Movie World

Nusprendžiau sugrįžti prie šio blogo, nors galvojau tai padaryti tik tada kai viskas bus aišku dėl vizos. Tačiau reikalai užtruko. Ir apie tai būtinai papasakosiu kai viskas paaiškės. Patikėkite, yra ką papasakoti, bet noriu pirma rezultatų, kad žinočiau kaip užbaigti savo istorijas. O kol kas nusprendžiau parašyti apie pramogų parkus, kuriuose apsilankėme prieš kelis mėnesius. Manau, kad tai įdomu tiek vietiniams, tiek norintiems aplankyti Australiją.

Pirmas pramogų parkas, kuriame apsilankėme buvo "Movie World" šalia Gold Coast'o. Perspėju, kad mano aprašymas nebus labai išsamus, nes į parką vykome dviese su trimečiu vaiku ir žinoma didesnės atrakcionų dalies negalėjome išbandyti. Tačiau tai būtinai padarysime ateityje. Ir dar kitas dalykas - važiavome pramogauti po "Dreamworld" nelaimės, tad sūnaus ūgį tikrino kiekviename žingsnyje net pačiuose nekalčiausiuose vaikiškuose atrakcionuose. O jis pas mus toks mažutis, tai visur buvo kaip sakant "ant ribos".

Pirma vieta, kurią iš karto aplankėme buvo 4D filmas. Ir prisipažinsiu man nepatiko. Vilniuje esu buvusi daug geresniame kine. Bet tai tebuvo vienintelis dalykas, kuris man neįtiko tame pramogų parke, nes visa kita žavėjo ir linksmino. Pavyzdžiui kaip visi herojai vaikštantys po parką su kuriais galima nusifotografuoti. Aš pasinaudojau proga nepaisydama Tado nepasitenkinimo nusifotografuoti tarp raumeningų kino filmų herojų. Gerai, gerai... juokauju, Tadas pats liepė tarp jų nusifotografuoti :D. Arą jie sužavėjo. Ir mane truputį ;)...

Linksmybes pradėjome vaikiškoje parko dalyje, kurioje buvo traukinukai, mašinėlės ir kiti atrakcionai skirti Aro amžiaus vaikams. Linksmybių tikrai netrūko ir Aras visur norėjo sudalyvauti. Kaip ir jo tėvėliai. Bet Arui labiausiai patiko tos pramogos, kuriose jis galėjo dalyvauti be tėvų... Įdomu kodėl...

Geriausia dienos ašis buvo driftas su pasirodymu. Labai smagiai suplanuotas šou su automobiliais, keturračiais ir aktoriais. Visi buvome sužavėti pasirodymo originalumu ir veiksmu. Smagiausia, kad žiūrovai taip pat būna įtraukti į veiksmą, kuris primena filmavimą.

Didesnė parko dalis turi įvairius atrakcionus suaugusiems. Po vieną eiti atsisakėme, tik į vieną atrakcioną įkalbėjau Tadą nueiti ir jam žinoma labai patiko. Tikimės, kad kitą kartą galėsime nueiti į parką dviese arba su draugais ir sugebėsime visur sudalyvauti. Gal nereikės laukti kol Aras pasieks tinkamą ūgį :D.

Dieną užbaigė visų parko herojų paradas. Vienas patarimas keliaujantiems su vaikais. Pasistenkite juos pasodinti ant pagrindinės gatvės bordiūro pirmoje eilėje. Tada visi persirengę herojai praeidami jiems paduoda ranką, o kartais jie netgi gauna kokių nors skanumynų.

Iš esmės tai puiki diena praleisti laiką kartu, gauti adrenalino ir endorfinų, ir dopamino... Žodžiu smegenys atpalaidavo visus laimės hormonus ir vakare buvome pasikrovę gerų emocijų darbo savaitei :).

Vyrai pavargę...

Ar rekomenduočiau šį parką? Žinoma. Mes patys į jį nuvykome išnaudodami dovanų kortelę gautą iš Tado šefo. Galų gale nusprendėme nusipirkti metines narystes, kad galėtume dažniau ten vykti. Juo labiau, kad be šito parko yra dar Sea World, Wet n Wild bei Paradise Country. Ir eilė kitokių pramogų. Metai ilgi, tad dar spėsime visur apsilankyti. Beje, kad mano aprašymas atrodytų objektyvesnis - aš nesu atrakcionų ir žmonių minios mylėtoja - kitaip sakant galėčiau gyventi ir be to. Bet tiesiog kai kurie užsiėmimai verti to triukšmo ir eilių.

...mamai niekada negana...

Iššūkis po iššūkio

Rašau visiems kam įdomu kaip mums sekasi su mūsų vizos reikalais. Jeigu prisimenate turėjome skausmingų reikalų su savo agentais, kurie neįsigilinę į mūsų situaciją pažadėjo padėti sutvarkyti vieną vizą, tačiau kaip viskas paaiškėjo vėliau, jie to padaryti negalėjo.
Mes nepasimetėme ir ėmėmės kitos vizos. O kas mums beliko? Paprastenės, labiau ribotos, bet tokios, kuri leistų mums pasilikti Australijoje. Nusprendėme likti su tais pačiais agentai, nes

• jie jau turėjo visus mūsų duomenis, o mes neturėjo laiko ieškoti naujų agentų,
• pasiūlė nuolaidą dėl savo buvusių klaidų,
• mums dar labiau reikėjo agentų, nes to reikalavo darbdavys, ir
• galvojome ką dar blogesnio jie galėtų padaryti.

Žinoma, taip susimovę juk jau nebegalėjo dar labiau sugadinti visų reikalų? Klydom. Bet neišsigąskite. Nieko labai baisaus neįvyko, tik kainavo daugiau pinigų ir streso. O taip įvyko dėl to, kad jie eilinį kartą neįsigilinę į situaciją nusprendė, kad Tado IELTS (anglų kalbos) egzaminas yra jau tinkamas naujai vizai. Ir nepaisant to, kad kelis kartus jų klausiau ar visus dokumentus pateikėme, ar viskas tvarkoje, artėjant dokumentų pateikimo datai jie pabudo ir pasakė, kad Tado IELTS rezultatas netinkamas. 

Na tokiais momentais neskaitant noro rėkti visus įmanomus negražius žodžius, kuriuos galiu rėkti tik galvoje, nes vaikas šalia, dar norėjosi nuskristi į Melburną ir pažiūrėti mūsų agentui į akis (nesu agresyvi, tad nesimusčiau...gal...). Taigi, Tadas galvotrūkščiais bėgo perlaikyti egzamino. Bet kadangi bėgo uždusdamas, o mes visi žinome, kad egzaminus reikia laikyti ramia galva, teko laikyti trečią kartą ir nusiraminus. Bet pagaliau džiugi žinia - rezultatai puikūs ir mes jau beveik pasiruošę... Beveik...

Agentūra paaiškino savo darbą taip - agento, kuris buvo atsakingas už mūsų vizos tvarkymą, žmona laukiasi, dėl to jis buvo išsiblaškęs ir nesutelkęs dėmesio. Bet dabar jis jau išėjo tėvystės atostogų ir jo darbą perims kita agentė. Mano bandymas klausti kuo mes kalti dėl to, kad jis nesugebėjo dirbti savo darbą buvo paaiškintas, kad mes patys kalti, nes Tadas neturėjo tinkamo išsilavinimo. Nesiskaitė ir tai, kad aš jiems iš karto sakiau, kad Tado išsilavinimas nėra toks kokio reikalauja viza. Tačiau jiems iš pradžių jo užteko prieš sumokant pradinę įmoką. Pinigus sumokėjus prasidėjo bėdos... Žodžiu, gyveni ir mokaisi...

Ir vis dėlto visa tai nebesvarbu. Dokumentai pateikti, IELTS išlaikytas tinkamai... Tik... mums buvo sveikatos patikrinimas. Jis privalomas prašant bet kokios vizos (kiek žinau). Darėme jį ir prieš atvykdami į šalį prieš beveik du metus. Ir tai atrodė kaip pati lengviausia ir paprasčiausia užduotis. Kas gali būti blogo, juk esame sveiki? :)... Taip... kas gali būti blogo...

Pasakysiu tik tiek, kol kas vizos procesas sulaikytas. 

O žinote kas juokingiausia, kad dabar rezultatas priklausys visai ne nuo prasto mūsų advokatų darbo, o nuo to apie ką nei karto nepagalvojome ir ko net įsivaizduoti negalėjome. 

Tad mūsų iššūkiai dar nesibaigia ir nežinia kiek daug jų dar yra priešais mus. Aš mėgstu sakyti, kad iššūkiai ir kliūtys yra tam, kad pasitikrintume kaip labai kažko norime. Bet kai kalba eina apie sveikatą. Tai jau ne šiaip iššūkis, o milžiniškas gyvenimo posūkis. 

Tik tikiuosi, kad neteks apsisukti.

Linkiu jums visiems sveikatos!

Kaip parašyti ir išleisti knygą

Nuvilsiu tuos, kurie įprato, kad mano įrašai yra apie Australiją. Kadangi mano tinklaraštis vadinasi "Meilūnės", o ne "Australijos" blogas, tai rašau kas man aktualu. 

Šiuo įrašu siekiu aprašyti savo patirtį rašant ir leidžiant knygas. Toli gražu nesu ekspertė ar guru, kol kas rašau tik penktą knygą. Tiesiog žinau daugiau nei žinojau prieš imdamasi šios aferos ir tuo noriu pasidalinti su tais, kurie kaip ir aš kadaise nenuvargdami ieško informacijos kaip atrodo tas leidybinis procesas. Bet viskas iš eilės.

Tikriausiai nenustebsite, kad pirmas ir svarbiausias dalykas leidybiniame procese yra rašyti. Atrodo paprasta kaip du kart du, bet patikėkite taip nėra. Visų pirma turi kilti idėja apie ką rašyti. Vieniems tai lengvesnis procesas, kitiems ne toks lengvas. O po to dar reikia įveikti daug ir įvairių kliūčių:

• Baimė, kad tai bus veltui švaistomas laikas, niekam neįdomu;
• Baimė, kad nepavyks perteikti minties;
• Baimė, kad niekas nesupras;
• Aplinkinių (ne)pagalba "Ką čia sugalvojai, neužtenka veiklos? Vis tiek rašytoja netapsi. Geriau pasiieškotum geresnio darbo. Iš to ką gauna rašytojas neišgyvensi"... Supratote mintį.

Kai jau visus demonus atmušėte ir atsisėdote prie popieriaus lapo ar kompiuterio... Nuo ko pradėti? Mano mintis - visiškai nesvarbu. Kol kas aš visada pradėdavau nuo pradžių. Tačiau turiu nemažai prirašiusi tekstų kitoms istorijoms, kurios yra pasakojimo viduryje, galbūt pabaigoje. Laukia savo eilės. Nemanau, kad kažkur privalo būti pradžia. Svarbiausia tą akimirką rašyti apie tai kas jums įdomu, svarbu. Kad tik rašytumėte. O rašyti reikia daug. Net jeigu to nepanaudosite jokiame kūrinyje, arba ištrinsite ir pradėsite iš naujo (tobulas šiai minčiai pagrįsti filmas: Finding Forrester). Svarbu įsijausti į tą veiklą, pajusti malonumą kai viskas išnyksta liekate tik jūs ir jūsų tekstas. Nes patikėkite bus akimirkų kai rašysite per prievartą ir to nekęsite. Nėra tobulų darbų ir juo labiau nėra tokio darbo, kuris nusidirba pats. Jeigu padarysite pertrauką, reikės pradėti iš naujo. Nors nėra tobulos formulės kaip rašytojo darbas turėtų atrodyti, bet faktas išlieka vienas - privaloma kasdien rašyti. Stephenas Kingas kažkur yra sakęs, kad anksčiau paklaustas žurnalistams atsakydavo, kad švenčia visas šventes ir daro pertraukas, bet jis tiesiog nenorėjo pasirodyti keistas, nes rašydavo be pertraukų net ir per didžiąsias šventes.

Vienos klaviatūros rašymui neužtenka :D

Nelaukite kol ateis geresni laikai, bus daugiau laisvo laiko, užaugs vaikai ir turėsite papildomų laisvų dienų. Aš laukiau, tikėjausi ir nesulaukiau. To nebūna. Visada yra ką veikti ir kuo užsiimti, visada bus svarbesnių darbų. Anksčiau galvojau, kad tam, kad galėčiau rašyti reikia ramios aplinkos, tylos, ramybės, geros muzikos ir užtektinai laiko pradėti ir baigti. Kol kas visas istorijas parašiau tokioje aplinkoje: aš prie kompiuterio, groja vienoda ir erzinanti animacinių filmukų muzika, sūnus be mamos gali pabūti po penkias minutes. Jam reikia pažaisti, sausainio, sulčių, į tualetą, apkabinimo, valgyti, į tualetą, vėl į tualetą, sulčių, į lauką, O jeigu dar namuose yra vyras... Nesistebiu kodėl pripažintų vyrų rašytojų yra kur kas daugiau nei moterų. Galima išprotėti nuo "stoju - sėduosi", pradedu ir nutraukiu mintį kas penkias minutes. Bet prie visko priprantama. Anksčiau galvojau, kad tai neįmanoma, bet "neįmanoma" yra tik žodis - pasiteisinimas, kurį patys sau susikuriame. Kai norime, įmanoma viskas. Sutinku, kokybė nukenčia, bet tai tik tobulėjimo pradžia. Vėliau tampa lengviau. Ir vaikas sužiūrėtas laimingas, ir mama patenkinta savo diena, daug darbų nudirbusi. Tačiau, jeigu neturite vaikų, tai negalėčiau sugalvoti veiklos, kuri trukdytų jums pradėti rašyti tą knygą apie kurią taip seniai svajojate.

 

Seka pavyzdžiu :)

Parašėte knygą. Kas toliau? Šis momentas man visada atrodė pačiu baisiausiu ir sunkiai įveikiamu. Baimė būti atmestam. Kaip rašiau neturiu daug patirties. Kol kas išleista tik viena mano knyga (antra pakeliui). Neieškokite, ji išleista slapyvardžiu. Bet viskas buvo daug lengviau nei galėjau įsivaizduoti. Metų metus svarstydavau apie tą momentą kai parašiusi knygą nusiųsiu jį į leidyklą. Ir visada mane kratė šiurpuliukai įsivaizduojant laišką: "Atleiskite, bet mūsų ši knyga nesudomino". Galvodavau ir įtikinėdavau save kaip siųsiu į kitas leidyklas, o jeigu ne imsiu ir išleisiu pati. Pradėjau nuo tos leidyklos, kurioje išleisti knygą labiausiai norėjau "Alma Littera". Ir savo nuostabai po poros savaičių aš jau žinojau, kad jie leis mano knygą. Viskas įvyko taip greitai, kad aš net nespėjau išsigąsti. Dar dabar kartais stebiuosi kaip lengva tai buvo, o aš tiek metų bijojau.

Tiesa, su atmetimu susidurti teko. Visai neseniai nepraėjau paskutinių etapų Alma Littera konkurse išleisti knygą paaugliams ir jaunimui. Kaip tik ruošiuosi ją dar sykį peržiūrėjusi ir pataisiusi siųsti į kitas leidyklas. Gal kam nors tiks? Jeigu ne... Leisiu elektroninę knygą :). 

Leidykla nori išleisti knygą. O čia ir prasideda linksmybės. Leidykla prisiima nemenką atsakomybę nusprendusi išleisti niekam nežinomo, naujo rašytojo kūrinius. Jeigu jumis susidomėjo, džiaukitės ir būkite draugiški. Ne taip kaip aš... Aš tikriausiai atrodžiau kaip rakštis nesakysiu kur dėl to kaip dėl visko jaudinausi ir kaip ieškojau neteisybės visame kame. Galbūt tos teisybės ir nėra, bet reikia suvokti vieną dalyką. Mes autoriai savo kūrinius matome kaip kūdikius, kuriuos devynis metus nešiojome mintyse ir septynis mėnesius gimdėme, o štai ateina leidyklos kariauna ir ima visaip tą kūdikį "darkyti". Tada labai skauda. Patarčiau į savo kūrinį žiūrėti taip - tai nuoga lėlė. Leidykla paėmusi tą lėlę gali išardyti ir vėl sudėti (galbūt kojos buvo vietoje rankų ir pan.), tada sušukuoja, aprengia ir visiems pranešusi pastato į lentyną. Be leidyklos didelio darbo į nuogą deformuotą lėlę žiūrėtų nebent su gailesčiu. Esu ten, žinau ką tai reiškia. Ne viskas gali patikti, gali būti skaudu dėl daugelio dalykų, bet faktas yra vienas. Jūs naujokė, o leidykla tai daro daug metų. Užtrunka kol supranti. Nesakau, kad nereikia prieštarauti ir ginčytis. Atvirkščiai, kovoti reikia, nes tie kas ilgai užsibūna vienoje vietoje gali nepastebėti to ką pastebi naujokai :). Jeigu tikite esant kažkokiai neteisybei, būtinai taisykite ją. 

Kas toliau? Neatiduokite visų reklaminių darbų leidyklai. Jeigu norite, kad apie jus sužinotų, patys turite apie save kalbėti. Sukurkite Facebook'o profilį, bendraukite, galvokite apie įvairias idėjas ir galimybes pasivaidenti žiniasklaidai ir skaitytojams. Prisipažinsiu, aš nedarau nei pusės to ką norėčiau daryti. Bet aš tam turiu pasiteisinimą. Esu labai toli nuo Lietuvos. Ir dar auginu vaiką, mokausi, tvarkau vizos reikalus, padedu vyrui versle, pati ieškau darbo... Na žinote, vis tie pasiteisinimai. Tad nebūkite kaip aš, dažniau rašykite Facebook'e, būkite Instagram'e, investuokite laiko ir pinigų į marketingą. Perspėju, tai greičiausiai neatsipirks. Bet tikriausiai prieš rašydami knygą jau žinojote, kad rašytojas iš rašymo išgyventi negali (bent jau ne Lietuvoje... arba tikrai ne Australijoje kai knygos leidžiamos Lietuvoje :D ). Įvertinkite ar jums to reikia dėl pinigų, šlovės ar dėl to, kad norite su pasauliu pasidalinti kažkokia žinute? Norite būti išgirstas? Kad ir kokios priežastys, neleiskite niekam jūsų stabdyti. Juk sustabdyti galite tik patys save.

Grįžtu prie penktos savo knygos, nes neklausiau savo pačios patarimo ir padariau pertrauką (neskaitan tinklaraščio ir namų darbų rašymo) dėl vizos reikalų. Ir kai kiekvieną dieną rašai, o paskui negali rašyti dėl streso ir panašiai, tai prasideda rašymo pagirios. Atsiguli pervargusi po dienos darbų, bet negali nustoti galvoti apie veikėjus užstrigusius kažkur veiksme, laukiančius kol pagaliau išaiškės intriga... 

Jeigu turite idėjų, pasvarstymų ar klausimų būtinai rašykite komentarą.

Gero jums rašymo ir atminkite - knyga pati nepasirašys ir neišsileis.

Informacija: Nekilnojamas turtas Brisbene

Žadėjau pratęsti aktualios informacijos temą ir šįkart rašysiu apie nekilnojamą turtą. Tai man pačiai labai svarbu, nes kaip tik mokausi, kad gaučiau nekilnojamo turto pardavėjos licenziją. Žodžiu, gal atėjus laikui galėsiu padėti šitais klausimais ne tik patardama :).

Neabejotinai gyvenama vieta atvykstant į naują šalį sukelia daug galvos skausmo. Kur apsistoti, kur geriau net nežiūrėti, kokia kaina, ką geriau pasirinkti. Pati praleidau daug valandų prieš atvykdama ne tik skaitydama apie mikrorajonus ir namų kainas, tačiau kartais net "vaikščiojau" google žemėlapio virtualiomis gatvėmis bandydama įsivaizduoti kaip viskas atrodo. Patikėkite, nekantravau atsidurti Brisbene.

Pirmas žingsnis, kurį reikia atlikti prieš atvykstant tai susirasti trumpą viešnagę įsikūrimui ir apsižiūrėjimui. Puiku, jeigu jūsų laukia šeima ar draugai arba galite sau leisti viešbutį, bet jeigu tai neįmanoma yra ir kitų kelių. Galiu nuliūdinti pasakydama, kad gyvenamos vietos ilgam laikui greičiausiai neišsinuomosite prieš atvykdami, nes tam yra nemažai kliūčių. Išsinuomoti gyvenamą vietą čia galima dažniausiai tik per nekilnojamo turto agentūrą. Namų/butų savininkai pasirenka tokiam darbui agentūras, nes nuomos procesas yra gana sudėtingas, reikalaujanti daug dokumentų bei laiko (nei kiek neprimena Lietuvos). 

Norint išsinuomoti gyvenamą būstą jums reikės:

• Pateikti savo identifikaciją, o tam neužtenka vien parodyti paso. Čia galioja tokia 100 taškų sistema, kuri kiekvienoje agentūroje gali šiek tiek skirtis. Jūsų pasas gali jums suteikti tik 40 taškų (tačiau dažniausiai duodama 70). Likusius taškus surinksite parodydami oficialius dokumentus gautus į jūsų esamą gyvenamą vietą kur po jūsų vardu matosi adresas (o tai neįmanoma, jeigu dar negyvenote Australijoje). Taip pat tinka gimimo liudijimas (pasiruoškite jo vertimą), teisės (vėlgi pasiruoškite vertimą) ir panašiai. Atminkite, kad kartais šie dokumentai gali netikti, jeigu jie nėra australiški. Kuo daugiau jūsų tapatybę patvirtinančių dokumentų turite pasiruošęs, tuo geriau ir ramiau jums.
• Pateikti buvusio būsto šeimininko rekomendacinius laiškus. Jeigu tokių neturite, problema. Bet gali padėti rekomendaciniai laiškai iš darbdavio, buhalterio.
• Finansinius įrodymus, kad gaunate pajamas. Tai gali būti jūsų banko išrašas su aiškiomis pajamomis ar turima pinigų suma. Jeigu neturite darbo, problema. Nebent turite buhalterį galintį už jus laiduoti. Bet žinau, kad esantiems lietuvoje visa tai skamba kaip mistika. Ten tokios tvarkos nėra. Ir žmonės šiaip neturi buhalterių. Padėtų darbdavio laiškas apie žadamą įdarbinimą, žinoma, jeigu darbdavį turite.

Tai tik pagrindiniai dalykai. Taip pat agentūros gali nenuomoti būsto, jeigu jo nesate apžiūrėjęs gyvai. Be kitų duomenų agentai reikalaus iš jūsų buvusios gyvenamų vietų istorijos, žinių apie jūsų darbdavį, draugų esančių Australijoje kontaktų. Tikriausiai dabar jau suprantate, kad išsinuomoti būstą vos atvykus yra misija neįmanoma. Nesakau, galbūt kažkam yra pavykę, jeigu turite pasiruošę gerą rekomendacijų paketą. Tačiau agentai retai rizikuoja savo kailiu. Jie atsakingi už tai, kad būsto šeimininkas gautų pajamas ir dėl to nepriims gyventi finansinio šaltinio neturinčių žmonių. Dar sunkiau, jeigu tas asmuo turi ką išlaikyti. Dėl to ir pradedu savo istoriją nuo informacijos, kad geriau iš pradžių pasiieškoti tokios gyvenamos vietos, kurioje galėsite gyventi iki kol įsidarbinsite ir jau turėsite įrodymų, kad galėsite mokėti nuomą. Nenoriu jūsų nuteikti neigiamai, tik siekiu perspėti, kad išvengtumėte nusivylimo, jeigu gausite neigiamą atsakymą arba į jus niekas rimtai nežiūrės.

Kai mes ieškojome gyvenamos vietos vos atvykę ir dar be darbo, agentas pasiūlė sumokėti 6 mėnesių depozitą (tai būtų buvę maždaug 8500AUD). Žinoma, tokių pinigų neturėjome. Nors dabar kai mokausi pati tapti agente, žinau, kad jis neturėjo teisės to prašyti. Nes depozitas, kurio galima prašyti yra maksimum keturios nuomos. T.y., jeigu jūsų nuoma yra 355AUD per savaitę, depozitas būtų 1420AUD ir ne daugiau. Nebent jūsų nuoma siekia 700AUD per savaitę, tokiu atveju depozitui ribos netaikomos.

Dėl tokio absurdiško pasiūlymo mes išsigandome, kad niekur negausime būsto ir sutikome gyventi pas lietuvį, kuris mus galų gale apgavo. Kas skaito mano blogą nuo pradžių, tą istoriją žinos, nors ją kaip blogą prisiminimą jau pašalinau. Žinodama tai ką žinau dabar apie nekilnojamo turto tvarką nebūčiau sutikusi pas jį gyventi. Ir dar dėl to dalinuosi su jumis šia informacija, kad niekam tai daugiau nepasikartotų, nes norinčių pasipelnyti yra visur. Lai būna jis laimingas, nors kokia čia laimė būti apgaviku ir vaigimi.

Nukrypau.

Jeigu negalite sau leisti gyventi viešbutyje, siūlau sprendimą, kurio griebėmės mes (vėlgi nepasisekęs sprendimas pasitikėti agentūra atvedė iki momento kai likome be gyvenamos vietos likus savaitei iki skrydžio į Brisbeną). Airbnb - tinklapis tinkamas susirasti kambarį ar namuką trumpam arba ilgam laikui. Nesiūlau pasitikėti aklai. Reikia būti atidiems, ypač jeigu vyksti su mažais vaikais. Be to dėl to gali kilti sunkumų ieškant vietos apsistoti. Žmonės siūlantys kambarius gali nenorėti mažų vaikų krykštavimo. Būtinai apie tai informuokite ieškodami gyvenamos vietos. Jie turi teisę taip pat jumis nepasitikėti ir nepriimti gyventi. Mūsų patikrintas variantas tai Monardas. Atrodo grubokas, kambariai paprasti, tikras australas. Bet nerealiai geros širdies žmogus padėjęs daug ir vis dar esame draugais. Jis bijojo mus priimti su mažu vaiku, bet ryžosi ir dabar jiedu su sūnumi geri draugai. Kaip jis juokauja - mokosi būti seneliu su Aru :D . Jo dukra neseniai ištekėjo, dabar keliauja po pasaulį, o grįžusi žada padovanoti tikrą anūką. Matote kaip tokiu būdu lengva kartais susirasti draugų. Tik nebijokite būti patys aktyvūs ir bendrauti. Žinoma, nepasitikėkite viskuo 100%. Visokių žmonių yra ir kaip sako mūsų patarlė, geriau 9 kartus pamatuok, 10-ą kirpk. Mes to nesilaikėme kai kuriais atvejais ir šiek tiek nudegėme, bet iš klaidų mokomasi visą gyvenimą :). Jeigu važiuojate vienas ar be vaikų dar yra variantas paieškoti kambario per gumtree arba flatmates. Ten galite rasti žmonių privačiai nuomojančių kambarius ir kitokį būstą. Galbūt pavyks rasti bendrą kalbą ir apsieisite be agentų.

Prieš renkantis kur apsistoti ir jeigu gyvendami trumpalaikiame būste nusprendžiate išsinuomoti ilgalaikę gyvenamą vietą, jums reikės atsakyti į kelis klausimus:

1. Kokiame mikrorajone yra jūsų darbas?
2. Kiek planuojate išleisti pinigų nuomai?
3. Ieškote namo, townhouse (atleiskite, kad nesugalvoju lietuviško žodžio) ar buto?
4. Ar turite automobilį?
5. Ar į darbą galėsite važiuoti automobiliu?
6. Ar reikės darželio.mokyklos?

Mano pagalbiniai atsakymai:

1. Padėsiu apsisprendžiant dėl mikrorajonų tiek kiek išsiaiškinau ir patyriau pati. Visų pirma venkite Inalos, dalies Ipswich ir Logan rajonų. Tai blogiausiai pagarsėję mikrorajonai. Tas pats galioja Caboolture regionui su labai retomis išimtimis. Tai patvirtina įsilaužimų skaičius į gyvenamus namus atitinkamame mikro rajone. Blogiausių rajonų sąrašą galite rasti čia. Žinoma, tai metų senumo straipsnis, bet tokie dalykai labai greitai nepasikeičia. Nusikalstamos veiklos skaičius galite patikrinti interaktyviame policijos departamento žemėlapyje. Tikrai nepakenks pasitikrinti, nors galite atrasti, kad policija iškvietimus gauna visame Brisbene, nes visuose mikrorajonuose gyvena įvairių žmonių. Tai dar susiję su vyriausybės vykdoma programa kai būstai suteikiami pigiau asocialioms, sunkiai besiverčiančioms šeimoms. Nors tai ne šimtaprocentinis dalykas, bet dažniausiai su tokiomis šeimomis atsivelka nusikalstamumo šleifas. Geriausi mikrorajonai yra šiaurinėje Brisbeno upės pusėje, tačiau, jeigu jūsų darbas pietuose, nesirinkite gyvenimo kitoje upės pusėje. Prarasite pusę savo gyvenimo kamščiuose. Stenkitės gyvenamos vietos ieškoti kuo arčiau darbo. Sutaupysite ir laiko ir pinigų. Gerai paskaičiuokite ar apsimoka daugiau išleisti kelionei ar gyvenamm būstui. Kadangi pateikiau sąrašą blogiausių mikrorajonų, štai ir geriausių sąrašas: Homely. Bet nusiteikite, jeigu norėsite gyventi gražiau ir geresniame rajone, jums tai atitinkamai ir kainuos. Namo Chapel Hill ar Fairfield galite pradėti ieškoti nuo 500 AUD. Žinoma, rasite ir pigiau, bet namas greičiausiai bus senas ir nejaukus. Bet visko pasitaiko :) Taip pat atkreipkite dėmesį į kitokius faktorius. Pvz. mes gyvenome Morningside ir Cannon Hill ir mus be perstojo kankino besileidžiančių ir kylančių lėktuvų triukšmas. Dievaži, virš Cannon Hill jie jau leidžia ratus, sėdintys lėktuve tikriausiai net galėdavo mane besideginančią kieme matyti :D. Sako, kad prie triukšmo priprantama. Bet mes prie to neprirasdavome. Jeigu kalbėdavome telefonu tekdavo palaukti kol lėktuvas praskris, nes susikalbėti buvo neįmanoma. Tas pats galioja būstui šalia traukinių linijų. Paprastieji traukiniai nieko baisaus, bet krovininiai kelia kurtinantį triukšmą. Žodžiu, besirinkdami gyvenamą vietą nepabijokite skirti laiko ir pasidomėti. Taip geriau nei šešiems mėnesiams užstrigti vietoje, kurioje negalite pakęsti būti.
2. Kalbant apie kainas - vidutiniškai namo kaina Brisbene yra 450AUD per savaitę. Tai žinoma kintamas rodiklis priklausomas nuo begalės faktorių. Pasiūlos ir paklausos, mikrorajono, atstumo nuo centro, namo būklės ir t.t. (turiu pastebėti, kad kai tokį tyrimą atlikau prieš pora metų Sidnėjuje atitinkamai vidutinė namo kaian buvo apie 650AUD, bet nuomos kainos taip greitai nesikeičia kaip pardavimų). Jeigu ieškosite townhouse ar buto galite rasti ženkliai pigiau. Toliau nuo centro vėl pigiau, bet tai irgi ne rodiklis. Jeigu namas tokiame prestižiniame rajone kaip Brookwater, kuris yra pakankamai toli nuo centro, namo irgi ieškokite nuo 500AUD, gal pasiseks :). Perspėju, jeigu tam tikrame mikrorajone nuomos kainos žemesnės nei atrodytų normalu, reiškiasi, kad jame yra problemų. Būtinai tai išsiaiškinkite. Tokie mikrorajonai kaip Forest Lake atrodo labai gražūs ir patrauklūs, bet garsėja nusikalstamumu, nes yra Inalos kaimynystėje. Žinoma, galbūt jums pasiseks ir nieko nenutiks, o galbūt ir gerame mikrorajone kas nors gali nutikti, niekas nuo to neapsaugotas, bet kam tampyti likimą už ausų.
3. Gyvenamas būstas. Visų pirma, tai žinoma butai pigiau, bet nepamirškite, kad neturėsite savo kiemo. O Brisbene kai oras visada toks geras, apmaudu neturėti kur išeiti. Žinoma yra daug parkų visuose mikrorajonuose. Nors jeigu turite namą, nepamirškite, kad reikės pasirūpinti žolės pjovimu, galbūt netgi teks sodininkauti. Jeigu to nemėgstate ir nesate nusiteikęs mokėti papildomus pinigus už tokias paslaugas kitiems, rinkitės butą. Townhouse gali būti puiki alternatyva, nes jie turi miniatiūrinius kiemelius, kaina yra tarp namo ir buto, o sodas dažniausiai reikalauja labai mažai priežiūros. Taip pat dažnai į jūsų nuomą įeina komplekse esantis baseinas, viešas BBQ ir kitos paslaugos. Bet vis tiek turėsite kaimynus už kurios nors sienos. Mūsų pirma gyvenama vieta buvo butas. Miegamojo langai išėjo į kaimyninio namo balkonus. Ten gyveno jaunimas mylintis kriketą. Tad jeigu tik būdavo koks renginys per TV (o TV australai dažnai būna pasikabinę ant sienos savo balkonuose) mes pusę nakties turėdavome klausyti jų palaimingo šūkčiojimo ir išklausyti visokių paskalų. Na, įsivaizduojate. Perspėju, langų plastikinių čia niekas nededa, namai kiauri, tad girdisi viskas net su uždarytomis durimis ir langais :). Netgi išdykaujantys kaimynai už sienos... Žodžiu... Suprantate apie ką aš. Bet žinau kas gyvena butuose ir nėra net girdėję savo kaimynų. Tad kaip pasiseks. Dar labai svarbus faktas - didžioji dalis nuomojamų būstų būna tušti, net be šaldytuvo (nekreipkite dėmesio į reklamuojamas nuotraukas, ten greičiausiai tuo metu gyvenančių asmenų baldai, bet būna ir išimčių). Vadinasi jums teks pasirūpinti savo baldais ir kitomis svarbiomis smulkmenomis kaip virtuvės įrankiai, puodai ir panašiai. Galite to ieškoti mano jau minėtame gumtree. Žmonės ten netgi labai dažnai atiduota baldus ir rakandus nemokamai ir netgi labai neblogos būklės. Dar dėl to fakto jums bus sunku išsinuomoti būstą vos atvykus, nes paprasčiausiai neturėsite ant ko miegoti. :)
4. Jeigu neturite automobilio neabejotinai turite išsiaiškinti kokia transporto sistema yra šalia planuojamos gyvenamos vietos. Kaip rašiau ankstesniame įraše, geriau rinktis traukinius, bet jeigu nėra linijos, pasidomėkite kur bus autobuso stotelė. Jeigu negalėsite įsigyti automobilio iš karto, pravers turėti dviratį. 
5. Jeigu darbas bus centre ir darbovietė nesuteiks vietos automobiliui, greičiausiai teks keliauti viešuoju transportu, nes stovėjimas centre be proto brangus. Tiesa beveik visos traukinių stotelės turi stovėjimo aikšteles, kuriose gyventojai palieka automobilius ir tęsia kelionę į centrą traukiniu. Labai patogi sistema, jeigu dirbsite vienoje vietoje.
6. Jeigu atvyksite su vaikais būtinai išsiaiškinkite kur bus darželiai, mokyklos. Labai patogus įrankis ieškoti darželio - čia. Informatyvu, bet nepamirškite, kad tikrą informaciją gausite tik paskambinę į pačią įstaigą, nuvykę pasižiūrėti. Deja, dėl mokyklų dar daug negaliu pasakyti. Čia vaikai gana anksti jas pradeda lankyti, nors kaip tik šiuo metu keičiasi sistema. Patarčiau gerai išsiaiškinti tokią informaciją prieš atvykstant. Netgi parašyti į įstaigas.

Kai jau pagaliau apsisprendėte dėl visų faktorių jūsų laukiantis oficialus procesas norint išsinuomoti iš agentūros ar šeimininko.

• Pats ieškojimo procesas prasideda internete ir geriausia tam vieta: realestate.com.au. Atradę patinkančius būstus, kreipiatės į agentą ir susitariate dėl apsilankymo (inspection) arba dalyvaujate atvirame susitikime (open house), kuriame kartu su kitais potencialiais gyventojais galite apžiūrėti būstą. Jeigu patinka, gaunate iš agentūros formą prašymui (application form), nors jeigu būstas patiko jau iš nuotraukų, rekomenduoju tokios formos paprašyti dar prieš inspekciją ir atiduoti užpildytą vietoje agentui. Tai paspartins procesus ir padidins jūsų šansus gauti tą būstą. Apžiūrėdami būstą būtinai užduokite klausimus, išsiaiškinkite viską kas jus neramina. Galite netgi klausti apie artimiausias mokyklas, transportą ir pan. Kuo daugiau išsiaiškinsite iš anksto, tuo mažiau staigmenų bus vėliau.
• Gali būti, kad agentūra peržiūrėdama jūsų formą dar paprašys papildomos informacijos, kurią galėsite nusiųsti el. paštu. Nepamirškite, kad jiems reikės kopijų visų aukščiau išvardintų dokumentų. Kuo viskas tvarkingiau, tuo rimčiau jie į jus pasižiūrės.
• Vis dėlto galutinį žodį taria šeimininkas. Ir jeigu jūs jam nepatiksite iš paso nuotraukos, nieko negalėsite padaryti. Vis dėlto, jeigu jaučiate, kad agentūra jus ignoruoja ir diskriminuoja dėl jūsų tautybės, religijos (tik kaip pavyzdys) ar panašių dalykų, turite teisę skųstis. Tai netoleruotina šioje šalyje. 
• Jeigu jūsų prašymą patvirtino, laukia keli kiti žingsniai. Per parą jums reikės pervesti sumą atitinkančią dviejų savaičių nuomą (jeigu nuoma 355AUD, tai sumokėti reikės 710 AUD). Kol to nepadarysite, jie gali svarstyti ir kitus perspektyvius gyventojus. Tada iki sutartos įsikėlimo datos turėsite sumokėti depozitą (bond), kuris kaip jau rašiau atitinka 4 nuomas. Turite atminti, kad tai nėra nuompinigiai ir jie negali būti panaudoti nuomai sutarties pabaigoje, kaip pavyzdžiui išmokėti už likusias keturias savaites (nebent esate skolingi). Pagal įstatymą, vos gavę jūsų depozitą agentūra ar šeimininkas (landlord) privalo tą sumą pervesti į oficialią įmonę (RTA) tvarkančią tokius finansinius įsipareigojimus. Agentūra privalo jums išrašyti čekį, kad gavo depozitą. Per 10 dienų turite gauti laišką iš RTA su jūsų depozito numeriu. Jeigu tokio numerio negavote, labai galimas dalykas, kad jus apgavo. Būtinai tai išsiaiškinkite. Sutarties pabaigoje agentūra privalo tuos pinigus grąžinti, nebent esate skolingas nuompinigių, už komunalinius ar pridarėte žalos gyvenamoje vietoje.
• Kai jau suderinote su agentūra sutarties pasirašymo laiką patarčiau užduoti kuo daugiau klausimų bei netgi paprašyti sutarties formų iš anksto, kad galėtumėte su jomis ramiai susipažinti. Patikėkite, jeigu kas įvyks, o sutartį pasirašėte neskaitę, vis tiek būsite atsakingi. O tų formų yra nemažai. Viena sutarčiai, kita dėl depozito, kita dėl raktų ir dar viena labai svarbi vos atvykus į gyvenamą vietą (Entry Condition Report form). 
• Entry Condition Report form - tai pažyma, kurią turėsite užpildyti per tris dienas (bent jau taip prašo didžioji dalis agentūrų). Tai lapai su informacija apie kiekvieną patalpą ir tai kokia yra j padėtis. Ar yra dėmių, apdaužymų it panašiai. Kuo išsamesnė bus ši forma tuo ramesnė bus jūsų galva pabaigoje sutarties, nes tai reikš, kad jie neturės prie ko prikibti ir pareikalauti, kad žalą padengtumėte savo depozitu. 
• Jokiais būdais nedarykite remontų, pertvarkymų ar panašiai prieš tai negavę leidimo iš agentūros ar šeimininko. Tai gali jums kainuoti depozitą ar net daugiau. Nebijokite kalbėtis ir klausti.
• Kol gyvenate gyvenamoje vietoje turite teisę neįsileisti agentų ar šeimininko, jeigu nebuvote iš anksto apie tai informuotas. Yra skirtingi laikai prieš kiek laiko jie turi pranešti apie vienokį ar kitokį apsilankymą. Dažniausiai inspekcijos vyksta kas trys mėnesiai. Tada jie tiesiog patikrina kaip viskas atrodo, paklausia ar nereikia kažko sutvarkyti ir panašiai. Bet tai jau priklauso nuo agentūros.
• Artėjant sutarčiai į pabaigą tikriausiai pasiūlys sutartį pratęsti, jeigu ne įsigalios neterminuota sutartis. Dažniausiai sutartys pasirašomos 6, 12 mėnesių. Vėlgi priklauso nuo šeimininko. 
• Jeigu sutartį norite nutraukti ir išsikelti vėl lauks eilė sutarčių. Atkreipkite dėmesį prieš pasirašydami sutartį nuomos pradžioje kokie yra reikalavimai jos pabaigoje. Galbūt jums reikės profesionaliai išvalyti kilimą ir agentūrai pateikti įrodantį čekį. Dažnai reikalauja, kad profesionaliai būtų išvalyti orkaitė. Bet viskas priklauso nuo šeimininkų. Tokių reikalavimų gali ir nebūti.
• Jeigu norite nutraukti sutartį anksčiau laiko turite nusiteikti, kad jums tai gali nemažai kainuoti. Viskas priklausys nuo susitarimo su šeimininku.
• Jūsų depozitas privalo būti grąžintas į jūsų nurodytą sąskaitą prieš jums atiduodant raktus.

Tai pagrindinė informacija, kurią tikrai nepakenks žinoti. 

Atleiskite už ilgą įrašą. Galbūt ne visa informacija 100% tiksli, gal kažką pamiršau paminėti. Aprašiau savo patirtį ir žinias. Vis dėlto atsikeliant į Australiją ir įsikuriant būčiau padariusi daug mažiau klaidų, jeigu būčiau žinojusi bent pusę šitos informacijos, neskubėjusi ir nenuleidusi vėjais savo nuojautos :). Patariu ir jums tą patį. Ir dar vienas posakis - atsarga gėdos nedaro. Daugiau pasitikėkite savo žiniomis ir nuojauta, mažiau kitais, bet neatsitverkite nuo pasaulio. Tokiu metu jums labiausiai to pasaulio reikia kai visa šeima ir draugai pasilieka kitoje žemės pusėje. Ir būtinai pasidomėkite Brisbeno lietuvių klubu. Tai puiki vieta surasti draugų ir neatitrūkti nuo savo šaknų :). Klauskite ir domėkitės, nežinia iš kur gali ateiti pagalba :). 

Uff... Labai tikiuosi, kad bent vienam žmogui ši informacija bus naudinga. Vadinasi visi mano tyrimai ir rašymas nenueis veltui. Pasidalinkite šiuo įrašu, galbūt ką nors ši informacija išgelbės nuo galvos skausmo ar klaidų. :)

Užduokite klausimus! Pasistengsiu atsakyti. O jeigu kam nors iš Australijos senbuvių atrodo, kad kažko trūksta ar ne viskas tikslu būtinai papildykite informaciją, parašydami komentaruose. 

Ačiū už kantrų dėmesį!

Šio namo jau nebėra, bet mano širdyje jam išsaugota jauki prisiminimų vieta

Informacija: Brisbenas

Dažnai sulaukiu klausimų apie Australiją ir Brisbeną. Man tikrai patinka atsakyti į visus klausimus, nes buvo daug žmonių, kurie padėjo mums kai atvykome, tad noriu tą "skolą" grąžinti perduodama savo pagalbą tiems kam reikia. Bet pagalvojau, kad galbūt yra žmonių, kurie nežino ko paklausti arba nedrįsta, tad nusprendžiau šiek tiek daugiau parašyti apie dalykus, kuriuos jau žinau ir kuriais pati domėjausi prieš atvykdama į Brisbeną. Aš atlikau tikrai nuodugnų tyrimą, nes vykome su vaiku ir norėjau būti tikra dėl daugelio dalykų. Tad keliais įrašais pasistengsiu suteikti kaip galima daugiau aktualios informacijos atvykstant į šią šalį ir ypač Brisbeną.

Visų pirma pats Brisbenas. Kodėl jį pasirinkome? Nes jis nėra toks didelis kaip Sidnėjus, ne toks vėsus kaip Melburnas, ne toks atokus kaip Pertas ir didesnis nei Darvinas. Žodžiu, jame buvo viskas ko mums reikėjo - geras oras, geras atlyginimas ir darbo pasiūla (pagal patirtį statybose), sąlyginai arti kiti miestai, gražiausi paplūdimiai ranka pasiekiami, bet jis nors yra milijoninis miestas, to nesijaučia kadangi kartais atrodo, kad gyvename parke. Jis dažnai vadinamas geriausiu miestu auginti vaikus, bet tai tikrai nereiškia, kad jauniems žmonėms čia nėra ką veikti. Veiklos čia užtenka visiems: nuo nuojagimio iki senjoro. Tuo ir žavi šis miestas. gali nieko neveikti ir tiesiog gerai laiką leisti savo galiniame kieme, bet jeigu yra noro pasižmonėti, tik sugebėk išsirinkti iš gausybės renginių mieste ir aplink miestą. Informaciją apie renginius galite rasti "Visit Brisbane" arba "Brisbane City Council". Žinoma, Facebook'as yra bene geriausia platforma surasti informaciją apie tai kas ir kada vyksta aplink jus.

Ką reikia padaryti vos atvykus į tokį miestą? Tikriausiai pirmas dalykas, kurį padarome bet kokiame naujame mieste, jeigu esame be automobilio, tai išsiaiškiname apie viešąjį transportą. Visą informaciją galima rasti "Translink" puslapyje. Bet trumpai - jeigu tikslas keliauti ilgiau ir dažniau, neabejotinai reikia įsigyti GoCard, kurią vėliau tereikės papildyti kelionpinigiais. Studentai gali prašyti nuolaidos (50%), bet reikia su savimi turėti galiojantį studento pažymėjimą ir užsisakyti nuolaidą, kurią turės patvirtinti jūsų mokymosi įstaiga. Daugiau informacijos čia. Beje Translink Journey Planner taip pat yra puikus įrankis planuojant savo kelionę iš taško A į tašką B, nes jų pačių puslapyje yra daug tikslesnė informacija nei pvz. ją pateikia Google Maps. Kalbant apie viešąjį transportą siūlau rinktis traukinius, jeigu yra tokia galimybė, nes jie su labai labai retomis išimtimis važiuoja taip tiksliai kaip laikrodis, tuo tarpu autobusai neskaitant to, kad keleivius kartais veža kaip malkas dar ir vėluoja (tikriausiai dėl to nuolatos skuba nepaisant to, kad keleiviai vos ne skraido). Nors buvo nemažai atvejų kai autobusai nuvažiuodavo anksčiau. Jeigu vis dėlto nepavyksta išvengti tokio transporto, nes ne visur lengvai pasiekiamos traukinių linijos, labai puiki programėlė stebėti autobusus esamu laiku yra Moovit. 

Paskutinis klausimas, kurį aprašysiu šiame įraše yra apie orą. Man pačiai planuojant kelionę į Brisbeną Lietuvos rudenotų ūkanų metu, atrodė, kad čia tikras rojus... Ir patikėkite, beveik taip ir yra. Bet tik pastebiu, kad tai tik mano asmeninė nuomonė. Visada mėgau šilumą, netgi ne šilumą, o karštį. Ir vasarą čia tikrai būna karšta. Vietiniai skundžiasi, kad per karšta ir jiems labiau patinka žiema, kuri primena kažkokį viduriuką tarp lietuviškos vasaros ir pavasario, bet man asmeniškai vietinė vasara - pats geriausias laikas. Man net nereikia kondicionierių, tiesą sakant praeitą vasarą juos buvome įjungę vos pora kartų, kai naktį temperatūra nenukrito žemiau 30 ir jau buvo kiek per tvanku. Ir vis tiek aš jaučiausi kaip žuvis vandenyje. Vis dėlto tie, kurie karščio bijo, turėtų apie tai pagalvoti. Vasaros čia nepalyginamais karštesnės nei Lietuvoje. Nekalbu apie tai, kad būti saulėje tolygu sėdėti ant keptuvės. Bet vėlgi, kam ko reikia :). Tuo tarpu žiemos kiek nustebino, jos šaltesnės nei tikėjausi. Būtent naktys. Bet kas jau skaitė mano nuostabas iš ankstesnių įrašų žinos, kad naktį jausmas toks lyg miegotum rudenį palapinėje. Tai vis dar ne minusinė temperatūra, bet ir ne iš maloniausių. Be to kadangi neatšala tiek, kad užšaldytų bacilas ir virusus, visi labai serga, nes plisti ligoms labai palanki terpė. Namai kiauri, tad juos šildyti reiškia pinigų paleidimą į orą. Tačiau dienos būna maloniai vėsios su retomis išimtimi kai pakyla šaltas vėjas (vis dėlto esame prie vandenyno). Tačiau didesnė dienų dalis yra saulėtos ir gaivios. atvykusiems į Brisbeno žiemą pasirodytų, kad netgi labai šilta, tačiau po vietinių vasaros karščių ir žiemos čia atrodo šaltos :D. Tačiau tai trunka vos tris mėnesius ir tai kaip supratau kiekvienais metais būna vis kitaip. Girdėjau, kad prieš kelis metus buvo tokia sausra, jog vyriausybė liepė riboti sunaudojamo vandens kiekius ir netgi nurodė, kad dantų negalima valytis ilgiau nei 3 minutes, o po dušu stovėti ilgiau nei 5 minutes. Vietiniai netgi gavo mažus chronometrus, kuriuos reikėjo užsistatyti einant į dušą. Taip kad dar toli gražu ne visus Brisbeno gražumus matėme. Juolabiau, kad po tos sausros prilijo tiek, kad pusė miesto patvino ir buvo pridaryta daug žalos. Taigi negali žinoti kas laukia ateinančiais metais. Dienos atrodo vienodai saulėtos, bet kartais pateikia netikėtų siurprizų. O kad jų būtų lengviau išvengti vietiniai orą tikriną meteorologiniame puslapyje, radare. Artėjant vasaros audroms be to beveik neišsiverčia. Meteorologijos biuras stengiasi būti operatyvus ir didelė dalis pranešimų nepasitvirtina, bet jie apsidraudžia informuodami žmones apie galimą pavojų. Iš kitos pusės kai mes vykome Vasarį mums žadėjo, kad Brisbene bus tikra pekla, bet to dar nepatyrėme per pusantrų metų. Nei didelių audrų, nei nežmoniško karščio. Žinoma, nesakau, kad noriu to sulaukti, bet vis dėlto įdomu ;). 

Išsiplėčiau apie orą, Tiesiog prisiminiau kaip man pačiai buvo sunku suvokti kaip tas gyvenimas kitoje žemyno pusėje atrodo. Ir žinoma kankino baimė ar nebus per karšta. Tai vat mums tikrai ne per karšta. Bet kitam žmogui gali atrodyti kitaip :). Beje, svarbus puslapis norintiems visads žinoti naujienas, Brisbane Times, bet perspėju, kartais tų naujienų geriau nežinoti :). 

Tiek šiuo įrašu. Kitame įraše papasakosiu daugiau apie apgyvendinimą ir nekilnojamą turtą, kadangi man pačiai tai labai įdomi tema.

Tikiuosi, kad įrašas buvo naudingas ir padės jums labiau pasiruošti. Jeigu turite klausimų parašykite juos komentaruose, pasistengsiu viską atsakyti ką tik pati žinau. Sėkmės :). 

PAPILDYMAS: Sulaukiau klausimo apie laiką. Tad pridedu prie šitos temos kam aktualu:

Brisbene tikrai anksti temsta palyginus su Lietuva ir tai susiję su tuo kad Brisbenas yra arčiau ekvatoriaus, per metus daug mažiau permainų įvyksta nei artėjant link ašigalių. Žiemą saulė leidžiasi apie 17:00, o vasarą apie 18:45. Mums mylintiems ilgus vakarus, saulė nusileidžia akimirksniu. O teka ji žiemą apie 6:40, o vasarą 4:45. Žiemą gauname minimum 10:20 val., o vasarą maksimum 13:50 val. saulės. Tačiau vien dėl to kokia ta saulė intensyvi, trūkumo nepajuntame net žiemą.

Beje, jeigu Lietuvoje saulė karščiausia 12:00, tai čia ji pavojingiausia 10:00. Žinoma, Australijoje ji ir taip yra pavojingesnė nei Europoje.

Bet saulėlydžiai ir saulėtekiai būna nepakartojami: http://www.visitbrisbane.com.au/.../winter-sunrises...

Tai tiek :)

Brisbeno Mt Coot-Tha botanikos parkas

Brisbeno Mt Coot-Tha botanikos parkas

Kangaroo point esantis parkas

Čia turėtų būti miestas, bet jausmas, kad esame laukuose. Netoli mūsų namų.

Vaikštome ant peilių ašmenų

Nerašau kurį laiką, nes vis laukiau kol galėsiu ką nors gero ir gražaus parašyti, bet suvokiau, kad reikia dalintis ne tik saule ir vandenynais gėrio. Mūsų gyvenimai juk nėra vien gražios Facebook'o nuotraukos. Nors aš jomis visada dalinuosi nuoširdžiai ir nesistengdama padailinti to kaip atrodo mūsų kasdienybė. Bet už visos tos laimės, kurią kasdien jaučiu, yra begalė jaudulio, streso ir nerimo.
Tikriausiai jau supratote, kad mums Australija patinka. Ir tikriausiai jau nutuokiate, jog mes grįžti neketiname, nors mūsų viza baigiasi Spalio 15 d. Tai yra, mes labai norėtume nepalikti šitos šalies, kurioje jaučiamės kaip namuose ir kuriuose norėtume užauginta Arą bei jei gyvenimas duos ir daugiau vaikų. Bet ne viskas taip paprasta... Tik viskas iš eilės...

Šių metų kovo mėnesį susisiekėme su advokatais, tikrai rimta firma, kuri padėjo gauti vizą dabartiniam Tado darbdaviui. Mes tikėjome, kad ir mums padės. Ir žinoma jie pažadėjo, kad gauti vizą mums neturėtų kilti sunkumų. Ką jūs, jie mums pažadėjo, kad gausime nuolatinio gyventojo vizą, o tai geriausia viza kokią galima gauti. Nepaisant to, kad aš juos įspėjau jog Tadas neturi reikiamos kvalifikacijos, jie man sakė, kad darbo patirties užteks tai vizai gauti. Tik viza kainuos 16.000 dolerių. Viskas gerai galvojame, sutaupysime tuos pinigus ir nuoširdžiai ėmėme juos taupyti. Nors buvo žmonių, kurie sakė, kad kvailai elgiamės išleisdami 5500AUD advokatams. Bet turėjome tam savų priežasčių ir nekeistume savo sprendimo, keistume tik advokatus.

Taigi mūsų advokatas sakė, kad galime vėliausiai pradėti visus procesus Liepos 15 d. Kadangi trūko nemažai pinigų ta data mums tikrai tiko, nes turėjome laiko susitaupyti pirmą įmoką. Ir tiesą sakant viską pradėjome Birželio pabaigoje. Gavome sąrašą dokumentų kuriuos reikia pateikti ir aš ėmiau juos kaupti. Kilo klausimų tad prašiau advokatams tuo pačiu paklausdama kiek dar laiko turime iki dokumentų pateikimo. Tai įvyko Rugpjūčio pradžioje.
Kad suprastumėte kodėl viskas taip ilgai užtruko nupiešiu mūsų dienos vaizdelius - Tadas dirba maksimaliai kiek gali. Aš žiurėjau Arą (kas turi vaikų žino, kad tai 100% reikalaujantis darbas), kai nežiūrėjau tai mokiausi, nes mokslus baigiau Rugpjūčio pradžioje, rašiau penktą knygą, rūpinausi pirmos knygos marketingu, rūpinausi antros knygos leidyba ir rūpinausi mūsų dokumentais.
Taigi... Kai parašiau advokatams, gavau atsakymą, kad mes jau vėluojame pateikti dokumentus vizai. Mane ištiko šokas. Sumokėta 3500 AUD advokatams, o viskas ką jie padarė tai atsiuntė sąrašą, kurį patys turėjome vykdyti ir net nesugebėjo parašyti iki kada tuos dokumentus riekia pateikti. Staiga ta Liepos 15 d. išnyko. Mes vėlavome pildyti savo svajonę. Žinoma, mečiau visus savo darbus (išskyrus Aro žiūrėjimą :DD ) ir puoliau vadovauti visam reikalų paskubinimo procesui, neįsileisdama visų minčių apie tai kokią klaidą padariau pasitikėdama profesionalais... Surinkome viską ko nebuvome surinkę akimirksniu, netgi teko papurtyti Tado darbdavį, kuris tuo metu atostogavo Airijoje, kad parašytų visokių papildomų raštų. Ir staiga rimtas skambutis iš advokatų.
"Tadas neturi tinkamos kvalifikacijos vizai". Tikrai norėjau sviesti telefoną toli, toli... iki Melburno kur buvo mūsų advokatai. Aiškinu, kad aš tai žinau ir jiems tai sakiau. Bet problema ta, kad konsultavo mane firmos savininkas, o visus reikalus tvarko kažkoks asistentas ir jo vadovė. Ir pasak jų savininkas taip neturėjo sakyti, nes taip nėra... bla bla bla.. dar daugiau argumentų... Kuriuos turėjo žinoti jie, o ne mes... paprasti žmonės samdantys profesionalus būtent dėl to, kad visko nežinome, tikėdami, kad jie žinos tą viską ko nežinome mes... Klydome. Jeigu būčiau prie visų savo darbų ėmusis ir vizos tvarkymo darbų pati, tikriausiai būčiau atlikusi nepalyginamai geresnį darbą nei atliko mūsų advokatai...

Mes dar didesniame šoke. Viskas krenta iš rankų. Visi planai, kuriuos turėjome, visi žingsniai kuriais ėjome staiga nesilygiuoja su mūsų galimybėmis. Nes mūsų galimybės sumažėjo iki Plano B ir Plano C (vis dar nežinome ar pavyks Planas B, nes galbūt jau ir jam vėluojame).

Taigi sėdėjome kurį laiką su tuo šoku žinodami, kad turime skubėti, bet skubėti negalime, nes Tado šefas išvykęs iš šalies ir viskas priklauso dabar nuo jo... Pirmą kartą gyvenime norėjau, kad greičiau užsibaigtų mėnuo, nes kažkur giliai pasąmonėje vyliausi, kad tai tik netikęs mėnuo kaltas... Jam pasibaigus viskas vėl bus gerai. Dabar jau Rugsėjis ir kol kas jis nieko mums nežada. Kol kas mes laukimo būsenoje, o tai patikėkite šlykšti būsena kai ant kortos pastatyta visa mūsų ateitis.

Mūsų atsarginis planas pavirto pagrindiniu planu. Ir net jis dėl paskutinių nesėkmių toks slidus atrodo, kad nežinau kaip gyvenimas pasisuks. Bet tokie sunkumai tik leidžia suprasti kaip labai mes norime čia pasilikti. Ir būtent dėl to tam tikra prasme apsimetame, kad viskas gerai ir gyvename tokį gyvenimą, kokį gyventume, jeigu nereikėtų tvarkytis vizos... Bent jau stengiamės tai maksimaliai daryti kažkur giliai skaičiuodami paskutines dienas ir melsdamiesi, kad tik darbdavys spėtų pateikti visus reikiamus dokumentus mūsų vizai...

Galbūt kai kas iš mūsų juoksis prisiminę, kad jau turėjome panašių problemų atvykdami ir atvykę į šalį. Tai yra su tokiais dalykais mums tiesiog nesiseka. Bet aš tai matau taip - geriau tokios menkos nesėkmės nei kažkokie baisesni dalykai. Nors nuo to priklauso mūsų gyvenimas, tai vis tiek nėra sveikatos praradimas ar dar baisesnės nelaimės. Tai išsprendžiami dalykai, kliūtys, nesklandumai ir sienos, kurias reikia pramušti, kad įrodytum sau ir kitiems kaip labai kažko nori. Kiti atsimušę į tokias sienas pasiduoda ir apsigręžia. Mes daužomės tol kol dar galime. O vėliau didžiuosimės savimi, kad ir kokie būtų rezultatai. Taip kaip didžiuojamės vis dar dėl to kokie drąsūs buvome atvykdami į svetimą šalį, kur mūsų niekas nelaukė ir bandydami patys prasimušti. Niekas iš mūsų neatims to pasididžiavimo jausmo. Net jeigu apsigręžus tektų važiuoti namo...

Bet viltis miršta paskutinė. Laikykite kumščius už mus. Dabar mums prireiks visos sėkmės, kokią tik galime gauti.

Ir rojuje būna audrų...
O be to čia pavasaris ir taip gera. Ir dar tiek daug liko neaplankyta, nepatirta ir neišgyventa. :)

Be kovos nepasiduosime!

Laukimo būsenoje džiaugiamės žiedais kieme

Buvimas studente

Užvakar po trumpos dviejų savaičių pertraukos grįžau prie mokslų. Mano verslo studijos tikrai nemažai išmokino. Visų svarbiausia, kad jos mane išmokino drąsiai šnekėti ir reikšti savo nuomonę. Keista tai sakyti kai esu 31-ų metų moteris, baigusi gimnaziją ir du bakalaurus Lietuvoje. Niekada nebuvau iš tų, kurie daug kalbėtų (nebent su išskirtiniais žmonėmis ir dar per anglų kalbos ir etikos pamokas). Iš esmės buvau tylenė dažniau savo mintis pasilaikanti sau. Bet gyvenimas, milžiniškas pokytis keičiant gyvenamą šalį... o gal ir tas kad man visada patiko kalbėti angliškai privertė mane tapti savo kurso lydere žinančia visus atsakymus, net jei kartais mano atsakymai būna neteisingi. Aš nustojau bijoti būti neteisi. Anksčiau atrodė, kad jeigu atsakysiu neteisingai kažkas mane nuteis, palaikys kvaila ir panašiai. Studijuodama Australijoje žinau, kad nieko panašaus neįvyks jeigu garsiai reikšiu savo mintis. Ir svarbiausia, jog 95% kartų esu teisi. O tai prisideda prie tolesnės drąsos. Dėstytojas ir kursiokai laukia mano atsakymų, nes aš juos žinau arba bent jau spėju. Ir nebijau spėti. Dabar svarstau kodėl anksčiau visus atsakymus murmėdau pati sau tyliai.
Mūsų dėstytojas čia sako - man nereikia gerų, tikslių atsakymų iš jūsų. Man reikia diskusijos, man reikia matyti, kad jūs dalyvaujate. Per ilgus metus mokantis Lietuvoje (12 metų mokykloje, 4 metai istorijos bakalauras ir tuo pačiu metu 5 metai ekonomikos bakalauras, 1 metai psichologijos bakalauras, dar galima pridėti 8 metus vaikystės muzikos mokykloje) buvo tik keli mokytojai, dėstytojai su kuriais aš jaučiausi laisvai diskutuodama klasėje/auditorijoje. Ir nežinau ar kaltas buvęs mano nepasitikėjimas savimi ar dabartinė branda, kad galvoju kiek daug daugiau aš būčiau nuveikusi savo gyvenime, jeigu kas nors mano dabartines smegenis būtų įdėjęs į jaunesnę mano galvelę. Bet juk laiko nesugrąžinsi atgal. Yra tik dabar ir dabar aš visada jaučiuosi lyg savo gyvenimo viršūnėje. Nesvarbu net jeigu tai tik diskusija su savo trimečiu apie tai ką jis valgys pusryčiams. :)
O jeigu rimtai... Šalies keitimas, nauja aplinka priverčia ir į save pasižiūrėti naujai. Atgimti ir pervertinti visą savo patirtį. O gal tiesiog pamilti save tokią kokia esu, o ne tokią kokią kiti nori manyje matyti.
Buvimas studente Australijoje eina į pabaigą. Ir nors didesnę laiko dalį man tai atrodė kaip tuščias laiko leidimas mokantis tai ką jau moku, bet tuo pačiu tai buvo gera ir jaudinanti patirtis. Sutikau daug įdomių ir gerų žmonių, gerai praleidau laiką. Man to tikrai truks kai išlaikysiu paskutinį egzaminą.

P.S. Jeigu turite klausimų apie mano studijas Australijoje, būtinai parašykite man žinutę. Pasistengsiu atsakyti į jūsų klausimus :).