Pirmas mūsų aplankytas zoologijos sodas šaltojoje Australijoje

 Kaip skelbia įrašo pavadinimas mes pagaliau aplankėme zoologijos sodą. Pamatėme nemažai vietinės faunos, bet prieš pasakojant apie tai, reikia papasakoti kaip ėjosi mūsų praeita savaitė.

Aras jau visai priprato prie darželio procedūrų. Žino, kad kai mamytė pasako, kad jau išeina ir reikia atsisveikinti, tai ašaros nepadės. Geriausia apsikabinti auklę ir liūdnu žvilgsniu nuliūdėjus išeinančią mamą pulti žaisti lyg niekur nieko. Ir taip visą dieną. Turi jis net mėgstamiausią žaislą darželyje ir netgi moka anlgišką žodį "Baby". Tai kūdikis lėlė su visais vyriškais atributais, tik juodaodis. Auklė sakė, jog Aras su ja nesiskiria. Ir maitina, ir prausia ir ant tualeto sodina. Žodžiu, rūpinasi kaip tik išmano. O ir šiaip labai gerai leidžia laiką darželyje. Nuo užsiėmimų su spalvotu vandeniu lauke ir avižų dribsnių pilstymo į indelius iki įvairiausių tai tapymo būdų bandymų. Žavi ir tai, kad auklė per dieną siunčią žinutes su Aručio nuotraukomis bei komentarais. Taip tampa daug ramiau, jog jam viskas gerai ir jis netgi labai laimingas bei užsiėmęs. Kol aš rašau ar mokausi juo tikrai puikiai būna pasirūpinta.  

Mamyte, nesistebėk, aš augu.

Tuo tarpu po darželio namuose likusias savaitės dienas būna kažkoks chaosas. Išsiderinusi ir aš, ir vaikas iš ritmo. Dėl to būna ir tokių atvejų, kai jis užmiega tiesiog vidury pusryčių ir ne pačioje patogiausioje pozoje. Nors tai tikriausiai susiję ir su kitu dalyku - tuo, kad jis sparčiai auga. Paskutiniu metu labai daug valgo ir labai daug miega, tad spėčiau jog jam reikia daugiau energijos visiems augimo procesams. Dėl to visur vėluojame arba apskritai taip ir liekame niekur neišėję iš namų, nes nebeatrandame vienas kitam palankaus režimo. Tačiau dėl to nei kiek nesijaudiname. Aras būna pasiilgęs namų, o ir man ne pro šalį būna juose pasisukioti po tų kelių dienų, kai galėjau tyliai dirbti nieko netrukdoma ir dėl to namai, o tiksliau jų tvarka kenčia :).

Dienos metu galima ir į mamos švarkelį įsisupti, kad nebūtų šalta

Dabar prisiminkime priežastis kodėl atvykome būtent į Brisbeną. Visų pirma dėl šilto oro. Taigi šiltas oras tikrai buvo kai tik atvažiavome vidurvasary. Tačiau dabar jau įpusėjo ruduo ir mums pasidarė šalta. Tikrai nuoširdžiai sakau, kad naktys, kai temperatūra nukrenta iki 12 laipsnių čia yra labai šaltos. O jeigu dar prisideda šaltas nuo vandenyno pučiantis vėjas, tai apskritai kalename dantimis. O to priežastis labai paprasta. Gyvendami šiltuose kraštuose jie visiškai nesirūpina namų izoliacija. Namai kiauri ir perpučiami, ir peršviečiami. Taigi kai būna karšta, tai namuose būna labai dušna. Kai būna šalta, tai namuose dar šalčiau, nes per visur traukia vidun šaltis. Naktys tapo nepakenčiamai šaltos dėl to reikia pakeisti kondicionieriaus funkcijas į šildytuvo. Tačiau vos tik šildytuvą išjungiame, šiluma gana greitai išsisklaido per visas tas namo skyles. Kurgi ne, juk pro lauko durų apačią gali ranką prakišti, tai apie kokią izoliaciją čia galima šnekėti? Neefektyvu ir neekologiška kad ir kaip bepažiūrėtum. Žinoma, sutaupoma medžiagoms statant, bet mūsų atveju, kai tokiai situacijai esant Lietuvoje jau būtų įjungtas šildymas, čia tenka su tuo kovoti kitokiais būdais - tuntas pledų ant lovos :). Jeigu šildytuvas neįjungtas miegant tampa šalta kvėpuoti. Vat ir atvykome į šiltus kraštus. Žinoma, dienos vis dar šiltos bei po saulute gerai kaitina, bet naktys tapo nepakenčiamai šaltos. Baisiausia šiuo atveju dėl Aro, nes jis linkęs nusispardyti apklotus. Dėl to eina miegoti pilnai apsirengęs su kojinėmis ir šilta pižama, bet ir to neužtenka, kai naktis įsibėgėja. Nors čia lygiai taip pat būtų galima pastebėti, kaip greitai prie gero priprantama. Toks oras Lietuvoje būtų sutinkamas su aplodismentais ir džiaugsmo šūksniai, o štai aš čia sėdžiu ir skundžiuosi, kaip man šalta :). Bet viskas tik dėl baimės, kad vaikas nesušaltų (pasiteisinau) ;).

O dabar kaip ten su tuo zoologijos sodu buvo... O buvo viskas paprastai. Olivia per groupon.com.au nupirko daug pigesnius bilietus į Currumbin Wildlife Sanctuary , o tai yra vietinės faunos zoologijos sodas apimantis apie 27 hektarus eukaliptų ir tropinių miškų teritorijos. Įspūdinga erdvė su pakankamai vietos visiems ten gyvenantiems gyvūnėliams. 

Savo kelionę pradėjome anksti ryte bei linksmai ją leidome susirašinėdami tarp dviejų keliaujančių automobilių - mūsų ir Olivijos su Darenu (jos vyru). Koks vis dėlto nuostabus dalykas yra tos šiuolaikinės technologijos. Bekeliaudami išsiaiškinome, kad mūsų super senas ir daug matęs mašiniukas spidometre atsilieka 25 km/h. Būna ir taip, bet bent jau bus aišku kodėl pagal mūsų spidometrą visi mieste važinėja 40, kai galimas 60 km/h greitis :). Beje, kalbant apie greitį čia nėra nerašytos lietuviškos taisyklės, kad jeigu viršyji greitį iki 10 km/h, tai niekas ir nestabdys. Čia stabdo ir už 3 km/h viršytą greitį bei netgi išrašo baudą. Kas jau spėjo susirūpinti, tai mūsų dar nestabdė, tik daug istorijų girdėjome :).

Zoologijos sode nuėjome apie 8,5 km. Matėme miegančias koalas, miegančias ir apsnūdusias kengūras ir labai daug gyvūnų nematėme. Matyt, pataikėme visų snūdo metu. Tačiau gavome progą pamaitinti kengūras bei jas paglostyti. O tai buvo viena didžiausių atrakcijų Arui. Na, gal ir mums suaugusiems. Gerai, gerai, man tai buvo netgi įdomiau nei Arui :). Pagaliau prisiliesti prie tos australiškos gamtos stebuklo. Gaila aišku jų zoologijos sode apsuptų tokių kaip mes ištroškusių jas pamaitinti, paglostyti, nufotografuoti. Tačiau realybė tokia, kad gal geriau jau zoologijos sodas nei australiškas kelias. Vien Kanberoje (Australijos sostinėje) per metus užregistruojama apie 1000 avarijų dėl partrenktos kengūros. O tai yra vienas mažesnių Australijos miestų. Be to susidūrimas su beveik 2 metrų kengūra nebūtų juokingas reikalas. Tad joms laisvė yra labai pavojinga dėl išvystytos žmogiškosios infrastruktūros. Čia  netgi sklando patarimai, jeigu tenka važiuoti paryčiais ar pavakare, geriau laikytis už didžiųjų sunkvežimių, nes jie turi specialas apsaugas partrenkus gyvūną ir dėl to tiems kas seka iš paskos kelias būna tiesiog išvalomas. 

Geriau sugrįškime iš žiaurios realybės į tą autrališką zoologijos sodą. Tai buvo tikrai smagus pasivaikščiojimas pernelyg nepavargstant. Esant norui arba pavargus aplink visą sodą važiuoja traukinukas į kurį galima įsėsti keliose skirtingose stotelėse. Tad žmogaus patogumu pasirūpinta pilnumoje. Tuo tarpu gyvūnai kaip ir visuose zoologijos soduose yra pavargę nuo žmonių dėmesio.

Nesitikėjau, kad tokį Discovery kanalo vertą vaizdą kada nors pamatysiu gyvai

Reikia pastebėti, jog šis zoologijos sodas puikiai pritaikytas šeimoms ir vaikams. Daug atrakcijų bei vietų pažaisti ir tuo pačiu pažinti. Nors Aras daugeliui tų vietų dar buvo per mažas, bet jam užteko ir koalų skulptūrų draugijos (gal kas prisimenate Blinky Bill animacinį filmuką iš vaikystės? Tai čia jo buvo pilna visame parke), kad nuotaika praskaidrėtų. Išvadose, praleidome puikų sekmadienį Olivijos, Dareno ir Juliaus draugijoje. Pamatėme ne viską ką norėjome, bet tuo pačiu ir to ko nesitikėjome. Smagiausia buvo glostyti kengūras. Planas apkabinti koalą liko ateičiai. Kada nors kokiame nors kitame zoologijos sode. O jų šiame mieste dar yra du neaplankyti. 

Visai pabaigai noriu padėkoti Olivijai už suorganizuotą kelionę. Taip pat atsisveikinti su Juliumi. Jis kaip tik šiuo metu arba kybo ore arba laukia kuriame nors oro uoste kol vėl nusileis ant gimtos žemės. Ačiū už puikiai praleistą laiką, už ilgus pokalbius, už kavą, arbatą ir didelius kiekius šokolado. Ačiū už tai, kad buvai ir esi mums draugas. Visų labiausiai dėkoju už Arą, nes per tą trumpą laiką tapai jam geriausiu draugu. Bus liūdna, kai jis eidamas kiemu tavęs šauksis ir nesupras kodėl jam niekas neatsako. Neabejoju, jog dar ilgai prisimins jūsų smagius žaidimus. Belieka tikėtis, jog ateity dar susimatysime. O ryšį, tai palaikysime būtinai. Sėkmės.

Ačiū visiems kas skaitote. Šitame puslapyje komentarai jau turėtų puikiai veikti.  Tad nesikuklinkite ir palikite komentarus su pasiūlymais ką dar norėtumėte sužinoti, bandysiu jūsų norus išpildyti :). O gal tiesiog turite kažkokių pastebėjimų ir norite jais pasidalinti? Būtinai rašykite. 

Mylime ir bučiuojame. Tuoj jau mums prireks šilumos iš jūsų, girdėjau, kad labai ten užkaitote ;). Ate :*

Kasdienybės (ne)rutina

Paskutiniu metu dažnai girdžiu klausimus "O ką tu veiki?". Na, Tadas dirba, tai visiems aišku, Aras eina dabar jau tris dienas per savaitę į darželį ir tada visiems įdomu ką aš veikiu tuo metu, kai Aras darželyje, juk niekur nedirbu, o mokslai prasidės tik rytoj. Tad nusprendžiau šiek tiek daugiau papasakoti apie mūsų kasdienybę šiuo metu.

Papūgos pakeliui į Aro darželį

Tačiau pasakoti apie kažką kas labai nestabilu yra ganėtinai sudėtinga. Mes tikrai dar neturime rutinos, dienotvarkės ar bet ko kas būtų bent kiek panašiau į stabilumą. Kiekviena diena, tai naujiena. Vienintelis dalykas buvo aiškus paskutinius du mėnesius. Kaimynas ateinantis su mumis išgerti kavos bei kartais papusryčiauti. Tai vienas iš dienos momentų prie kurių labai pripratome. Deja, teks atprasti, nes kaimynėlis kitą savaitę išskrenda atgal į mūsų gimtąją Lietuvą. Tad šitos mažos mūsų rutinos mums labai truks. Ypač to truks Arui, nes jis labai prisirišo prie dėdės Juliaus. Bet toks jau tas gyvenimas. Žmonės ateina, žmonės išeina. Tai ypatingai jaučiame atvykę į tokią tolimą šalį kur viskas mums vyksta iš naujo, daug intensyviau. Kiekvienas atradimas ar praradimas vertas atskiro blogo įrašo :). Bet taip jau išeina, kad gyvename be proto įtemptą gyvenimą ir laiko lieka mažai net vienam įrašui per savaitę :). O kas pas mus tokio intensyvaus? Tuoj papasakosiu daugiau :).

Jeigu Aras neina į darželį, tai mes būtinai siekiame susitikti su mūsų draugais Sigita ir Tayloriuku. Aras Taylorą vadina "Tei". Ir nors jis nelabai nori su Tayloru dalintis paties Tayloro žaislais, kai mes juos lankome, Tayloras būna labai draugiškas ir labai ant draugo nepyksta. Žodžiu, kartu jie tikrai smagi komanda. Dažnai su Sigita pasvarstome kaip būtų smagu jiems kartu užaugti. Bet vat ir šitie mūsų draugai mus paliks apie Spalio mėnesį. O iki to laiko stengiamės dažnai susimatyti. Aš jau nekalbu apie tai kaip Aro ir Tayloro mamytės pasineria į kalbas prie arbatos puodelio... Gerai, kelių arbatos puodelių, nes su Sigita ir Tayloru laikas lekia šviesos greičiu. Taip kad vos nesutemsta juos belankant ar su jais tyrinėjant miestą :)

Aras daiktams sugalvoja įvairių pritaikymo būdų

Jeigu vis dėlto nepavyksta susimatyti su draugais, tai labai labai retais atvejais liekame namie. Tokia viena diena buvo nutikusi praeitą savaitę. Turėjome važiuoti pas Sigitą, tačiau Aras rodė ožius bei atsisakė rengtis rūbais. Supratau, kad vaikas jau pasiilgo namų. Darželis bei nuolatinės išvykos jį tikriausiai šiek tiek išvargino. Tad mes siautėjome namuose. O namai tikrai reikalauja daug dėmesio, kai šiaip juose realiai tik vakarieniauji, permiegi ir pusryčiauji. Netvarka... Tačiau kas turi mažų vaikų žino, kad tvarkytis su vaiku yra beprasmis reikalas :).

Nerealus medis mistiniame parke vidury miesto :)

Grafiti, kurie puošia net ne pačias gražiausias miesto vietas.

Tadas dirba labai intensyviai. Iš namų išvažiuoja 5 ryte, o grįžta apie 19:00. Kartais vėliau, kartais anksčiau. Lenkia nugarą mūsų tėtis, kad mums būtų gerai, tačiau ne visada ir darbų būna. Štai vakar darbo nebuvo, tad aš su Tadu savo draugui Juliui padėjome rinktis siuvenyrus iš Australijos parsivežti namo į Lietuvą. Apėjome pusę miesto. Vyrai pavargo, o aš galėjau dar vaikščioti ;). Toks gražus tas mūsų miestas. Šį kartą aplankėme Paddington ir West End rajonus. Tai iš esmės turėtų būti gana panašūs bohemiško stiliaus mikrorajonai, tačiau iš tikrųjų jie vienas nuo kito labai skyrėsi. Kaip pastebėjo Julius Paddington buvo toks jaukus, šviesus mikrorajonas, o tuo tarpu West End buvo ganėtinai juodas, pilkas, niūrus. Abiejuose netrūko žmonių ir įdomių vietų, tačiau Paddington mums patiko nepalyginus labiau. Gal dar dėl to, jog jis yra ant kalno ir laikas nuo laiko einant gatve tarp namų atsiverdavo nepaprastai gražus vaizdas į miesto centrą ar kalnus miesto pakraštyje. Kas mane pažįsta žino kokią silpnybę aš turiu aukščiui bei gražiems vaizdams ;).

Kimono improvizacija pagal mane :).

Dar apie Paddington - jame mes aplankėme antikvarinių daiktų centrą. Iš esmės tai toks labai didelis angaras po kurio stogu sudėti begalės senatve dvelkiančių daiktų. Nors buvo ir ne labai senų. Bet tie kas turi silpnybę antikvarui, tikrai turėtų ką nuveikti tokioje vietoje. Kaip Julius tai pavadino - muziejus, kuriame viską galima liesti, o labai norint ir įsigyti. Ten buvo visko - baldų, buities daiktų (puikiai į šią seriją tiktų anglimi šildomi lygintuvai, kuriuos dar kažkur turėjo mano močiutė), knygų, lėlių, papuošalų. Bet visų labiausiai mane sužavėjo japoniškas kampelis su kimono bei visais jiems priklausančiais atributais. Tik bėda su kuria susidūriau juos matuodamasi, tai buvo tokia, jog esu stipriai per aukšta jiems. Na, bet galbūt greitu laiku apsilankysime Japonijoje ir ten jau atrasiu savo kimono :). Šiuo metu galiu džiaugtis dovanota jukata. Jukata tai medvilninis kimono, kuriuo japonai dažniausiai puošiasi eidami į savo tradicines pirtis arba su puošnesniais eina į fejerverkų šou vykstančius vasaros metu, kadangi tai labai lengvi kimono. Jukatą gavau dovanų iš Sigitos (dar kartą ačiū tau, Sigita). Iš tikrųjų tai toks rūbas, kurį galima naudoti kaip chalatą (arba "morning gown" kaip vakariečiai čia kimono vadina) arba iš tikrųjų pasipuošti kokiai nors progai. Galbūt dar spėsime su Sigita  kokiame nors fejerverkų šou sudalyvauti Brisbene?

Pirmoji koala. Mieganti. :)

 Papasakojau apie pusę informacijos to ką darome su savo laiku čia. Dar vienas ketvirtadalis būtų, kai Tadas baigia darbus ir skiria savo laiko mums, o tai dažniausia nutinka tik Sekmadienį, važiuojame kažko pamatyti ir aplankyti. Vienas iš tokių apsilankymų buvo užpraeitą Sekmadienį, kai važiavome į Daisy Hill rezervatą. Tai didelis parkas, kuriame yra daug įvairaus sudėtingumo takų pėstiesiems bei dviratininkams (arba raiteliams ;) ). Bet įdomiausia šio parko vieta yra Koalų centras, kuriame laikomos sergančios, sužeistos ar kitokios nelaimėlės koalos, kurios negali grįžti į savo natūralią aplinką. Dėl to jos yra prižiūrimos specialistų. Jų apkabinti ar liesti negalima. Nes iš tikrųjų koalos yra labai jautrios ligoms, kuriomis serga žmonės. Tad tik kai kuriuose zoologijos soduose galima apkabinti koalą. Tie kas nežino, tai koalos yra sterblinis žinduolis mintantis išskirtinai tik eukaliptų lapas. O kadangi tie lapai yra sunkiai virškinami, tai didesnę laiko dalį koalos miega, kad atgautų jėgas ir galėtų toliau sotintis. Tai taip praėjus porai mėnesių mūsų gyvenimo koalų ir kengūrų šalyje mes pagaliau jas pamatėme. Koalos Aro labai stipriai nesudomino. Buvo daug įdomiau kiti gyvūnai, dar tiksliau ropliai, kuriuos per šou vaikams rodė centro prižiūrėtojai. Nors būsiu visiškai atvira ir pasakysiu, jog Arą daug labiau sudomino tai, kad jam tėvai leido paturėti foto aparatą (labai reta išimtis iš taisyklės), kad tik patys galėtų pažiūrėti tą roplių šou :D. Bet štai kengūros Arą be proto pralinksmino. Nežinau ar tai buvo dėl to, jog jos ir tikrųjų juokingai šuoliuoja ar dėl to, kad Tadas jas įgarsino "piau-piau" su kiekvienu šuoliu. Tai sukėlė tikrą juoko isteriją mūsų mažajam sūneliui.

Pitonas. Didelis. :) Arui foto aparatas įdomiau.

Daisy Hill takų neištyrinėjome, nes bandėme pasidaryti pietus. Tačiau buvome šiek tiek nustebinti. Pasirodo, kad BBQ parkuose būna ne tik dujiniai, bet ir medžiu kūrenami. Taigi mes nebuvome tam pasiruošę bei neturėjome su savimi kuo užsikurti BBQ. O gal tiesiog nebuvome pakankamai alkani, tad tiesiog džiaugiamės nuostabiu parku ir judesiu aplink. Arui tikrai patiko veiksmas ir aplink žaidžiantys vaikai. Jis pats ėmėsi tyrinėti aplinkos, kol tėvai ištiesė kojas po medžiais (gerai būtų buvę...).

Šiek tiek daugiau nuotraukų iš mūsų išvykos į Daisy Hill:

Mamyte, užsigavau kojytę...

Didelis parkas, daug žmonių, galima bendrauti

Bendrauja

Keliaujame namo, basomis smagiau

Ar matote kengūrą? :)

Mūsų pirmosios kengūros Australijoje

 Tokios išvykos iš tikrųjų praskaidrintų bet kokią kasdienybę. Pirmosios koalos ir kengūros buvo tikrai didelis įvykis mūsų gyvenimuose. Juk to čia ir atvažiavome pamatyti! Juokauju, aišku... Bet vieną pliusiuką jau galėjau padėti prie vietų, kurias norime aplankyti. Tik taip jau yra, kad kai vieną pliusiuką padedu, įrašau dar bent pora naujų vietų. Pasaulis toks didelis, tiek daug jame neatrastų vietų. Taigi dabar galiu pasakyti, jog kolekcionuoju aplankytas vietas :). Kalbant apie tai, greitu laiku turėčiau pradėti rašyti blogą anglų kalba apie vietas, kurias aplankėme, lankome ir tik dar aplankysime. Bet viskam savas laikas :).

Be dienos linksmybių, netrūksta mums ir smagumo vakare. Štai vieną vakarą dėdė Julius atsinešė žuvies bei netgi ją iškepė. Praleidome smagų vakarą su kaimynais skanaudami nuostabiai paruoštos žuvies. Mums tikrai trūks gerojo dėdės Juliaus ;).

O dabar prieinu prie visos šio įrašo esmės. Ką aš veikiu dienomis, kai vaikas darželyje ir man nereikia eiti į mokslus? Ogi aš irgi dirbu. Galbūt kai kuriuos nustebinsiu, kitus pradžiuginsiu, treti manęs nesupras, bet mano darbo diena atrodo dabar taip. Aš sėdžiu prie kompiuterio ir rašau. Ne, ne šitą blogą, nors tai ir yra puikus būdas paskatinti įkvėpimą ir pasipraktikuoti (atsiprašau, bet kartais neredaguoju savo įrašų prieš juos publikuodama :P). Aš rašau savo n-ąją knygą. Bet šį kartą tokią, kurią tikrai norėsiu išleisti. Nors turiu jus įspėti. Jeigu knygą išleisiu savo vardu, jums ji gali arba labai patikti, arba labai nepatikti :). O jeigu išleisiu ne savo vardu, tai efektas tikriausiai bus toks pats, tik jums jau teks spėlioti ar tai mano knyga ar ne :P. Taigi paskutiniu metu gyvenu rašymo zonoje. Kiekviena laisva akimirka yra tam skirta ir dėl to tikriausiai namai atrodo kaip po karo. Bet turiu pasakyti, jog gyvenime niekada nesijaučiau daugiau pasitenkinimo kažką dirbdama nei dabar. Dar jeigu kas atlyginimą mokėtų, tai būtų iš vis pasaka. Bet gal kada nors ir mokės? :)

Norėdami tai sužinoti sekite naujienas ;). Neturėčiau ilgai užtrukti :).

Ačiū, kad skaitote :)*.

Odė draugystei

2015-04-07 parašė meilune

Nuostabu yra tai kaip gyvenime užmezgami ryšiai, kaip surandamos bendros sielos ar tiesiog žmonės su kuriais gera leisti laiką kartu einant per gyvenimą. O išlipdami iš savo komforto zonos mes praplečiame savo galimybių ribas bei atrandame daugiau šio pasaulio dūšių :).
Išvykdami mes palikome namuose labai daug draugų su kuriais turime pilnas laikmenas prisiminimų. Apie kuriuos galime pasakoti linksmas, liūdnas ir geras istorijas naujai sutiktiems draugams. Žmonės su kuriais nesimatome taip dažnai, tačiau apie kuriuos vis tiek galvojame bei visada linkime tik geriausio. Žmonės, kurie mums padeda, kurie mumis tiki, kurie mus bara ar palaiko. Norime jums visiems padėkoti už visa tai. Esame palaiminti, nes nesame šiame pasaulyje vieni. Turime mylinčias šeimas ir draugus. Turime šioje žemėje žmonių, kuriais galime pasitikėti, kad ir kuriame svieto kampelyje jūs esate. Visi mums esate labai svarbūs. Gaila, kad negalime jūsų pasiimti kartu į šitą karštą ir galimybių kupiną kraštą :D. Bet ir vėl čia gal tik mes esame tokie bepročiai, kad su maža pinigų suma ir vaiku ant rankų nusibelstume į visiškai svetimą pasaulio kampelį kur viskas yra atvirkščiai ir dar labai pavojinga :). O gal tiesiog optimizmas yra geriausias užtaisas gyvenime pasiekti daugiau. Tai dabar ir darome su jūsų palaikymu.
Tačiau kaip ir sakiau išėjimas iš savo ribų atneša daugiau galimybių. Ir kadangi kartu su Aru mokomės iš naujo gyventi, kiekvienas naujas sutiktas žmogus yra vertas pasaulio. Ar tai paštininkas, kuris kasdien nusišypso ir pamoja pravažiuodamas, ar tai draugas su kuriuo kas rytą geri kavą bei gali apšnekėti ne tik orą, bet ir pasaulio dvasinę būseną. Visi tie žmonės dėl kurių mūsų pradžia Australijoje buvo tokia stebėtinai lengva. Geriausia draugė, kuri pasirūpino daugiau nei būtų galima tikėtis iš žmogaus su kuriuo siejo tik kilometriniai laiškai ir kurio niekada nebuvome sutikę iki atvykimo čia. Geriausia draugė su kuria ryšys užsimezgė vos susitikus ir su kuria taip smagu stebėti mūsų kartu žaidžiančius vaikus, bet tuo pačiu taip lengva dalintis visais širdies skauduliais. Tie žmonės iš kurių sulaukėme netikėtos pagalbos, nors jie žinojo, kad mes tegalime pasiūlyti nuoširdų AČIŪ ar geriausiu atveju vakarienę :). Pasaulis kupinas gerų žmonių ir kol kas mums pavyko sutikti tik pačius geriausius :).
Kai pagalvoji, kad jeigu prieš metus paskaičiavę kokios išlaidos mūsų laukia ir kokios milžiniškos ir nelengvos fizinės bei dvasinės permainos ateis, mes būtume tą pačią akimirką pasidavę, būtume praradę daug daugiau. Kad ir kaip situacija pasisuktų dabar mes jau niekada nebebūsime tokie, kokie buvome. Mes perlipome per save, įveikėme savo demonus, nugalėjome daug baimių ir dar labai daug nugalėsime vien tik dėl to, kad pasirinkome pakeisti savo gyvenimą iš esmės. Jau niekada nebebijosime imtis kažko ryžtingo ar rizikingo. Niekada nebebijosime užkalbinti nepažįstamą, pakviesti jį kavos. Nebijosime įveikti vandenyno bangos, kuri gali mus apversti kūliais arba gali atnešti beprotišką pasitenkinimo jausmą, kad jai atsilaikėme.  Nebijosime paimti krabo į rankas, net jei bus didelį tikimybė, jog jis įžnybs. Nes jis lygiai taip pat gali ir neįžnybti. Mes gyvenime visada turime pasirinkimą. Kad ir kokiu keliu eisime jis vienodai taip pat gali pasisekti kaip ir nepasisekti. Tačiau tikint ir rizikuojant bet kokiu atveju galima paskui savimi didžiuotis, nes svarbiausia juk procesas, o ne rezultatas ;). Galbūt tas žmogus prie kurio prisėdi ant suoliuko taps geriausiu tavo draugu, o galbūt jis apšauks tave, nes įsiveržei į privačią jo erdvę. Būna ir taip :). Tačiau pasaulis pernelyg įdomus, kad pasiduotum nuoboduliui, liūdesiui ar baimei. Ir nebūtina iškeliauti į kitą šalį, kad galėtum save įveikti. Kartais užtenka tiesiog pradėti kažką naujo, kitokio. Arba tiesiog kasdien didžiuotis tuo kokį gyvenimą gyveni, su kuo gyveni ir kaip gyveni. Tik niekada negalima neįvertinti ryšių, kuriuos kuri per gyvenimą. Mes tikimės, kad visus ryšius mums sėkmingai pavyks išsaugoti. Mylime jus visus ir didžiuojamės, kad esate mūsų gyvenimuose. Išlikime drąsūs ir džiaukimės procesu :*.

Užsispyrimas.

2015-04-03 parašė meilune

“Rugsėjo pirmoji” bet kurį pirmadienį. Tokiu principu veikia mano koledžas. Taip, studijas gali pradėti bet kurį pirmadienį išskyrus atostogų metu. Dėl to mano “Rugsėjo pirmoji” atrodė taip - atėjau, prieš mane buvo vienas vaikinas, kuris kaip tik prisiregistravo. Spėjau nužiūrėti lietuvišką pavardę ir vardą Giedrius. Pasirašius, jog atvykau gavau aplankalą pilną popierių bei buvau nusiųsta į studentišką poilsio kambarį, kuriame sėdėjo gal 12 kitų būsimų studentų bei pildė formas. Pasisveikinau su visais angliškai bei atskirai su jau matytu lietuviu. Pastarasis žinoma labai nustebo :). Kur tų lietuvių nėra :D. Užpildžiau turimas formas. Pagrindinė informacija - adresas, pasirašau jog suprantu savo teises bei pareigas bei labai paprastas testas nustatantis mano pasirengimo lygį su tokiais klausimais kaip “Ar moki skaityti pirkinių sąrašą?”, “Ar moki užpildyti pirkinių sąrašą?” ir dar sudėtingesni ” Ar moki elementariai skaičiuoti?” :). Šiek tiek prajuokino, bet galbūt yra ir tokių žmonių, kurie nesurenka 100% tokiame teste? Vėlgi negaliu kažko daug norėti iš pačio pigiausio koledžo Brisbene.
Užpildžius formas mus pakvietė į kambarį kur dar kartą pakartojo tą pačią informaciją, kuri buvo formose, pristatė mums išdalintas studijų knygas bei papasakojo bendrą tvarką. Viena valanda ir “Rugsėjo pirmoji” baigta. Beveik kaip mokykloje, tik be parado :). Galima buvo eiti švęsti, tik kaip tyčia Brisbene suprastėjo oras, tad teko važiuoti namo bei užsiimti rankdarbiais - Aro namelio statyba (su juo jau supažindinau FB puslapyje).
Kita diena, kuri turėjo būti mano paskaitų pagrindinė diena buvo labai panaši. Atvažiavau, prisistačiau kas tokia esu bei buvau išsiųsta namo, nes kiti studentai laiko egzaminus, o be to dabar bus dvi savaitės Velykų atostogų. Taip jau yra, kai pradedi studijas bet kurį pirmadienį :). Iš esmės, planas toks ir buvo. Pamatyti viską bei eiti atostogauti, taigi viskas pavyko taip kaip ir tikėjausi :). Tačiau po atostogų panašu, kad laukia nemažai darbo, nes studijos tikrai praktiškos ir įdomios.
Bet užtenka apie reikalus. Daugiau linksmybių, juk gyvenimas tam ir skirtas ;).
O linksmybės tokios, kad turint automobilį galima keliauti. Tad per pastarąsias dvi savaites jau tris kartus buvome prie vandenyno ir lankomės vis naujose vietose. Brisbene tikrai yra daug gražių ir įdomių vietų. Gaila, kad net labai norėdama negaliu pasidalinti jausmu, kuris apima stebint ramiai banguojantį vandenyną ar nupasakoti kaip gera sūpuotis ant lengvų bangų ir pačiai pasijusti lengvai, vandens nešamai, susiliejusiai su gamta. Kaip smagu pasijusti lyg vaikui stebint kaip iš savo duobutės smėlyje lėtai lenda krabas galvodamas, kad aplink nėra pavojaus, o vos tik pajutęs mus esant šalia super greitai bėga šonu į savo slėptuvę. Kokios įdomios ir juokingos yra jų ilgos ištįsusios akys ar per didelės pavojingai atrodančios žnyplės. Teko įveikti savo baimę ir vieną laikyti rankoje. Bijojau be reikalo, nes nei karto man neįžnybo. O štai Aras išsigando tos judančios žemės. Nes būtent taip atrodo smėlis, kai eini link super mažyčių krabų ir jie visi puola slėptis savo smėlio duobutėse. Ir vėlgi, to niekaip nepavyktų perteikti žodžiais ar nuotraukomis. Tai reikia pamatyti. Reikia suvokti, jog visi šie procesai čia buvo šimtus metų. Tie vandenyno potvyniai ir atoslūgiai, tie krabų maži gyvenimai ir dideli jų pasauliai. Mes esame tik pašalaičiai šioje milžiniškoje ir įdomioje planetoje besistengiantys užkovoti tai kas neužkovojama. Gamta visada atsiima savo.
Mes stebėjome, braidžiojome ir maudėmės vandenyne. Išvaikšiojome parkus (šiandien nuėjome 13 kilometrų parkuose), stebėjome krabus, paukščius ir žuvis. Pavargome ir ilsėjomės, darėme piknikus ir išalkome. Gyvename gyvenimą panašų kaip gyvenome Lietuvoje, bet tuo pačiu visiškai kitokį. Jis skiriasi tuo, jog mūsų pasaulėlis nors padidėjęs, bet dabar labai mažas. Tai galėčiau apibūdinti kaip mažą šviesos šaltinį tamsoje. Taip atrodo mūsų pasaulis dabar. Labai maža erdvė, kurią pažįstame. Bet tas šaltinis plečiasi, apšviečia vis daugiau bei įdomesnių vietų. Kas dieną, kai nueiname nauju keliu ar nuvažiuojame į naują vietą mūsų šviesos šaltinis didėja, plečiasi mūsų žinios bei pasaulio pažinimas. Mes dabar visko mokomės lygiai taip pat kaip Aras. Kaip maži vaikai. Viskas įdomu ir nauja. Naujos vietos, nauji veidai, nauji draugai. Kiekviena diena lyg staigmena. Tai kartais vargina (galima suprasti kodėl maži vaikai būna tokie irzlūs kartais), bet dažniausiai be galo žavi ir motyvuoja apšviesti vis daugiau savo pasaulio. Norisi dar ir dar. Tik kyla klausimas - ar dabar mums yra ribų? :)
Kalbant apie automobilį, tai mūsų aštuonių vietų taksi busiukas kol kas labai puikiai mums tarnauja ir netgi pakenčia Tado bandymus priprasti prie vairo ir pavarų buvimo kitoje pusėje (manęs jam dar neteko patirti, bet tikiu, kad jis bus sužavėtas mano sugebėjimais :))).
Šiandien visa Australija atostogauja, nes čia priimta švęsti ir Didyjį Penktadienį. Taip pat bus laisvas ir pirmadienis. Penktadienį ir sekmadienį niekas nedirba, visi super marketai uždaryti. Gyvenimas lyg sustoja tose vietose, kurios visą laiką judrios. Visi vyksta pas savo šeimas, lygiai taip kaip ir Lietuvoje. Šįmet mūsų Velykos bus kitokios, bet kiaušinius vis tiek dažysime svogūnų lukštuose. Čia kiaušinių dažymo praktika nėra taikoma, tačiau visos parduotuvės pilnos visokių margų šokoladinių kiaušinių ir triušiukų. Velykas jie tikrai švenčia, tik kitaip nei mes.
Kas dar? Aras toliau lanko darželį. Ši savaitė buvo kiek sunkesnė, nes jis nenorėjo, kad jį palikčiau darželyje. Tekdavo palikti verkiantį. Tačiau kai vakare sugrįždavau jo pasiimti, jis darželyje siautėdavo lyg niekur nieko. Ir auklė sakė, jog paverkdavo apsikabinęs keliolika minučių ir eidavo žaisti. Neišvengiamas toks procesas, kad ir kaip skaudėtų širdį jį paliekant. Bet aš tuo pačiu matau, jog jam naudinga yra laiką praleisti tarp kitų vaikų, nors jų ir nėra daug tame darželyje. Be to per dieną jie daug žaidžia, užsiima rankdarbiais bei būna lauke. O tai yra pagrindinė vaikų veikla. Ir tikiu, jog tai jam išeis tik į naudą.
Nors dar negalime džiaugtis pilnaverčiu gyvenimu, nes turime daug skolų ir mažai darbų, bet judame ta linkme. Negalime pasiduoti dabar, kai jau tiek kelio nueita. Be to sulaukiame daug palaikymo iš aplinkos. Taip sakant laikomės nagais ir dantimis įsikibę. O tame tarpe randame laiko netgi ir linksmybėms. Sakyčiau tikrai nėra blogas variantas :). Vis dėlto užsispyrimo šiame kelyje reikia be proto daug. Bet tuo aš pasižymėjau nuo vaikystės, tad tikrai nepasiduosiu be kovos, kol šitas miestas ir šalis nebus užkariauti :D.
Lygiai taip pat linkime visiems būti atkakliems savo tiksluose. Gera žinoti ko nori, dar geriau yra tai gauti :).
Geros jums dienos, mes po nueitų 13 kilometrų ir smagiai varginančios dienos ruošiamės miegučio ;).
Rodyk draugams

žymos: Australija, Brisbenas, tikslas, Užsispyrimas, Vandenynas
temos: Australija | Komentarai (0)