Lietuva vs Australija

Mes ir vėl kraustėmės, esame neramių sielų žmonės (arba ko nepadarysi dėl pigesnės nuomos). :) Per septynis gyvenimo Australijoje mėnesius mes kėlėmės šešis kartus. Dabartinė vieta turėtų priimti mus ilgesniam laikui, bet baisu jog kraustymasis jau tapo įpročiu ir mes tiesiog nebegalėsime gyventi ramaus gyvenimo. Per visus tuos kėlimusis vėl gavome progą pagyventi pas Monardą. Buvo tikrai smagu pas jį sugrįžti. Jis tikrai labai mumis rūpinasi, o mes rūpinamės juo :). Be to per tą laiką ir pirmąją knygą rašyti baigiau. Tačiau šis įrašas ne apie tai. 

Per pastąrąjį mėnesį svarsčiau apie skirtumus tarp Australijos ir Lietuvos, o šias taip toli viena nuo kitos esančias šalis lyginti nėra sunku. Ir norėjau tai padaryti dabar kol pokyčių jausmas viduje dar toks šviežias ir kol galiu lyginti, kad ir paprastus mažai pastebimus kasdienius dalykus. Perspėju, jog lyginu tik iš savo pačios septynių mėnesių buvimo Brisbene patirties (priešais visą savo gyvenimą Lietuvoje) ir tai nebūtinai atspindi visos Australijos padėtį ar kitų patirtis.

Sąrašas be eiliškumo, tiesiog tai ką pastebiu kasdien. Taigi skirtumai tarp mūsų gimtosios Lietuvos ir dabar jau mums brangios Australijos:

• Autobuso vairuotojai ir apskritai kultūra viešajame transporte. Nekalbu apie tai, jog kabinose yra ženklai laikytis pagarbios tylos. Žinoma, ne visada tai pavyksta (ypač kai mes važiuojame su Aru).  Bet yra bendras jausmas, jog kitiems nebūtina girdėti svetimų telefoninių pokalbių. Tačiau kas labiausiai žavi tai kaip autobuso vairuotojai nėra atitverti stikline uždanga. Jie atsisuka bei pasisviekina tau įlipant bei pamoja išlipant (žmonės įlipa tik per priekines duris, o išlipa dažniausiai per galines). Bet jeigu esi su vežimu, išlipti yra lengviau per priekines duris. Tada vairuotojus labai pradžiugina Aro malonus "Baaaiii" (jis kažkokiu būdu skiria su kuo reikia atsisveikinti angliškai, o su kuo lietuviškai) :). Mus jau pažįstantys vairuotojai netgi ką nors pakomentuoja. Žinoma, bent jau Vilniuje autobuso vairuotojai yra atitverti ne dėl to, kad jie nenorėtų bendrauti. Ne kartą esu mačiusi kaip jie pamoja savo kolegoms prasilenkdami su kitais autobusais. Atitvarai yra reikalingi dėl jų saugumo, nes lietuviška kultūra ypač vėlesniais vakarais yra ganėtinai atšiauri. Be to žmonės nėra linkę sveikintis su nepažįstamais asmenimis. O tai mane veda prie kito punkto.
• Čia visi draugai. Yra normalu kažką užkalbinti, paklausti kaip sekasi, ką čia veikia (pvz. sėdi ant suoliuko parke ar gatvėje). Palinkėti geros dienos ir panašiai pasikelti sau nuotaiką. Žmonės prasilenkdami gatvėje pasisveikina ir nusišypso. Lietuvoje taip elgiantis tave palaikys ne visai pilno proto arba pagalvos, jog kažko iš jų nori. Žinoma, būna ir išimčių. Bet lietuviai palyginus daug privatesni žmonės. Ir mums teko priprasti prie to kokie asmeniški gali būti kai kurių pardavėjų ar šiaip gatvėje sutiktų žmonių komentarai.
• Jeigu kalbame apie gatvėje sutiktus žmones, tai jau ankstesniuose įrašuose esu minėjusi, jog pėsčiųjų čia tikrai mažai. Tuo pačiu ir šaligatvių. Miestas skirtas vairuojantiems automobilius ir apie tai reikia gerai pagalvoti, jeigu nori iš vieno taško į kitą nueiti su vežimu, nes ne visur bus praėjimas. Bet kokiu atveju, jeigu einu su vežimu arčiau judresnės gatvės mikrorajonuose visi žiūri taip lyg matytų Mergelę Mariją su Jėzumi. Stovėti autobuso stotelėse šalia judrios gatvės irgi nejauku, nes visi spokso kaip į reklaminį stendą. Kai kurie netgi pamoja arba papypsina. Ir tai nestebina, nes kiti tėvai su vežimais lipantys į autobusą dažniausiai yra arba paauglės, arba tamsiaodės moterys su dar keliais vaikais (nieko rasistiško, tik pastebėjimas). Tuo tarpu gatvėje sutikti tėvai su vežimais tai nebent sportuojantys (bėgioja kartu su sportiniais vežimukais) arba vėlgi azijietės (dar kartą nieko rasistiško). Žodžiu, niekas iš taško A į tašką B nevaikšto, nebent tai būtų sportinis ėjimas arba bėgimas. Jeigu Lietuvoje skundžiamės jog dviračių takai veda į stulpus, tai čia šaligatviai ir kartais netgi perėjos niekur neveda. Arba jų tiesiog nėra (pasitaikantys pėstieji randa savus būdus). Daugiau mažiau visi turi automobilius.
• Prabilus apie automobilius, tai labai atkreipia dėmesį tai, kad beveik nėra visiškai nudėvėtų automobilių (išskyrus mūsų Tarago :))) ir dar kelios panašios pravažiuoja kartais). Bet dauguma automobilių taip pat nėra patys naujausi. Atrodo, lyg didžioji jų dalis būtų kelių metų senumo iš tų vietinio ekonominio bumo laikų. 
• Vis dar apie automobilius. Mums iš pradžių (ir dar dabar kartais) galvą susukantis eismas kita kelio puse. Dar dabar pagaunu Tadą išvažiuojantį į kelią neteisinga kelio kryptimi nepažymėtame kelyje. Bet juk nėra lengva atsisakyti senųjų įpročių. Arba tai kaip jis pasakodamas apie vairavimą vis dar rankų judesiais rodo kaip bėgius perjunginėja dešine ranka, nors paskutinius septynius mėnesius tai daro kaire ranka. Bet prie visko priprantama.
• Paskutinis pastebėjimas šiam įrašui yra apie tai, kad žmonės čia kalbėdami mobiliaisiais telefono aparato nededa prie ausies. Jie įsijungia garsiakalbį ir kalba telefoną laikydami prieš save. Arba naudoja tam ausines. Retai pamatysi žmogų kalbantį telefonu priglaustu prie ausies. Lietuvoje retai pamatysi atvirkštinį variantą.

Kol kas tiek. Kitame įraše bus daugiau skirtumų, kuriuos įžvelgėme gyvendami Brisbene septynis mėnesius.

Viena iš kraustymosi vietų - super mažas butelis