Lietuva vs Australija III

Esu neramios sielos žmogus. O gal tiesiog rašyti man svarbu lygiai taip pat kaip kvėpuoti. O jeigu dar galiu tuo pasidalinti su jumis, tai apskritai ko galima daugiau norėti?

Šiuo įrašu noriu užbaigti Australijos ir Lietuvos skirtumų temą. Dar toli gražu visų neaptariau prieš tai buvusiuose įrašuose.  Tikiuosi, jog ši tema jums dar neatsibodo? :)

Primenu, jog pastebėjimai grynai asmeniniai. Kiekvieno patirtis gali būti kitokia, tad nepriimkite to kaip absoliutaus rodiklio viskam.

• Vienas keistesnių atradimų šitoje šalyje man buvo tai, kad žmonės labai dažnai prekes parsiveža iš prekybos centro su prekybos centro vežimėliais. Jeigu gyvena netoli prekybcentrio, tai su tais vežimėliais ir parvairuoja namo. Žinoma, yra ir Lietuvoje tokių atvejų. Bet čia dažnai vežimėliai paliekami tiesiog gatvėje ir netgi pakankamai toli nuo artimiausio prekybos centro. Dėl tokio dažno savivaliavimo prekybos centrai netgi įtaiso į vežimėlius technologiją, kuri išvažiavus iš prekybos centro teritorijos užblokuoja vežimėliams ratus. Ir nieko keisto, nes tie vežimėliai nemažai kainuoja.
• O jeigu jau kalbame apie prekybos centrus, tai svarbu paminėti kitą keistenybę lietuviui. Atsimenu, kai Marijampolėje pastatė Rimi ir Maxima vieną šalia kitos, jas skyrė tik gatvė. Koks tai buvo visiems nusistebėjimas kaip čia taip arti du skirtingi tinklai įsikūrė. Tuo tarpu kiek patyrėme Brisbene prekybos vietos, tai lyg centrai kiekvienam mikrorajonui. Tuose plotuose dažniausiai įsikuria iš pažiūros konkuruojančios parduotuvės. Štai šalia mūsų namų esančiame tokio pobūdžio centre yra Coles, Woolworths ir Aldi. Trys visiškai skirtingi maisto prekių tinklai viename dideliame plote. Dar daugiau - kai tuo tarpu Lietuvoje kiekvienas Akropolis, Panorama ir pan. turi savo maisto prekių parduotuvės tinklą, čia tokio pobūdžio prekybos centruose gali būti ir visi trys minėti konkurentai ar netgi ir daugiau. Nieko tai nestebina, nes taip tiesiog patogiau vartotojui. Jis pasirenka kur jam eiti. Dažnai netgi aplanko visus tris, nes jie šiek tiek skiriasi. Kaip ir mūsų Iki, Maxima, Rimi ir pan. 
• Vis dar apie tuos prekybcentrius. Lietuvoje dažnai būna taip, kad kasų yra labai daug, bet eilės milžiniškos. Nežinau ar tai žmonių trūkumas ar kitos priežastys, bet net savitarnoje būna eilės. Kartais net ne piko metu. Tuo tarpu kiek patyrėme čia - eilių beveik nebūna. Maisto prekių parduotuvės dažniausiai nebūna labai didelės ir neturi daug kasų, tačiau net kai parduotuvėje daug žmonių ir jie perka po daug, vis tiek netenka atstovėti tokių eilių kaip Lietuvoje. Gal labiausiai padeda tai, jog didžiuosiuose tinkluose kasininkai patys sukrauna prekes į maišelius. O gaila, Lietuvoje turėjau sistemą ir buvau beveik profesionalė šiame reikale :DDD... Čia jau visai išlepau nuo tokio dėmesio, nes tie kasininkai beskaičiuodami ir kraudami prekes dar sugeba maloniai pasisveikinti, nusišypsoti bei ką nors įdomaus papasakoti ar Arą pakalbinti. Jiems neabejotinai moka daugiau nei Lietuvos kasininkams. O gal oras padeda?
• O kad jau šis įrašas tapo toks prekybos centrų pamaloninimas, tai turiu pasakyti ir blogų dalykų. O blogiausias yra tas, kad labai trūksta tam tikrų prekių. Nors aišku tai tiesiog lietuviškos prekės prie kurių esame pripratę. Čia nerasi daktariškos dešros (nebent specialioje rusų parduotuvėje), nėra mylimo pomidorų padažo (kas mane pažįsta žino kaip aš jį beveik visur dėdavau), nėra kefyro arba jis labai brangus, nėra varškės ir mylimų sūrelių. Aišku daug yra tokių prekių, kokių net matę nesame. Bet kartais norisi kažko pažįstamo ir įprasto. Rasti atitikmenys kokybe kartais neprilygsta mylėtiems produktams Lietuvoje. Be to apie tokį dalyką kaip cepelinus kol kas tik pasvajojame. Čia nėra paprasčiausio dalyko - elektrinės tarkos. O ir mėsmalių dar nematėme. Tikriausiai dėl to, kad didžiuosiuose prekybcentriuose visa mėsa paruošta ir supakuota tereikia dėdi ant barbekiu. Nėra ir mėsos skyrių kur gali paprašyti tam tikrą mėsos gabaliuką atpjauti. O kiaulienos čia jie apskritai labai kratosi, lyg tai automatiškai reikštų, jog anksčiau mirs. Kadangi nelengva gauti geros kiaulienos, tai ir apie šašlykus kol kas tik svajojame. Nors mėsa ne vienintelė priežastis. Jie neturi šašlykinių. Iešmų įsigyti galima, tačiau čia neįprasta kepti maistą ant anglių. Visi barbekiu yra dujiniai. Taip kad kaip šalis turinti tiek gero oro daug praranda neturėdama šašlykų :). 
• Tęsiant trūkumų ir maisto temą turiu prisipažinti kaip man čia trūksta "Čili" picerijų. Dar nevalgiau nei vienos skanios picos nuo atvykimo į šią šalį. Žinau, "Čili" irgi ne tobula, tačiau jų picos buvo daug skanesnės nei bet koks pasirinkimas, kurį man teko bandyti čia. Be to picos stebėtinai brangios. Žodžiu, ne gyvenimas čia tokiai picų mėgėjai kaip aš :D. 
• Jeigu jau kalbu apie ekonominius dalykus, tai pastebėjimas toks, jog čia labai brangios paslaugos. Tai yra bet koks žmogaus rankų prisilietimas kainuoja labai daug. Nuo statybininkų, santechnikų, picos pristatymo vairuotojų iki telefonų kabelių tiesėjų. Aišku žiūrint iš kitos pusės tai reiškia, jog atlyginimai yra labai geri. Ir nors paslaugos brangios didžioji dalis prekių procentaliai tampa pigiomis lyginant pagal gaunamą atlyginimą. Rūbai, technologijos, kvepalai, papuošalai. Vartojimui čia ribų nėra. 
• Kitas malonus atradimas buvo tai, jog bankuose paslaugos nemokamos. T.y. nereikia mokėti už pavedimus net jeigu pervedi į kitą banką. Ir jokių metinių, mėnesinių ir kitokių mokesčių. Su labai retomis išimtimis. Aišku tai mūsų patirtis su mūsų banku, bet vienas draugas sakė, jog bankams neleidžia tokių paslaugų apmokestinti įstatymas. Lietuvoje tokie mokesčiai kartais versdavo iš kėdės.
• O jeigu kalbame apie pinigus, tai kiek teko susidurti kol kas  - jokių atlyginimų vokeliuose. Žmonės čia netgi kratosi tokios minties, kad kažkokie piniginiai reikalai galėtų vykti neoficialiai. O mes visi puikiai žinome kokia situacija yra Lietuvoje. Australijoje didžioji dalis mokėjimų vyksta oficialiai, žmonės susimoka mokesčius ir iš to seka labai daug kitų dalykų, tokių kaip sekantis punktas.
• Labai gražiai sutvarkyti parkai. Jokių šiukšlių, stiklų ar pijokų. O žaidimų aikštelės apskritai nepaprasto grožio ir įdomumo. Ir kiekviena didesnė jų yra kažkuo išskirtinė. Vienur vyrauja drakono tematika, kitur vandenyno, trečioje muzikos. Aikštelės saugios, o struktūros aikštelėse net ir man suaugusiai atrodo labai viliojančios prisiminti vaikystę :). O tai kokios jos tvarkingos, net ir atokiau nuo miesto esančios, įrodo, jog čia nėra po pamokų besivalkiojančio jaunimo, kuris teršia tas aikšteles. Štai Vilniuje gražiame, natūraliame, bet kiek atokesniame nuo centro parke užpernai sutvarkė žaidimų aikštelę. Įrengė medinius suoliukus, surentė gražų medinį namelį, padarė supynes. Mėgdama tą pasivaikščiojimų taką migdydama dar visai mažutį Arą mačiau kaip žmonės dirbo. Kai jie baigė, jau už savaitės suoliukai nebebuvo savo vietose. Kažkam pasirodė geriau juos sudėti aplink vieną stalą. Žinoma, juk tai leido kompanijai lėbauti, o to įrodymus jie paliko visur besivoliojančių butelių pavidalu. O štai aš taip džiaugiausi, jog paaugęs Arutis galės ten žaisti. Po "pertvarkymų" net į tą pusę grįžti nesinorėjo. O atrodo gyvena lygiai tokie patys žmonės ir Lietuvoje, ir Australijoje. Bet pagarba aplinkai visai kitokia. 
• Žinoma, ir čia žmonės netobuli. Netrūksta ir čia šiukšlintojų. Nors tai stebina. Atrodo kaip galima šiukšlinti, kai viskas taip gražu ir sutvarkyta. Bet tai dažniausiai pasitaiko iš pravažiuojančių vairuotojų pačiame mieste ir tokiose vietose kur žmonės akivaizdžiai pagalvoja "Moku mokesčius, tai tegul tvarko" ir "Australija tokia didelė, kad jos visos vis tiek neužšiukšlinsime". Bet tai daugiau išimtiniai atvejai, nes pvz. nacionaliniuose parkuose, dažnai lankomuose pasivaikščiojimų takuose kiek apėjome ir apvažiavome beveik niekur nebuvo šiukšlinių ar konteinerių. Tik daug kur yra žinutės "Išsivežkite šiukšles patys". Ir ką jūs galvojate, nei vienos šiukšlytės. Tad susidaro įspūdis, jog žmonės šiukšlina tik ten kur žino, jog šiukšles kažkas greitai surinks. Tas pats ir su mažesnėmis autobuso stotelėmis. Nei vienoje nemačiau šiukšlinės, bet šiukšlės irgi nesimėto. Tuo tarpu Lietuvoje daug kartų mačiau prišiukšlintų stotelių, kurios turėjo savo dideles šiukšlines.
• Dar keli įdomesni punktai. Vienas jų yra toks, kad namai čia gali būti atiduodami už dyką, nes juos įmanoma tiesiog perkelti (išrinkti, surinkti) ar netgi pervežti vieną struktūrą iš vienos vietos į kitą. Tai yra skelbimų portaluose netrūksta skelbimų "Atiduodu namą nemokamai". O tai reiškia, jog žmogus tiesiog nori atsikratyti namu stovinčiu jo žemėje ir jam brangiau bus jį nugriauti ir išvežti šiukšles nei paskelbti kad kas nors gali atvažiuoti ir pasiimti visą namą. Už Brisbeno matėme yra tokia vieta, kurioje daug tokių nukeltų iš savo vietos namų yra. Tiesiog atvažiuoji, išsirenki, nusiperki ir tau jį atveža į pageidaujamą sklypą :). Kaip kokiame automobilių turguje. Žinoma, tai įmanoma tik dėl jų klimatinių sąlygų. Kaip jau rašiau anksčiau čia namai kiauri ir niekam tai netrukdo. Dėl to, kad namas čia tik užuovėja ir pavėsis nuo saulės pasislėpti ir gali būti tveriami kaip kortų nameliai. T.y. nei vienas jų neišgyventų Lietuviškos žiemos :). Bet tokios čia ir nebūna.
• Šitose žemėse ir tarp šitų žmonių jaučiamas laikinumo jausmas. Niekas nenori amžinų dalykų . Mes lietuviai pratę prie statomų amžinų namų, daiktų, kurie mums tarnautų amžinai. Čia to nėra. Jie netvarko nieko amžinumui, tik tam kad dabar tiktų ir patiktų, nes kitais metais gali norėti visko jau kitaip. Jie neieško sprendimų, kurie jiems ilgam tarnautų. Jie ieško lengvumo, paprastumo. Taip sakant "Tomorrow is another day" - "Rytoj bus kita diena".
• O jeigu jau kalbu apie laiką, tai čia gyvenimas verda visai kitokiu ritmu. Jeigu man kas nors Lietuvoje būtų pasakęs, jog eisiu miegoti 21:00, o kelsiuosi 5:00, būčiau gerai pasijuokusi. Bet čia kitaip gyventi ir neįmanoma. O kaip kitaip, jeigu visus metus temsta ir švinta daugmaž panašiu metu. Pvz. šiuo metu 18:30 jau būna tamsu ir tas laikas maksimum prasitęs iki 18:50. Jokių ilgų ir ilgesingų vakarų. Saulė leidžiasi greitai ir sutemsta akimirksniu. 
• Netikėjau, jog atvykusi į Australiją pasakysiu tai, jog žmonėms čia trūksta įvairovės. Taip, patys žmonės labai įvairūs, bet jų stilius vienodas. Atrodo visi apsipirkinėja vienoje parduotuvėje. Vilnius šiuo požiūriu daug įdomesnis. Kiekvienas asmuo individualybė. Australijoje kartais atrodo, jog matai tik tuos pačius žmonės, nes jie kaip ir gatvės visi vienodi. Tampi balta varna, jeigu apsirengi kažkaip įdomiau. Bet jiems čia tai tiesiog nėra svarbu. Nors tuo tarpu išsiskiria jie tuo, jog jeigu jau tatuiruojasi tai taip, jog nesimato kokios spalvos yra oda. Sakyčiau čia tatuiruotų žmonių daugiau nei Lietuvoje, tačiau kadangi Lietuvoje žmonės didesnę metų dalį būna apsitūloję, tai ką ten žinai kiek jie turi tatuiruočių. Tuo tarpu čia, kai didesnę metų dalį žmonės vaikšto pusplikiai, jų oda tampa meno kūriniais.
• Paskutinis pastebėjimas, kuriuo ir užbaigsiu įrašų apie skirtumus seriją. Mano pastebėjimu šioje šalyje yra išnykusi riba tarp vyrų ir moterų. Įprasta, jog vyrai tarpusavyje čia kreipiasi "bloke, man, mate" (vertimas maždaug: vyruti, žmogau, draugeli). Tačiau lygiai tokiais pačiais žodžiais jie kreipiasi ir į moteris. Jokio išskyrimo. Kartais kai taip su manimi šneka koks vyras akimirką susvyruoju, nes vis dar jaučiuosi moterimi :D, tačiau tuo pačiu suvokiu, jog jie mane mato kaip lygų sau asmenį, o ne kaip žemesnę lytį. Nežinau ar tai yra gerai ar blogai. Tai visai atskira tema apie lyčių lygybę, bet tai niekaip nesusiję su šiuo tinklraščiu, nors aš turiu gana tvirtą nuomonę šiuo klausimu :). 

Štai tokios mūsų patiriamos smulkmenos susidėjusios į visumą primena kaip labai stipriai skiriasi Lietuva ir Australija.

Baigiamosioms mintims galiu pasakyti, jog kartais aš iš tikrųjų pagalvoju, kad būtų paprasčiau grįžti į tą tvarkingą, aiškų ir nuobodų gyvenimą koks jis buvo iki mums atvykstant į Australiją. Kai galėdavau susidaryti tvarlaraštį ir iš tikrųjų jo laikytis. Bet mano gyvenimas dar niekada nebuvo toks įdomus ir jaudinantis kaip dabar. Mes su Tadu pasvarstėme apie tai kaip mūsų gyvenimas iki vestuvių palyginus su gyvenimu po vestuvių kardinaliai skiriasi. Nežinau ar tai tinkamas atspirties taškas, tačiau tai tikra tiesa. O jeigu dar paimtume kitą laiko rodiklį - Arą, tai apskritai galima pasakyti, jog vaikai gyvenimą apverčia kūliais. Jo atsiradimas mūsų gyvenime paskatino mus tyrinėti mūsų pasaulį. Ir štai Australija tapo mūsų pačių sprendimais ir iniciatyva. Mes sugalvojome ir mes išdrįsome. Dabar mes gyvename įtemptą bei nuolatos besikeičiantį gyvenimą, bet sugebėjome prie to prisitaikyti ir priimti tai kaip patį nuostabiausią nuotykį į kurį leidomės. Kol kas mes labai daug dirbame, tačiau ir ilsimės kur kas daugiau bei nuoširdžiau.

O visiems, kurie galvoja, jog elgiamės blogai, savanaudiškai (ypač aš, juk čia aš "kalta", kad atsidūrėme kitame pasaulio gale), gyvenimas mūsų ir tik mes jį galime nugyventi. Juk turime du skirtingus jausmus palyginimui - gailėjimąsi, jog neatvykome į Australiją dar 2008 metais, kai tokia mintis buvo kilusi ir džiaugsmas, jog atvykome dabar nepaisant gąsdinančios ir nepatenkintos aplinkos. Esame labai dėkingi visiems palaikantiems ir skatinantiems. Patikėkite, jūsų žodžiai ir mintys užkuria mūsų variklius. Ačiū.

P.S. Atsiprašau, kad be nuotraukų. Tiesiog užsimirštu jas padaryti. Jeigu būname žaidimų aikštelėje su Aru, tai ne nuotraukos būna galvoje, o reikia spėti paskui mažąjį lakstyti. Tad tos nuotraukos, kurias padarau neatitiktų visos tikrovės :).
Galiu tik pasidalinti mūsų vasara ;) ir didžiausiu skirtumu - pas jus žiema, o pas mus viskas pasakiškai žydi :D.