoje bei šiek tiek daugiau apie jas papasakoti.
Visa idėja prasidėjo, kai paskutinį kartą vėl gyvenome pas Monardą. Jis pasiūlė mus nusivežti į Moreton salą, kuri yra visai šalia, tik kitoje Moreton įlankos pusėje už 85 km nuo Brisbeno centro (75km nuo mūsų namų :)). Tai pabrėžiu norėdama pažymėti kaip arti rojaus mes gyvename :). Nors ne viskas taip paprasta. Į tą rojų pateksi tik su nepigiu keltu (mums automobiliui ir keturiems keleiviams kainavo 250 AUD pirmyn atgal), o pačioje saloje judėti galima nebent pėsčiomis arba keturiais ratais varomais automobiliais. Kelių ten nėra, o pagrindas absoliučiai visur smėlis. Sala apima 186 kvadratinių kilometrų plotą. Yra 44 km ilgio ir 13 km pločio.
Kaip mums pasakojo Monardas, tai sala yra vien iš smėlio išskyrus šiaurinę jos dalį, kur stovi didelė uola. Prieš milijonus metų sala susiformavo smėliui kaupiantis už tos akmeninės uolos. Ir iš tikrųjų nematėme juodos žemės, visur vien smėlis nuo balto iki ryškiai oranžinio. Bet visur auga vietinė augalija. O tą smėlį skalauja nepaprastai skaidrus mėlynas vandenynas ir oranžinis, žalias, mėlynas kontrastas verčia jaustis rojuje.
Monardas yra žvejų klubo narys, tad apgyvendinimas ten mums kainavo skatikus, o kadangi vykome vidury darbo savaitės, tai be mūsų daugiau nieko nebuvo namelyje. O ir pačioje saloje jautėmės kaip vieninteliai šeimininkai. Tas jausmas sustiprėdavo, kai kilometriniame paplūdimyje būdavome tik mes, į kurią pusę bepažvelgsi tai smėlis, vanduo, flora, fauna bei nei vieno žmogaus.
Kelionės tikslas buvo žvejyba paplūdimyje. Deja, mums ji nesisekė. Pirmą žvejybos dieną kibo vien dumbliai, tad žvejoti buvo neįmanoma. Kitas dvi dienas lijo, pūtė stiprus vėjas bei srovė mums nebuvo palanki. Žodžiu, tikslas nepasitvirtino, tačiau procese mes patyrėme daug įspūdžių ir pamatėme tokią gamtą, kokios dar nebuvo tekę matyti.
Dieną, kai kibo vien dumbliai išnaudojome deginimuisi bei maudynėms skaidriose bangose. Dienas kai buvo apsiniaukę išnaudojome laidydami aitvarus bei tyrinėdami pasakiško grožio salą.
Pamatėme delfinus, vėžlius, vietinius paukščius, gaila jokių žuvų :). Išsimaudėme pirmą kartą ežere Australijoje (jų čia nėra taip jau ir daug, ypač tokių, kuriuose galima maudytis). Pirmą kartą savo gyvenimuose sėdėjome prie laužo ant smėlio paplūdimyje. Pirmą kartą mūsų keliais buvo tik paplūdimiai bei smėlio provėžos tarp medžių salos viduje. Džiaugėmės pilna mėnesiena paverčiančia naktį į dieną. Palydėjome saulę paplūdimyje. Pamaitinome vietinius uodus ir moškes. Perspėjimas visiems ten vykstantiems - įprastos priemonės nepadėjo, kaip sužinojome vėliau reikėjo krokodilo mėsos kvapo priemonių (kad ir kur tokių galima rasti, teks kitą kartą paieškoti).
Žodžiu, nepaisant prasto oro pusę mūsų laiko ten, vis tiek jausmas buvo neapsakomas. Gamtos ramybė, tyla be automobilių, lėktuvų ir kitų žmonių. Laikas praleistas stebint nenuilstančias vandenyno bangas. Aro juokas bėgiojant po smėlį ir nuo bangų, jo laikas praleistas tik su mumis. Be telefonų, kompiuterių, televizijos. Tik mes ir gamta. Visa tai neįkainuojamos patirtys sudėliotos atmintyje ir foto albumuose.
Monardas sakė, jog kai numirs nori jog jo pelenus išbarstytų toje saloje. Puikiai suprantu ką jis turi galvoje tokiu savo noru. Tai tikrai puiki vieta amžinam poilsiui. Tačiau nesupraskite neteisingai, pramogų ten irgi netrūksta. Tik viskas priklauso nuo to ko iš tikrųjų ieškai. Mes tikrai radome tai ko ieškojome. :)




Komentarų nėra:

Rašyti komentarą