Prasidėjo žiema...

Taip, taip... Pas jus vasara ir Facebook'as vis labiau užsilieja šašlykų bei žalumynų nuotraukomis. Bet pas mus žiema. Ir nors pernai ta žiema atrodė kiek juokinga, nes dažniausiai primena Lietuvišką vasarą, bet po karštos Australiškos vasaros šaltis jau skverbiasi į kaulus. Po metų Australijoje atradau įdomų dalyką. Kaip aš pasiilgau kitokių rūbų! T.y. vasariškos suknelės ir maudymukas kiekvieną dieną didesnę metų dalį gerokai pabodo. Galima pasakyti - argi žmogui kada nors bus viskas gerai? Na, man tikrai viskas gerai. Man patinka tas karštis ir aš jau jo pasiilgau, ypač šaltomis naktimis. Bet tuo pačiu man visada patiko visi keturi Lietuvos sezonai. Ir aš ilgiuosi tokios žiemos kokią pažinojau didesnę savo gyvenimo dalį. Ši žiema nei iš tolo to neprimena. Naktys vėsios, bet dienos po saule vis dar karštos. Ir visi aplink serga, nes nėra pakankamai šalta ar karšta, kad bacilos išmirtų. Taip ir keliauja nuo vienų prie kitų ir vėl ratuku. Aras vis snargliuojasi, nes visi darželyje snargliuojasi. Kol neina į darželį pasveiksta, o nuėjęs ir vėl serga. Bet tokia jau ta vaikų dalia - susidurti su visais virusais.
Bet jeigu apie jį prakalbau, tai galiu pasakyti, kad jis džiaugiasi savo darželiu. Žaidžia su mergaitėmis namus (auklytės pranešė), čiūčiuoja žaislinius kūdikius ir žaisline mašina važiuoja į darbą ir į parduotuvę. Žodžiu, auga greičiau nei g
alima suvokti tai. Kalba dviem kalbomis vienodai gerai. Tadas vis pastebi, kad geriau už jį kalba angliškai. Mokosi Tadas žodžius... Klausia manęs "Ką reiškia wipe?". Aš jam sakau "Paklausk savo sūnaus, nes jis tikrai žino" :D. Vat taip vat... Vaikai ir turi būti geresni už mus :).
Tadas toliau daug dirba. Taupome pinigus vienam svarbiausių pirkinių mūsų gyvenimuose. Dar vienam pokyčiui. Ne tokiam žymiam kaip pernai metais, bet padarysiančiam daug įtakos tolimesniam mūsų gyvenimui. Kai kas žino kas tai. O kitiems papasakosiu viską kai jau tiksliau žinosime kaip ir kas :). Žodžiu, kadangi Tadas daug dirba, nedaug jį tematome. Tačiau mes esame tokie įsisukę į savo gyvenimus, kad laikas šuoliuoja labai greitai.
Išnaudojame jį kaip galime.

Šilčiausi linkėjimai :*

 

Lietuvis lietuviui šeima :)

Tie kas skaito mano tinklaraštį nuo pradžių atsimins istoriją apie tai kaip mus apgavo lietuvis. Neieškokite, tą istoriją jau senokai pašalinau iš sąrašo. Tiesiog nesilaikome įsikibę blogų dalykų. Kas buvo pražuvo. Tiems kam įdomu istorijos pabaiga - tai jos nebuvo. Žmogus mums vis dar skolingas pinigų. Tebūnie - tai jo skola, o ne mūsų :). Bet šis įrašas ne apie tai. O apie seną posakį: "Kaip šauksi, taip ir atsilieps". Išvažiuodami iš Lietuvos daug prisiklausėme, prisiskaitėme ir nusiteikėme, kad su lietuviais reikia būti atsargiems. Iš tikrųjų taip įsijautėme į tą būseną, jog tikriausiai patys sau ir užsitraukėme nelaimę. Žinote čia iš tų motyvacinių knygų - ko prašysite Visatos tą ir gausite. Mes galvojome, kad mus gali apgauti. Mus apgavo. Paprasta logika. Ir labai gera pamoka. Keista iš tikrųjų tai, jog esu šiaip pozityviai mąstantis žmogus ir nežinau kodėl atvykdama į Australiją aš susidariau negatyvų lietuvių (ir ne tik) įvaizdį. Galbūt stresas, per daug baimių ir kažkokių abejonių tam padarė įtaką. Dabar tai nebesvarbu. Svarbiausia yra pamoka, kurią išmokome. O ji yra paprasta - ko tikiesi tą ir gauni. Nustojus tikėtis blogo, pradėjus tikėtis gero, jo pasipylė su kaupu. Ir tai įvyko netgi man nepastebint ar specialiai nieko nedarant. Tiesiog po truputį keičiantis į gerąją pusę. Atsiveriant pasauliui ir leidžiant žmonėms mums padėti. Nebebijant prašyti pagalbos (Iš serijos: Aš ir pati galiu) ir priimant pagalbą su pažadu jeigu ne tam pačiam žmogui tai kam nors kitam padaryti tiek pat ar daugiau gėrio. Ir tai tampa uždaru ratu. Kuo daugiau duodi, tuo daugiau gauni. Ir vėl darai ne dėl to, kad gautum, o dėl to kad gera ir malonu jausti, kad kažkam padėjai net jeigu tik truputį. Skatinu visus tai išbandyti ar tiesiog atkreipti dėmesį kai tai darote ir būti dėkingais sau patiems. Nes tikrai kartais įsisukę į kasdienybę mes nepastebime savo pačių gerų darbų, o kartais nepastebime kaip kitiems to gero darbelio iš mūsų reikia.

Kodėl apie tai rašau dabar? Nes kaip rašiau praėjusiame įraše išmokau vieną pamoką Onos pagalba. Ne visi mums linki blogo (ir čia vėl ne vien apie lietuvius), kiti neprašyti padeda. Ir su ta pagalba priverčia pasijusti kažko didesnio dalimi. Onos patarimas ir dėmesys jai pačiai galbūt nereiškė daug, bet man reiškė naują milžinišką suvokimą, kad visi esame viena didelė šeima. Kažkodėl anksčiau atsiribojome nuo to buvimo lietuviu lyg tai būtų toks savaime suprantamas dalykas, kad nepastebėjome, jog buvome tapę patys uždaresni ir apsunkinome tokią ir taip sudėtingą kelionę. Žinoma, mes susitvarkėme su viskuo patys ir esame patenkinti savo gyvenimu, bet praleidome progą anksčiau pasijusti dalimi gražaus darinio - lietuvių šeimos Australijoje - lietuvių šeimos pasaulyje. 

Ir tokia nauja ir paprasta pamoka tebuvo pradžia. Vėliau sekė suvokimas, jog esame ne tik lietuvių pasaulio, bet ir krikščionių pasaulio dalimi. Vėlgi atrodytų toks savaime suprantamas dalykas, nuo pat pakrikštyjimo buvome šio pasaulio dalis, bet viskas atrodė labai oficialu ir netikra. Pirmą kartą susidūriau su kunigu su kuriuo norėjau bendrauti daugiau, norėjau iš tikrųjų užduoti daug klausimų ir jaučiau jo meilę žmogui (tai ne vien tėviška meilė, tam reikėtų sugalvoti atskirą žodį). Jis jaunas, bet jo širdis plati ir didelė, kurioje telpa Australijos lietuviai, australai ir šiaip visa žmonija, nes jis neieško kažko blogo žmoguje. O juk iš tikrųjų blogų žmonių nėra, yra tik negeri jų poelgiai. Kunigas Juozas Deveikis pasidalino savo geru ir aš tikiuosi, jog mes kada nors galėsime atsilyginti. Jeigu ne jam, tai kam nors kam reikės pagalbos, net jeigu jie jos neprašys.  

Kalbant apie pagalbą, kaip jau rašiau lietuvių parapijos namai Melburne reikalauja dėmesio. Aš kol kas nesugalvojau kaip galėčiau jiems padėti. Bet manau, kad tai ne vien Melburno lietuvių reikalas. Tai turėtų būti aktualu visiems lietuviams Australijoje ir netgi Lietuvoje. Nes tie parapijos namai rūpinasi lietuviškumo išsaugojimu (o kaip žinia pasaulyje mes esame nykstanti rūšis :)). Juose vyksta lietuvių vaikų pamokos, spausdinamas laikraštis, priimami gyventi svečiai bei tai yra kunigo namai. Galbūt ne viską tiksliai aprašiau, tačiau faktas yra toks, kad tai yra labai svarbus pastatas. Be visa ko jam apie pusantro šimto metų ir tikrai reikia remonto. Tai tik viena iš galimybių mums visiems kažkuo prisidėti prie to buvimo lietuviu bendrumo jausmo. 

Ačiū visiems, kurie padėjo pabusti iš letargo miego ir pajusti bendrumo jausmą. Tai nepakartojamas pojūtis. Noriu dar :D

Būkime atviri pasauliui.

Su meile,
Meilūnai :)

Melburnas

Raudona Australijos žemė

Dalinuosi mūsų nuotykiais Melburne kaip ir žadėjau. Tik bijau, kad nepapasakosiu daug, nes realiai mieste praleidome tik apie 4 valandas iš kurių dvi buvome su Aru miesto akvariume. Tad buvo per mažai laiko susipažinti miestu ir aplankyti gražiausias jo vietas. Be to dar lijo. Žinoma manęs gimusios lietaus krašte nepagąsdins menkas lietutis, tik atgaivins, o ir Arui patiko slėptis po skėčiu, tačiau man kaip atsakingai mamai nepatiko ta mintis apie sušlapusį ir sušalusį vaiką. O sušalęs jis tikrai būtų, nes nuvykus į Melburną atrodė, kad patekome į visai kitą šalį. Iš šiltojo Brisbeno į vėsų ir drėgną Melburną. Bent jau tokį pirmą įspūdį man paliko tas miestas. T.y. buvau labai laiminga grįžusi atgal į Kvinslandą ir dar labiau laiminga, kad kai rinkomės kur Australijoje gyventi - pasirinkome būtent Brisbeną. Bet grįžtu prie kelionės.

Melburno Southern Cross stotis

Keliaujant vienai su vaiku labiausiai gąsdino didelės minios ir galimybė pamesti jį iš akių, tačiau Aras buvo paklusnus ir geras vaikas (bent jau didesnę laiko dalį :))). Skrydžiai pirmyn ir atgal visumoje pavyko sklandžiai, tik grįžtant jis dvi valandas negalėjo nustygti vietoje tai visus kalbino, žaidė ir šoko ant sėdynės neprisėsdamas nei akimirkai. O juk buvo jo pietų miego metas. Žinoma tiek pervargęs jis paskui nebeatlaikė spaudimo kai besileidžiant lėktuvui užgulė ausis. Apie jo diskomfortą sužinojo visi esantys lėktuve. Niekaip negalėjau įtikinti jo atsigerti ar kažko užvalgyti (netgi šokolado, kurio jis taip dažnai prašo!!!), kad tai padėtų atsikimšti ausims. Laimei mus išgelbėjo vienas malonus vyriškis - jis nupirko mielą žaislinį tigriuką iš lėktuvo parduodamų daiktų ir Aras įsikibęs į naują žaislą dar šiek tiek besiskųsdamas užsnūdo prieš pat lėktuvo ratams paliečiant žemę. Tad nemalonus jausmas ausyse netrukdė prieš tai kai jis buvo pailsėjęs, bet buvo visai nepakenčiamas pavargusioms jo mintims.

Lietuvių parapijos namai - senas ir gražus pastatas, bet jau labai reikalaujantis remonto.

Kalbant apie gerus žmones tai jų šitoje kelionėje sutikome begalę. Pradedant nuo malonios ir paslaugios Danos Levickis - Melburno konsulės. Ji nuo pat visų organizacinių darbų pradžios maloniai atsakė į visus klausimus ir padėjo visais su Aro paso atnaujinimu susijusias reikalais. Taip pat esu dėkinga Onai už pagalbą ir rekomendacijas dėl nakvynės. Tai mums padėjo sutaupyti pinigų, bet visų svarbiausia išmokė mane vienos pamokos apie kurią parašysiu atskirą įrašą :). Esu dėkinga Monikai, kuri mus pasitiko oro uoste ir pristatė į parapijos namus (ačiū, kad paskolinote skėtį, jis mus išgelbėjo), Juozui Deveikiui - kunigui Melburne už suteiktą prieglobstį, pokalbius, dėmesį ir dar vieną naują supratimą, kad net būdami toli nuo tėvynės ir savos šeimos - esame lietuvių šeimos dalimi Australijoje.
Esu dėkinga visiems tiems žmonėms, kurie be jokių ribų šypsojosi Arui, jį kalbino ir tarsi džiaugėsi jo buvimu šioje žemėje. Tai leidžia mylėti pasaulį dar labiau.

Ką aš galiu papasakoti apie patį Melburną ko dar nepasakiau? Sakiau, kad buvo šalta. Žinoma, jis juk už kažkur 1700km (jeigu neklystu) nuo Brisbeno į pietus (šiame pusrutulyje tai reiškia šaltėjimą) ir dabar jau antra rudens pusė, bet man dabar sėdint su vasarine suknele ir mylint šią Kvinslando šilumą tapo sunku susitaikyti su mintimi apie šaltą rudenį :). Tačiau ta vėsa, nugeltonavę ir lapus metantys medžiai man atrodė nostlagiškai. Jie priminė Tėvynę. Todėl suprantu Lietuvius sakančius, kad Melburne jiems patinka labiau. Ten jie jaučiasi arčiau savo šaknų, to kas įprasta prigimtiniam būviui.

Melburnas daug pilkesnis už Brisbeną. Brisbenas toks žalias ir gaivus, Melburne man pritrūko medžių, žalumos ir ne tik mieste. Leidžiantis lėktuvui atidžiai stebėjau viską iš viršaus. Kylant Brisbene miestas atrodė lyg būtų įsikūręs parke, tuo tarpu Melburnas atrodė įsikūręs laukuose. Aš žinoma dar daug nemačiau, tad pasakoju tik tai ką pastebėjau. Bet kad mano nuomonė pasikeistų reikėtų dar labai daug pamatyti ir visų pirmą gamtos aplink miestą. Nesu aš miesto žmogus ir netraukia manęs senoviniai pastatai (kiek seni jie gali būti Australijoje) pakankamai to atsižiūrėjau Europoje ir per savo studijas. Mane traukia tai kas sukurta gamtos ir žinoma to pamatyti be nelaisvėje gyvenančių žuvų aš nespėjau.

Krokodilas tikras ir milžiniškas tad gera būti už stiklo

O ant netikro galima ir pasėdėti...

...ir palaipioti.

O iš to ką pamačiau niekaip nesuprantu kodėl Melburnas geriausias miestas pasaulyje. Žinau, yra sena australiška kova tarp jų miestų. Aš ne australė ir nedalyvausiu toje kovoje, bet iš mano pastebėjimų Brisbenas yra tvarkingesnis, jo traukiniai naujesni ir tvarkingesni (tiek kiek aš jų mačiau). Žinoma tai toli gražu ne visi rodikliai. Tiesa žmonės Melburne mus užkalbino daugiau kartų nei tai nutinka Brisbene, tad gal ten jie tikrai laimingesni, o gal mes atrodėme kaip tokie kuriems reikia dėmesio :D. Tad objektyviai lyginti ir spręsti aš negaliu. Melburne praleidau tik vieną parą, o Brisbene gyvename jau virš metų ir jaučiame tam tikrą meilę, kokią galima jausti miestui svetingai mus priėmusiam svetimoje šalyje.

Žiūrėk, mama, aš po vandeniu.

O aš tarp ryklių... Vėlgi kaip džiugu, kad yra stiklas.

Neapsakomo grožio jūrų arkliukas

Ir paslaptingosios medūzos...

 Gaila nepasinaudojome nemokamu tramvajumi, kuriuo galima apvažiuoti visus žymiausius objektus centre. Tiesiog nebuvo tam laiko ir kadangi buvau su vežimėliu įlipimas į aukštą tramvajų pasirodė labai sudėtingas tad tuo teks pasinaudoti kai keliausiu ne viena :). 
Labai patiko dideli Lietuvių namai. Didelės patalpos, lietuviškas baras (į kurį iš skubėjimo neužsukau - ak, kaip nelietuviška :DDD), biblioteka ir šiaip visa lietuviška atmosfera. Žodžiu, nostalgijos Lietuvai Melburne buvo daugiau nei tikėjausi :).

Rudeniški parkai.

Gaila, kad teko visur skubėti. O paskui netgi slėptis nuo lietaus. Dar labai daug norėjau pamatyti ir bent kažką nufotografuoti, kad galėčiau parodyti, tačiau kaip išėjo taip. Vis dėlto ne atostogauti, turistausti keliavome, o tik pasą atsinaujinti. Bus dar tų progų :).

Dar kartą esu dėkinga visiems, kurie mums taip šiltai padėjo. Tikrai puikus jausmas apima. Būtinai dar sugrįšime į Melburną, kad patikrintume tai kodėl jis vis dėlto geriausias miestas pasaulyje :D... Bet bent jau su dabartine patirtimi gyventi ten tikrai nenorėčiau (nepaisant to, kad didžioji dalis Australijos rašytojų ir menininkų gyvena būtent Melburne - bent jau aš taip girdėjau). Kiekvienam savo :).

Tokio stiliaus namų pilna visame mieste. Tikrai žavingi nameliai.

Visumoje - Australija man vis dar pasakų ir nuostabių atradimų šalis :).

Priverstinė kelionė į geriausią pasaulio miestą

Įrašas apie Lietuvos ambasados nebuvimą Australijoje ir tai kad Lietuvos vaikų pasai iki 5 metų galioja tik du metus.

Taip, Aro pasas baigsis Spalio mėnesį, o tai pastato mus į labai nepatogią padėtį. Gerai bent tiek, kad susigriebiau apie tai pasidomėti dabar, likus pusei metų iki to momento kai jo pasas pasibaigs, o ne mėnesiu vėliau. Nes....

Lietuvoje nėra Australijos ambasados. Nuostaba dėl to, kad jei atvirai nesuprantu kaip ten viskas vyksta su ta diplomatine politika. Žodžiu, artimiausia ambasada yra Japonijoje. Ir kad ir kaip aš norėčiau aplankyti tą šalį, tai tikrai dar ne taip greitai ir priverstinai. Kadangi Australijoje nėra ambasados, žmonės norintys prasitęsti, pasidaryti ir pan. Lietuvišką pasą turi laukti konsulinės misijos iš Japonijos į Australiją. Jos būna dvi per metus (kaip supratau) - viena Melburne (kaip tik šį mėnesį), kita Sidnėjuje. Taigi kita bus tik spalio pabaigoje, lapkričio pradžioje, o tai jau reikštų, kad Aro pasas būtų pasibaigęs.

Pasą keisti kiek per anksti, tačiau neturime kito pasirinkimo. Vėliau jau gali būti per vėlu. O dar kaip Merfio dėsniai galioja, dažniausiai prisireikia tada kai neturi ir pan... 

Sukaupusi visą drąsą ir jėgas pasiryžtu vykti į Melburną už dviejų savaičių viena su Aru. Vienai keliauti nebaisu... Bet vienai su Aru tai jau iššūkis. Jis toks nenuorama ir padauža, kad tai tikrai nebus paprastas pasidairymas po naują miestą.

Žodžiu, jeigu yra norinčių mums patarti ką staigiai aplankyti Melburne kol ten svečiuosimės dvi dienas, tai mielai laukiu pasiūlymų :). O vėliau bus pasakojimas ir apie tai kaip mums ten sekėsi. Nors palaukite... pirma dar reikia nusipirkti lėktuvo bilietus ir susirasti kur apsistoti ;)...

Vis tie netikėti gyvenimiški iššūkiai...

P.S. Kam aktualu daugiau informacijos čia.  P. Danutė Levickis Garbės konsulė Melburne labai maloni ir draugiškai man padėjo visais klausimais.

Septyni kartai per vienus metus ir kita :)

Tai ne šiaip koks mistinis skaičius. Tai tik tiek kartų mes kėlėmės per paskutinius metus. Na, tiksliau per paskutinius trylika mėnesių. Ir visą laiką su savo daiktais, bagažu, baldais. Paskutinis persikėlimas buvo ypatingai didelis. Užtrukome visą dieną, kad persigabentume daiktus.

Bet supratau vieną dalyką. Australai labai mėgsta keltis. Jeigu Lietuvoje žmogus atrodo keliasi tik į didmiestį studijuoti ir ten dar kelis kartus per savo gyvenimą persikelia iš bendrabučio į kambarį pas kažką, tada į butą, o paskui jau į savo būstą ir galų gale jeigu pavyksta įgyvendinti gyvenimo svajonę tai į savo namą. Tuo tarpu  australai juda pirmyn atgal, aukštyn žemyn. Po visą Australiją, po mikrorajonus, miestus. Ir jiems tai atrodo labai normalu. Net jeigu jie sako, kad nepatinka keltis, jie tai daro nuolatos. Arba yra tokių, kurie sako, kad patinka keltis, nes tada gali išmesti daug daiktų. O naujuose namuose įsigyti naujų daiktų. Skamba keistai? Štai kodėl tiek daug pas juos visai gerų daiktų mėtosi šalikelėse. Jie nevertina jų ir kiek padėvėtas daiktas atrodo jau vertas išmetimo.

(O kad Lietuva būtų arčiau, nebūtų šeimų be reikalingiausių baldų ir daiktų, jie čia tiek visko išmeta, net kartais gėda žiūrėti).

Parkas netoli mūsų naujų namų

 Jau esu anksčiau rašiusi kaip labai jie nevertina tam tikrų dalykų. Tik klausydamiesi mūsų pasakojimų apie sovietmetį, karus, bananų nokinimą rūsiuose jie lyg netikėtai supranta kaip gerai gyveno. Bet greitai tai užmiršta. Nieko nesakau, jie ir nesiskundžia savo gyvenimu. Tiesą sakant nesu girdėjusi nei vieno besiskundžiančio žmogaus šioje šalyje. Na, gerai. Vienas buvo, bet jis buvo lietuvis. Australų gyvenimo būdas jiems leidžia ignoruoti viską kas vyksta pasaulyje. Aišku, jiems užtenka savų tragedijų, bet mums prašaliečiams žiūrintiems į platesnį regėjimo lauką jų problemos atrodo kaip buitinis konfliktas palyginus su pilietiniu karu. Nieko nesakau, buitiniai konfliktai yra siaubinga tragedija nuo kurių prasideda dar didesnės. Ir iš tikrųjų Australijoje tai yra be galo opi problema. O tai labai stebina, nes vėlgi grįžtu prie to paties, jie turi tiek daug ir taip gerai gyvena, saulė pas juos šviečia visus metus, bet apie 30% moterų (iš beveik 2000 apklausoje dalyvavusių moterų) nuo 15 metų amžiaus prisipažįsta patyrusios fizinį smurtą, apie 20% netgi seksualinį. Nepatogi tema. Dar aktualesnė Lietuvai, nes ten statistika negailestinga. 

Kodėl apie tai rašau? Tiesiog man tai labai aktualu ir svarbu. Be to baigiau rašyti savo trilogiją, kuri labai siejasi su šia tema ir bet kuo kas reiškia buvimą moterimi. Bet tai greičiau lyrinis nukrypimas. O aš noriu pasakyti, jog visiems vadinantiems Australiją svajonių šalimi tiesos tame tikrai daug, tačiau nereikia užmerkti akių prieš tam tikrus dalykus: visur gyvena tokie patys žmonės, savo problemas sprendžiantys dažnai ne civilizuotais metodais, o kumščiais (per metus kiek nugirdau aplink mus vykstančius įvykius vienas vyras buvo užmuštas per muštynes dėl įniršio kelyje, jaunuolis vienu smūgiu užmuštas kitų priekabiavusių jaunuolių prie naktinio klubo, daug vaikų grobimų, bombų statymo mokyklose, paauglių mosikavimųsi peiliais – ir visa ta informacija nežiūrint ir specialiai neskaitant žinių – jeigu domėčiausi tai sąrašas neabejotinai būtų ilgenis). Ir čia būna išmestų kūdikių, išprievartavimų ir pan. Čia gyvena lygiai tokie patys žmonės kaip ir Lietuvoje, tik saulės jie turi daugiau. Ir daugiau erdvės ilsėtis. Tik jau mes atvykę pasirenkame ką matyti, kaip žiūrėti. Neneigsiu kai kurie dalykai natūraliai pagražėja, nes negalime juk peikti savo pačių sprendimo palikti šiltą lizdą - jaukius namus dėl kažko neaiškaus ir nepažįstamo. To paukštiško skrydžio į pietus. Tačiau nereikia pamiršti, jog gražu yra ten kur grožį mes patys susikuriame. O Lietuva beje net ir su kraupiomis žiniomis yra be galo graži šalis su daug nuostabių žmonių.

Ir net parašiusi visa tai sakau, jog Australija yra pasakiška šalis. Mums atvykti čia buvo geriausias mūsų sprendimas. Pamatyti pasaulį emigranto akimis didelis ir įdomus žingsnis. Tuo pačiu pamatyti Lietuvą iš visai kitokios pozicijos, save ir kitą pažinti gyvenimiškai sunkiose situacijose.  Rekomenduočiau tokį metodą bet kam kieno gyvenimas atrodo nelengvas – jis būna ir dar sunkesnis kai prisigalvoji sau nelabai suvokiamų svajonių :). Ir paskui pasirodo, kad svajonės pildosi ir jų išsipildymas dar geresnis nei buvo galima įsivaizduoti. Ir staiga skųstis nesinori kai žinai, jog viskas nuo paties priklauso. Vat... :)

Darbo vieta su atviru dangumi stebėjimui ir įkvėpimo pasisėmimui :)

Ir dar vienas lyrinis nukrypimas kita linkme. Mane siaubingai stebina toks dalykas, štai skaičiau straipsnį, kad Lietuvos moterys yra labiausiai išsilavinusios Europos Sąjungoje. Ir iš tikrųjų procentaliai vertindama sutiktus žmones Australijoje ir Lietuvoje, lietuviai visada yra labiau apsiskaitę, įdomesni ir išprusę. Nesakau, kad australai ne tokie. Jie tik atrodo neturi tam poreikio. Užtenka kiek davė mokykloje, o paskui seka tėvų verslas arba kitos galimybės kurioms nereikia studijų ar skaityti knygas ir pan. Žinoma su išimtimis. Tai kodėl jeigu mūsų šalis tokia išsilavinusi, visi iš jos bėga? Ką reikia daryti, kad žmonės norėtų grįžti, imtis verslo, kurti kažką savo ir savo šalies labui? Tikrai prasilenkia su logika. Tokie protingi,  bet nepraktiški. Ir tame yra tiesos. Aš dažnai pagaunu save galvojant, jog esu tiek mokslų baigusi, bet tarsi nežinau ką su tomis žiniomis daryti. Turėti kelis diplomus dar nieko nereiškia, jeigu nesugebi žinių pritaikyti praktiškai. Tai kai ekonominiai rodikliai ir išsimokslinimas eis koja kojon, tada jau galėsime kažkuo didžiuotis... Kol kas tai tik labai ilgas kelias link harmonijos tarp diplomų skaičiaus ir sugebėjimo juos panaudoti. Štai jums vienas iš rodiklų - moterų atliginimų vidurkis yra apytiksliai 14% mažesnis už vyrų. Nors jos ir labiausiai išsilavinusios EU.

P.S. naujas namas geriausias kokiame teko gyventi Australijoje. Kiek toliau nuo miesto centro, bet tuo pačiu ir nuo viso šurmulio. Tobula vieta susikaupti ir rašyti :). Tai vat jums ir rašau :) svajokite ir siekite toliau.

Mūsų naujas namas :)

Gėlės vadinasi Rojaus Paukščiai - kaip vadinasi taip ir atrodo :)

Trumpiausi metai

Tikėjausi šiuo įrašu pasidalinti kai buvo lygiai metai mūsų gyvenimo Australijoje - Vasario 3 d. Tačiau taip jau nutiko, kad vėl keliamės. Taip, taip... Ir tai bus septintas kartas per pastaruosius 13 mėnesių. Būtų viskas gerai, jeigu kartu nekeliautų visa mūsų manta - sofos, lovos, spintos, komodos ir visa eilė per labai trumpą laiką bet nemažo užgyvento turto. Jau tapau profesionalė daiktų pakavime, išpakavime ir naujos vietos atradime naujuose namuose. Greitai galėsime savo perkraustymo firmą įkurti su pilnu aptarnavimu :D. Juokas juokais, bet toks mūsų gyvenimas ne mūsų noru. Ir šitą namą, kuriame gyvename šeimininkas ruošiasi griauti. Mes tai žinojome, tad tai mūsų labai nenustebino. Sutaupėme daug pinigų gyvendami šitame name, tad tai vienintelis tikrai didelis pliusas. Iš esmės namas buvo tragiškas. Senas, netvarkingas ir baisokas. Net Aras apsidžiaugė kai pasakiau, jog kelsimės. Viskas atrodė maždaug taip:
Aš sėdžiu ir ieškau namų internete jis priėjęs klausia kas čia.
- Naujo namo mums ieškau, kelsimės tuoj.
Jis išpūtė akis ir šokinėdamas sušuko:
-Jej!
-Tau čia nepatinka? - klausiu nustebusi.
-Ne, čia baisu... - ir dar su tokiu pasibaisėjimu veide.
 Ir po to man ieškant  naujų namų visą laiką karotojo:
- Naujo namo, čia baisu...
Jis netgi važiavo su manimi į namų apžiūras ir lyg koks profesionalas vaikščiojo rimtai komentuodamas "I like it" :). 
Arą šiame name labiausiai gąsdino tai, kad palėpėje gyveno oposumai ir jie bėgiodami ant lubų garsiai rėkdavo besipykdami. Žodžiu garsas vidury nakties nubudus toks lyg pragaras būtų prasivėręs ir visi laisvės išsiilgę demonai veržiasi į mūsų namus. Vat taip paprastai. Be to šitame name mes buvome mažuma - oposumai, milžiniški tarakonai, žiurkės, termitai, įvairiausių rūšių skruzdėlės (visą maistą įskaitant batoną turėjau sudėti į plastmasines maistines dėžutes, nes buvo tokių mažyčių, kurios lenda visur), vorai, geko, driežai, paukščiai šeimininkaujantys kieme ir įvairiausi lyg ne šio pasaulio vabalai, kurių įvardinti net negalėčiau. Nieko čia labai blogo aišku, tai tik Australijos kasdienybė. Jau pripratome dalinai. Ir net vorai taip nebegąsdina kaip anksčiau. Vis dėlto namas buvo toks senas, jog gamta ėmė jame viršų, o mes esame prašaliečiai, kurie taip pat turėjome susigyventi su visomis tomis kitomis gyvybėmis. Ne viskas taip baisu. Iš išorės namas atrodo visai normaliai, tik viduje visos linksmybės prasideda.
Tačiau dabar susiradome namą 20 km nuo miesto centro, ramesniame mikrorajone, nors labai abejoju ar įmanoma šitoje šalyje kažkur toli pabėgti nuo visos tos gyvūnijos. Tai net nesistengiame :). Tik tikiuosi, jog Arui naujame name nebebus baisu :). Bet užtenka apie tai. Aš visų labiausiai norėjau parašyti apie pastaruosius metus ir taip kaip viskas pasikeitė mūsų gyvenimuose, o visų labiausiai mūsų požiūris į daug ką.
Sakykime, kad ir požiūris į atstumą. Kažkada Šeškinė atrodė pakankamai toli nuo Vilniaus centro. O dabar ir 20 km vieni juokai. Per pastaruosius metus Brisbene tik 2 kartus buvau užstrigusi kamštyje. Žinoma, Tadui teko to šiek tiek daugiau, bet irgi ne tiek daug kiek tai vyksta Vilniuje. Žinoma, Brisbenas labai plačiai išsidėstęs ir jame yra transporto kamščių, bet jie ne tokie dažni.
Per pastaruosius metu nebuvo nei vienos dienos kad kam nors nepažįstamam nenusišypsočiau. Tiesiog čia visiškai normalu bendrauti tarpusavyje, lyg būtume vienodi. O iš tikrųjų visi ir esame tokie - visi esame žmonės. Australijoje tikrai jaučiuosi kažko dalimi, jaučiu, jog mane sieja ryšys su kitais žmonėmis aplink mane, net jeigu jų nepažįstu. Čia visi atrodo draugais. Sveikintis, palinkėti geros dienos taip natūralu tarp svetimų kaip tai natūralu tarp draugų.
Per metus pamatėme ir patyrėme daugiau nei per visą savo gyvenimą. Kalnai, vandenynas, miestas, parkai. Dar tik labai mažą dalį apžiūrėjome, bet užteko ir to. Žinoma, tai nepanaikina namų ilgesio, tačiau tuo pačiu žinome kodėl viską darome ir judėdami link tikslo jaučiamės lyg gyventume pilnavertį gyvenimą.
Paskutiniai metai atrodo rumpesni nei visi iki tol nugyventi mūsų metai dėl to kaip greitai jie pralėkė. Net nesitiki, jog jau metai kaip esame išvykę. Kartais atrodo, jog tik vakar pakėlėme sparnus nuo Lietuvos žemės, o štai jau visai kitokį gyvenimą gyvename. Esame užimti, pavargę nuo darbų, kėlimųsi ir įvairių patirčių, tačiau tuo pačiu tokie laisvi ir laimingi bei viskas tik dėl to, jog išdrįsome ir padarėme kažką apie ką kiti net pasvajoti nedrįsta. Mūsų ateitis labai neaiški, nežinia kur gyvenimas mus nublokš ir kokie bus mūsų žingsniai. Tačiau tuo gyvenimas atrodo tik žavus.
Nustojome vertinti materialų turtą (taip kaip Lietuvoje jis atrodė svarbus), nes jis sukelia ne tik patogumo, bet ir sunkumų kai reikia judėti per gyvenimą.
Įkopti į aukštą kalną tapo siekiamybė, o ne baimė. Pamatyti vorą reiškia susidomėjimą nebe pasišlykštėjimą (to negaliu pasakyti apie tarakonus, nes nenoriu net pasakoti kaip jie atrodo sutraiškyti...veeee....). Vertiname lietuviškas savybes sugebėti daug dalykų pasidaryti patiems - pradedant vakariene ir baigiant sodo priežiūra. Čia retas tai daro, bet dėl to supranta, jog už tokius darbus reikia mokėti nusimanantiems. Tai reiškia, jog retas vakarienę gamina pats - dėl to pilna užkandinių; retas tvarko sodą pats - dėl to pilna sodininkų;  retas netgi pats tvarkosi savo namus - dėl to pilna namų tvarkytojų ir niekas nelaikomas tinginiu ar negabiu dėl to, kad samdo darbuotojus. Jiems daug keisčiau matyti, kad tokius darbus žmonės atlieka patys. Gal dėl to sumuštiniai vaikams pietums yra norma, o mano paruošti patiekalai Arui stebina visus, nes tai taip neįprasta kas vakarą ruošti šviežią vakarienę, kurios likučius ir vyras, ir vaikas gali neštis į darbus :).
Be visų australiškų patyrimų metai buvo įpsūdingi tuo, jog reikėjo Tadui susirasti naujų darbų ir išmokti daug to darbo subtilybių. Arui reikėjo pradėti lankyti darželį, susirasti naujų draugų ir tai tikriausiai emociškai daugiau reiškė ne tiek jam, kiek man. Tuo tarpu man svarbiausia buvo tai, jog aš pradėjau rašyti ir greitu laiku žmonės galės skaityti tai ką sukūriau :).
Žodžiu, visumoje buvo nepaprasti metai. Bet visų svarbiausia tai kokią sielų laisvę mes dabar jaučiame. Nesunku tuo užsikrėsti nuo žmonių, kurie per savo gyvenimą nėra matę karo, jo pasekmių ar kitokių sunkumų. Taip sakant bananų čia yra visus metus, tad ko dar gali daugiau trūkti (čia skirta tiems, kurie dar atsimena kaip gavę žalių bananų juos nokindavo rūsyje ir pan.)?

Linkiu visiems tokią laisvę pajusti ir nepamiršti, kad gyvenimas nėra vien laukimas nuo atlyginimo iki atlyginimo, taip sakant gyvename ne tam, kad dirbtume be gyvenimo džiaugsmo. Gyvename tam, kad patirtume maksimumą.

Myliu ir linkiu gerų tikslų bei jų išpildymo :).

P.S. Ieškokite Luna Mei ir laukite kol išeis "Ero. Karalienė" ;)

Lietuva vs Australija III

Esu neramios sielos žmogus. O gal tiesiog rašyti man svarbu lygiai taip pat kaip kvėpuoti. O jeigu dar galiu tuo pasidalinti su jumis, tai apskritai ko galima daugiau norėti?

Šiuo įrašu noriu užbaigti Australijos ir Lietuvos skirtumų temą. Dar toli gražu visų neaptariau prieš tai buvusiuose įrašuose.  Tikiuosi, jog ši tema jums dar neatsibodo? :)

Primenu, jog pastebėjimai grynai asmeniniai. Kiekvieno patirtis gali būti kitokia, tad nepriimkite to kaip absoliutaus rodiklio viskam.

• Vienas keistesnių atradimų šitoje šalyje man buvo tai, kad žmonės labai dažnai prekes parsiveža iš prekybos centro su prekybos centro vežimėliais. Jeigu gyvena netoli prekybcentrio, tai su tais vežimėliais ir parvairuoja namo. Žinoma, yra ir Lietuvoje tokių atvejų. Bet čia dažnai vežimėliai paliekami tiesiog gatvėje ir netgi pakankamai toli nuo artimiausio prekybos centro. Dėl tokio dažno savivaliavimo prekybos centrai netgi įtaiso į vežimėlius technologiją, kuri išvažiavus iš prekybos centro teritorijos užblokuoja vežimėliams ratus. Ir nieko keisto, nes tie vežimėliai nemažai kainuoja.
• O jeigu jau kalbame apie prekybos centrus, tai svarbu paminėti kitą keistenybę lietuviui. Atsimenu, kai Marijampolėje pastatė Rimi ir Maxima vieną šalia kitos, jas skyrė tik gatvė. Koks tai buvo visiems nusistebėjimas kaip čia taip arti du skirtingi tinklai įsikūrė. Tuo tarpu kiek patyrėme Brisbene prekybos vietos, tai lyg centrai kiekvienam mikrorajonui. Tuose plotuose dažniausiai įsikuria iš pažiūros konkuruojančios parduotuvės. Štai šalia mūsų namų esančiame tokio pobūdžio centre yra Coles, Woolworths ir Aldi. Trys visiškai skirtingi maisto prekių tinklai viename dideliame plote. Dar daugiau - kai tuo tarpu Lietuvoje kiekvienas Akropolis, Panorama ir pan. turi savo maisto prekių parduotuvės tinklą, čia tokio pobūdžio prekybos centruose gali būti ir visi trys minėti konkurentai ar netgi ir daugiau. Nieko tai nestebina, nes taip tiesiog patogiau vartotojui. Jis pasirenka kur jam eiti. Dažnai netgi aplanko visus tris, nes jie šiek tiek skiriasi. Kaip ir mūsų Iki, Maxima, Rimi ir pan. 
• Vis dar apie tuos prekybcentrius. Lietuvoje dažnai būna taip, kad kasų yra labai daug, bet eilės milžiniškos. Nežinau ar tai žmonių trūkumas ar kitos priežastys, bet net savitarnoje būna eilės. Kartais net ne piko metu. Tuo tarpu kiek patyrėme čia - eilių beveik nebūna. Maisto prekių parduotuvės dažniausiai nebūna labai didelės ir neturi daug kasų, tačiau net kai parduotuvėje daug žmonių ir jie perka po daug, vis tiek netenka atstovėti tokių eilių kaip Lietuvoje. Gal labiausiai padeda tai, jog didžiuosiuose tinkluose kasininkai patys sukrauna prekes į maišelius. O gaila, Lietuvoje turėjau sistemą ir buvau beveik profesionalė šiame reikale :DDD... Čia jau visai išlepau nuo tokio dėmesio, nes tie kasininkai beskaičiuodami ir kraudami prekes dar sugeba maloniai pasisveikinti, nusišypsoti bei ką nors įdomaus papasakoti ar Arą pakalbinti. Jiems neabejotinai moka daugiau nei Lietuvos kasininkams. O gal oras padeda?
• O kad jau šis įrašas tapo toks prekybos centrų pamaloninimas, tai turiu pasakyti ir blogų dalykų. O blogiausias yra tas, kad labai trūksta tam tikrų prekių. Nors aišku tai tiesiog lietuviškos prekės prie kurių esame pripratę. Čia nerasi daktariškos dešros (nebent specialioje rusų parduotuvėje), nėra mylimo pomidorų padažo (kas mane pažįsta žino kaip aš jį beveik visur dėdavau), nėra kefyro arba jis labai brangus, nėra varškės ir mylimų sūrelių. Aišku daug yra tokių prekių, kokių net matę nesame. Bet kartais norisi kažko pažįstamo ir įprasto. Rasti atitikmenys kokybe kartais neprilygsta mylėtiems produktams Lietuvoje. Be to apie tokį dalyką kaip cepelinus kol kas tik pasvajojame. Čia nėra paprasčiausio dalyko - elektrinės tarkos. O ir mėsmalių dar nematėme. Tikriausiai dėl to, kad didžiuosiuose prekybcentriuose visa mėsa paruošta ir supakuota tereikia dėdi ant barbekiu. Nėra ir mėsos skyrių kur gali paprašyti tam tikrą mėsos gabaliuką atpjauti. O kiaulienos čia jie apskritai labai kratosi, lyg tai automatiškai reikštų, jog anksčiau mirs. Kadangi nelengva gauti geros kiaulienos, tai ir apie šašlykus kol kas tik svajojame. Nors mėsa ne vienintelė priežastis. Jie neturi šašlykinių. Iešmų įsigyti galima, tačiau čia neįprasta kepti maistą ant anglių. Visi barbekiu yra dujiniai. Taip kad kaip šalis turinti tiek gero oro daug praranda neturėdama šašlykų :). 
• Tęsiant trūkumų ir maisto temą turiu prisipažinti kaip man čia trūksta "Čili" picerijų. Dar nevalgiau nei vienos skanios picos nuo atvykimo į šią šalį. Žinau, "Čili" irgi ne tobula, tačiau jų picos buvo daug skanesnės nei bet koks pasirinkimas, kurį man teko bandyti čia. Be to picos stebėtinai brangios. Žodžiu, ne gyvenimas čia tokiai picų mėgėjai kaip aš :D. 
• Jeigu jau kalbu apie ekonominius dalykus, tai pastebėjimas toks, jog čia labai brangios paslaugos. Tai yra bet koks žmogaus rankų prisilietimas kainuoja labai daug. Nuo statybininkų, santechnikų, picos pristatymo vairuotojų iki telefonų kabelių tiesėjų. Aišku žiūrint iš kitos pusės tai reiškia, jog atlyginimai yra labai geri. Ir nors paslaugos brangios didžioji dalis prekių procentaliai tampa pigiomis lyginant pagal gaunamą atlyginimą. Rūbai, technologijos, kvepalai, papuošalai. Vartojimui čia ribų nėra. 
• Kitas malonus atradimas buvo tai, jog bankuose paslaugos nemokamos. T.y. nereikia mokėti už pavedimus net jeigu pervedi į kitą banką. Ir jokių metinių, mėnesinių ir kitokių mokesčių. Su labai retomis išimtimis. Aišku tai mūsų patirtis su mūsų banku, bet vienas draugas sakė, jog bankams neleidžia tokių paslaugų apmokestinti įstatymas. Lietuvoje tokie mokesčiai kartais versdavo iš kėdės.
• O jeigu kalbame apie pinigus, tai kiek teko susidurti kol kas  - jokių atlyginimų vokeliuose. Žmonės čia netgi kratosi tokios minties, kad kažkokie piniginiai reikalai galėtų vykti neoficialiai. O mes visi puikiai žinome kokia situacija yra Lietuvoje. Australijoje didžioji dalis mokėjimų vyksta oficialiai, žmonės susimoka mokesčius ir iš to seka labai daug kitų dalykų, tokių kaip sekantis punktas.
• Labai gražiai sutvarkyti parkai. Jokių šiukšlių, stiklų ar pijokų. O žaidimų aikštelės apskritai nepaprasto grožio ir įdomumo. Ir kiekviena didesnė jų yra kažkuo išskirtinė. Vienur vyrauja drakono tematika, kitur vandenyno, trečioje muzikos. Aikštelės saugios, o struktūros aikštelėse net ir man suaugusiai atrodo labai viliojančios prisiminti vaikystę :). O tai kokios jos tvarkingos, net ir atokiau nuo miesto esančios, įrodo, jog čia nėra po pamokų besivalkiojančio jaunimo, kuris teršia tas aikšteles. Štai Vilniuje gražiame, natūraliame, bet kiek atokesniame nuo centro parke užpernai sutvarkė žaidimų aikštelę. Įrengė medinius suoliukus, surentė gražų medinį namelį, padarė supynes. Mėgdama tą pasivaikščiojimų taką migdydama dar visai mažutį Arą mačiau kaip žmonės dirbo. Kai jie baigė, jau už savaitės suoliukai nebebuvo savo vietose. Kažkam pasirodė geriau juos sudėti aplink vieną stalą. Žinoma, juk tai leido kompanijai lėbauti, o to įrodymus jie paliko visur besivoliojančių butelių pavidalu. O štai aš taip džiaugiausi, jog paaugęs Arutis galės ten žaisti. Po "pertvarkymų" net į tą pusę grįžti nesinorėjo. O atrodo gyvena lygiai tokie patys žmonės ir Lietuvoje, ir Australijoje. Bet pagarba aplinkai visai kitokia. 
• Žinoma, ir čia žmonės netobuli. Netrūksta ir čia šiukšlintojų. Nors tai stebina. Atrodo kaip galima šiukšlinti, kai viskas taip gražu ir sutvarkyta. Bet tai dažniausiai pasitaiko iš pravažiuojančių vairuotojų pačiame mieste ir tokiose vietose kur žmonės akivaizdžiai pagalvoja "Moku mokesčius, tai tegul tvarko" ir "Australija tokia didelė, kad jos visos vis tiek neužšiukšlinsime". Bet tai daugiau išimtiniai atvejai, nes pvz. nacionaliniuose parkuose, dažnai lankomuose pasivaikščiojimų takuose kiek apėjome ir apvažiavome beveik niekur nebuvo šiukšlinių ar konteinerių. Tik daug kur yra žinutės "Išsivežkite šiukšles patys". Ir ką jūs galvojate, nei vienos šiukšlytės. Tad susidaro įspūdis, jog žmonės šiukšlina tik ten kur žino, jog šiukšles kažkas greitai surinks. Tas pats ir su mažesnėmis autobuso stotelėmis. Nei vienoje nemačiau šiukšlinės, bet šiukšlės irgi nesimėto. Tuo tarpu Lietuvoje daug kartų mačiau prišiukšlintų stotelių, kurios turėjo savo dideles šiukšlines.
• Dar keli įdomesni punktai. Vienas jų yra toks, kad namai čia gali būti atiduodami už dyką, nes juos įmanoma tiesiog perkelti (išrinkti, surinkti) ar netgi pervežti vieną struktūrą iš vienos vietos į kitą. Tai yra skelbimų portaluose netrūksta skelbimų "Atiduodu namą nemokamai". O tai reiškia, jog žmogus tiesiog nori atsikratyti namu stovinčiu jo žemėje ir jam brangiau bus jį nugriauti ir išvežti šiukšles nei paskelbti kad kas nors gali atvažiuoti ir pasiimti visą namą. Už Brisbeno matėme yra tokia vieta, kurioje daug tokių nukeltų iš savo vietos namų yra. Tiesiog atvažiuoji, išsirenki, nusiperki ir tau jį atveža į pageidaujamą sklypą :). Kaip kokiame automobilių turguje. Žinoma, tai įmanoma tik dėl jų klimatinių sąlygų. Kaip jau rašiau anksčiau čia namai kiauri ir niekam tai netrukdo. Dėl to, kad namas čia tik užuovėja ir pavėsis nuo saulės pasislėpti ir gali būti tveriami kaip kortų nameliai. T.y. nei vienas jų neišgyventų Lietuviškos žiemos :). Bet tokios čia ir nebūna.
• Šitose žemėse ir tarp šitų žmonių jaučiamas laikinumo jausmas. Niekas nenori amžinų dalykų . Mes lietuviai pratę prie statomų amžinų namų, daiktų, kurie mums tarnautų amžinai. Čia to nėra. Jie netvarko nieko amžinumui, tik tam kad dabar tiktų ir patiktų, nes kitais metais gali norėti visko jau kitaip. Jie neieško sprendimų, kurie jiems ilgam tarnautų. Jie ieško lengvumo, paprastumo. Taip sakant "Tomorrow is another day" - "Rytoj bus kita diena".
• O jeigu jau kalbu apie laiką, tai čia gyvenimas verda visai kitokiu ritmu. Jeigu man kas nors Lietuvoje būtų pasakęs, jog eisiu miegoti 21:00, o kelsiuosi 5:00, būčiau gerai pasijuokusi. Bet čia kitaip gyventi ir neįmanoma. O kaip kitaip, jeigu visus metus temsta ir švinta daugmaž panašiu metu. Pvz. šiuo metu 18:30 jau būna tamsu ir tas laikas maksimum prasitęs iki 18:50. Jokių ilgų ir ilgesingų vakarų. Saulė leidžiasi greitai ir sutemsta akimirksniu. 
• Netikėjau, jog atvykusi į Australiją pasakysiu tai, jog žmonėms čia trūksta įvairovės. Taip, patys žmonės labai įvairūs, bet jų stilius vienodas. Atrodo visi apsipirkinėja vienoje parduotuvėje. Vilnius šiuo požiūriu daug įdomesnis. Kiekvienas asmuo individualybė. Australijoje kartais atrodo, jog matai tik tuos pačius žmonės, nes jie kaip ir gatvės visi vienodi. Tampi balta varna, jeigu apsirengi kažkaip įdomiau. Bet jiems čia tai tiesiog nėra svarbu. Nors tuo tarpu išsiskiria jie tuo, jog jeigu jau tatuiruojasi tai taip, jog nesimato kokios spalvos yra oda. Sakyčiau čia tatuiruotų žmonių daugiau nei Lietuvoje, tačiau kadangi Lietuvoje žmonės didesnę metų dalį būna apsitūloję, tai ką ten žinai kiek jie turi tatuiruočių. Tuo tarpu čia, kai didesnę metų dalį žmonės vaikšto pusplikiai, jų oda tampa meno kūriniais.
• Paskutinis pastebėjimas, kuriuo ir užbaigsiu įrašų apie skirtumus seriją. Mano pastebėjimu šioje šalyje yra išnykusi riba tarp vyrų ir moterų. Įprasta, jog vyrai tarpusavyje čia kreipiasi "bloke, man, mate" (vertimas maždaug: vyruti, žmogau, draugeli). Tačiau lygiai tokiais pačiais žodžiais jie kreipiasi ir į moteris. Jokio išskyrimo. Kartais kai taip su manimi šneka koks vyras akimirką susvyruoju, nes vis dar jaučiuosi moterimi :D, tačiau tuo pačiu suvokiu, jog jie mane mato kaip lygų sau asmenį, o ne kaip žemesnę lytį. Nežinau ar tai yra gerai ar blogai. Tai visai atskira tema apie lyčių lygybę, bet tai niekaip nesusiję su šiuo tinklraščiu, nors aš turiu gana tvirtą nuomonę šiuo klausimu :). 

Štai tokios mūsų patiriamos smulkmenos susidėjusios į visumą primena kaip labai stipriai skiriasi Lietuva ir Australija.

Baigiamosioms mintims galiu pasakyti, jog kartais aš iš tikrųjų pagalvoju, kad būtų paprasčiau grįžti į tą tvarkingą, aiškų ir nuobodų gyvenimą koks jis buvo iki mums atvykstant į Australiją. Kai galėdavau susidaryti tvarlaraštį ir iš tikrųjų jo laikytis. Bet mano gyvenimas dar niekada nebuvo toks įdomus ir jaudinantis kaip dabar. Mes su Tadu pasvarstėme apie tai kaip mūsų gyvenimas iki vestuvių palyginus su gyvenimu po vestuvių kardinaliai skiriasi. Nežinau ar tai tinkamas atspirties taškas, tačiau tai tikra tiesa. O jeigu dar paimtume kitą laiko rodiklį - Arą, tai apskritai galima pasakyti, jog vaikai gyvenimą apverčia kūliais. Jo atsiradimas mūsų gyvenime paskatino mus tyrinėti mūsų pasaulį. Ir štai Australija tapo mūsų pačių sprendimais ir iniciatyva. Mes sugalvojome ir mes išdrįsome. Dabar mes gyvename įtemptą bei nuolatos besikeičiantį gyvenimą, bet sugebėjome prie to prisitaikyti ir priimti tai kaip patį nuostabiausią nuotykį į kurį leidomės. Kol kas mes labai daug dirbame, tačiau ir ilsimės kur kas daugiau bei nuoširdžiau.

O visiems, kurie galvoja, jog elgiamės blogai, savanaudiškai (ypač aš, juk čia aš "kalta", kad atsidūrėme kitame pasaulio gale), gyvenimas mūsų ir tik mes jį galime nugyventi. Juk turime du skirtingus jausmus palyginimui - gailėjimąsi, jog neatvykome į Australiją dar 2008 metais, kai tokia mintis buvo kilusi ir džiaugsmas, jog atvykome dabar nepaisant gąsdinančios ir nepatenkintos aplinkos. Esame labai dėkingi visiems palaikantiems ir skatinantiems. Patikėkite, jūsų žodžiai ir mintys užkuria mūsų variklius. Ačiū.

P.S. Atsiprašau, kad be nuotraukų. Tiesiog užsimirštu jas padaryti. Jeigu būname žaidimų aikštelėje su Aru, tai ne nuotraukos būna galvoje, o reikia spėti paskui mažąjį lakstyti. Tad tos nuotraukos, kurias padarau neatitiktų visos tikrovės :).
Galiu tik pasidalinti mūsų vasara ;) ir didžiausiu skirtumu - pas jus žiema, o pas mus viskas pasakiškai žydi :D.