Darželis, automobilis… Panašu, kad gyvenimas rimsta ir stojasi į savas vietas

2015-03-24 parašė meilune

Realūs reikalai leidžia mus žemyn iš rojaus įsikūrusio padebesiuose. Arui šiandien pirma diena darželyje. Žinoma, net jeigu nebūtume išvykę, vis tiek būtų reikėję pereiti šį periodą, tik gal ne taip greitai. Keliais mėnesiais vėliau. Bet viskas vyksta dabar. Būtent šią akimirką.
Turiu pasidalinti keliais įrašais iš “Leliuko knygos” tęsinio pavadinimu “Aro knyga”. Taip, bus ir tęsinys. :) Ir štai ištraukos iš knygos:
“2015.03.23
Rytoj tu pradedi eiti į darželį. Stebiu tave dabar žaidžiantį mūsų australiškame kieme ir svarstau kaip viskas pasikeis, kai tu peržengsi dar vieną laiptelį savo gyvenime. Taip, tu tikriausiai nelabai pajusi skirtumą, jis susilies tavo atmintyje su visais kitais dalykais, bet mano atmintyje, tai išliks kaip tikrai labai sunkus peržengti slenkstis. Toks aukštas, betoninis, šaltas. Kai dar tik galvojau, jog bus laikas tave išleisti į darželį, tai neatrodė toks skausmingas procesas, kaip dabar, kai jau tikrai patvirtintas faktas, jog tau rytoj yra pirma diena naujame tavo gyvenimo tarpsnyje. Man tvenkiasi ašaros akyse. Nemoku to tiksliai nupasakoti, kaip tik taip - nenoriu tavęs paleisti. Žinau, atėjai į šį pasaulį kaip naujas žmogutis. Man nepriklausai, niekam nepriklausai, tik tu pats esi savo likimo kalvis, o mes esame pagalbininkai tavo gyvenimo kelyje, bet širdis plyšta nuo tos minties, kad dabar jau laikas tavimi dalintis su visu likusiu pasauliu. Iki šiol didelis žingsnis būdavo tave palikti su močiute ar pusbroliu, ar dėde. Didelis žingsnis stebėti, kaip tu susidraugauji su kitais žmonėmis. Tačiau rytoj, tu ne tik susidraugausi, tu pilnai dvi dienas per savaitę priklausysi nuo mums svetimo žmogaus. Žinau, ji profesionalė, ji jau užaugino tikriausiai begalę tokių vaikų kaip tu. Bet man tu toks vienintelis ir nepakartojamas, man tu pats svarbiausias ir geriausias dalykas pasaulyje. Man tu esi pats didžiausias turtas, kaip mano širdis man leis rytoj tave atiduoti visai dienai į kito žmogaus rankas? Kaip man reikės pasitikėti, jog tu būsi pavalgydintas, apsaugotas, išsimiegojęs, pažaidęs ir laimingas? <…>  Tu tikriausiai net nepastebėsi, jog mamos nėra šalia, nes tu laiką jauti kitaip nei mes suaugę. Tuo tarpu aš neabejotinai verksiu, kai tau pasakiusi „Ate” uždarysiu už savęs duris. Neabejotinai verksiu visą kelią iki namų bei namuose. Ir visą laiką tikrinsiu telefoną ar neskambina tavo auklė. Bet ji neskambins, nes tau bus gerai be manęs. Man savanaudiškai skauda širdį, nes žmogutis, kuriam aš buvau besąlygiškai reikalinga ilgiau nei du metus dabar manęs nepasiges. <…> Nors man skauda širdį nuo minties, kad negaliu tavęs 100% apsaugoti, bet tuo pačiu aš viliuosi, jog tu pats to išmoksi. Pamažėle ir švelniai. Aš tikiuosi… Ir tikiuosi, jog kažkur širdies gilumoje tau manęs dar vis tiek reikės. Ir tu bent retsykiais pagalvosi kaip norėtum kažką man parodyti, kaip tai darai dabar. Kaip atbėgi pas mane ir parodai naujus daiktus ar lauki kol tau paplosiu, nes atlikai kažkokį kasdienį, bet labai svarbų žygdarbį. Tikiuosi, jog tu manęs pasiilgsi bent šiek tiek taip, kaip aš pasiilgsiu tavęs. Nes aš dabar net negaliu pakęsti tos minties, jog bus tos dvi dienos, kai aš tavęs neturėsiu šalia. Žinau, turėjau užtiktinai laiko su tavimi skirto tik man. Bet argi gali būti tokio gėrio kada nors gana? Kaip ir sakiau prieš metus „Kaip aš noriu, kad taip greitai neaugtum kad dar palauktum”, bet laikas nestovi vietoje. <…> Bet nesuklysk, džiaugiuosi, kad tu augi, tobulėji ir tavo pasaulis auga ir tobulėja kartu su tavimi. Aš tau jau tiek daug negaliu duoti, kiek dabar galės duoti naujos tavo patirtys. Linkiu, kad rytoj iš tikrųjų manęs nepasigestum bei visą dieną puikiai praleistum laiką. Linkiu, kad daug išmoktum bei dar daugiau patirtum. Linkiu, kad neabejotinos traumos ar nutikimai, kuriuos tu patirsi būtų kaip įmanoma mažesni ir dar mažiau svarbūs tau palyginus su visais gerais dalykais, kurie tavęs dar laukia šiame plačiame ir margame pasaulyje. Myliu Tave :*.
2015.03.24
Namai iššveisti. Nebepamenu kada taip nuoširdžiai tvarkiausi namus. Net nepamenu kada apskritai kažką dariau nepertraukiama. Tačiau tai neguodžia mano širdies. <..> Žinau, kad darželyje tau smagu, auklė siunčia nuotraukas, tu jose šypsaisi, neatrodo, kad tau kažko trūktų, bet man trūksta tavęs. Laikas priprasti. Gyvenimas nestovi vietoje ir aš neturiu teisės stabdyti tavojo. Aš turiu gyventi savo, o ne tavo gyvenimą. Nieko gero negali išeiti iš noro tave sulaikyti. Jeigu tau reikėjo išeiti į darželį, vadinasi tam buvo laikas. <..> Tu augi. Aš augu. Aš esu tavo medis, o tu esi mano šaka kylanti į dangų, tvirtėjanti. Tu visada būsi mano dalimi, bet tuo pačiu ir gyvensi atskirą, savo gyvenimą, išleisi savo šaknis ir savo šakas.
Ir vis tiek niekada jau nepamiršiu tavo akių žvelgiančių per durų tinklelį ir klausiančių manęs „kodėl tu mane palieki čia?”. Žinau, supratai, kad tau reikia likti. Neverkei, nerodei jokių isterijų, bet viduje klausei manęs kodėl. Ar aš sau kada atleisiu už tai, kad tave tokį mažiuką palieku kitų žmonių priežiūrai. Ir ar kada nors kas nors pamatuos kas geriau tau - nauja patirtis su naujais žmonėmis, kovojant už save, ar buvimas su mama, apsaugotam, bet nesikeičiančioje aplinkoje? Žinoma, mes nesėdime vietoje, lankome draugus, būrelius, bet tuo pačiu tu negauni 100% dėmesio iš manęs, nes aš tvarkau eilę kitų reikalų susijusių su tavimi, manimi ir tėčiu. Neabejotinai dėmesio daugiau gauni darželyje kur auklė užsiima tik su jumis ir viską daro, kad jums būtų gerai. Ir vis dėlto, ar kada nors man atleisi…ar kada nors tos klausiančios akys išnyks man iš atminties ar visada jausiu savo viduje širdgėlą, kad tave palikau svetimoje vietoje tokį mažutį ir neapsaugotą?
<…> Širdis sunki lyg švininė. Turiu atsispirti norui bėgti pas tave, pasiimti ir daugiau niekada niekam nepalikti. <…> Šitam procesui, kurį darome dabar kelio atgal nebebus. Kai tik įsijausime į darželį bus tik daugiau darželio, paskui mokykla, koledžas, universitetas, darbas… Paskui tu mane aplankysi vis rečiau ir aš jau niekada niekada negalėsiu grįžti į šią akimirką bei neatiduoti tavęs kitų žmonių priežiūrai.Tas suvokimas, kad tu greitai augi, kad laikas greitai eina dabar toks sunkus, jog negaliu nustoti verkusi. Aš negaliu sustabdyti laiko, kad ir kaip to norėčiau. Tu augi. Aš augu. Aš turiu atiduoti tave pasauliui. Nes tu gimei ne man, o jam. Tu gimei sau. Bet tai padaryti taip velniškai sunku. Gal per anksti? Abejoju ar vėliau būtų buvę lengviau. Tik gal nebūtų tų liūdnų ir klausiančių akių…kodėl? O kaip man skauda širdį. Bet taip bus geriau visiems. Nes laikas nestovi vietoje.
Auk, mažuti, kovok už save. Mokykis ir parodyk pasauliui ko jau išmokai. Aš tikiu tavimi.”
Tik kita mama į pasaulį išleidusi savo vaiką gali mane dabar suprasti. Nes kol nebuvo Aro, net įsivaizduoti neįsivaizdavau koks svarbus gali būti kitas žmogus. Ir kaip jo gali trūkti, tai tenka išsiskirti prieš tai praleidus du metus 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę kartu. net žodžių trūksta išsakyti viską kas dabar vyksta mano širdyje.
Šiek tiek daugiau apie Aro darželį. Įprastinio “Day Care” dienos priežiūros centro kaip jie čia vadina mes negavome, nes niekur nebuvo vietų. Teko ieškoti alternatyvų ir tokia buvo “Family Day Care”. Tai būtų kažkas panašaus į namūdinį darželį, kur viena moteris turinti visas licenzijas ir sertifikatus kuria savo verslą, kuris yra vaikų priežiūra. Ją kuruoja pagrindinis ofisas (prižiūrintis keliolika tokių darželių) ir ji per dieną neturi daugiau nei 4 ikimokyklinio amžiaus vaikų arba ne daugiau 7, jeigu yra mokyklinio amžiaus vaikų. Tad iš esmės man tai atrodo netgi geresnis variantas nei įprastinis darželis su daug triukšmo ir krūva lakstančių vaikų. Žinant kokios švelnios natūros yra Aras jam reikia pamažėle pereiti prie pažinties su kitais vaikais. Ir tikiuosi, jog būtent tai ir įvyks tokios formos uždarame ir jaukiame darželyje, kuris labiau primena namus nei darželį. Beje, tai ir šiek tiek pigesnis variantas nei dienos centrai. Matysime, kaip toliau seksis šie procesai.

(Šiandien Aras susipažįsta su visais gyventojais naujame savo darželyje).
Australija, toliau mus lepina savo dėmesiu bei žavesiu. Dar daugiau gero oro, šiek tiek gaivinančio ir priverčiančio nusiraminti lietaus (kitaip namuose nebūname visai).
Perkame automobilį. Tikrai žemiškas ir labai stipriai biurokratinis procesas čia. Užtrunka nemažai laiko ir reikalauja nemažai dokumentų. Lietuvoje viskas daug paprasčiau. Bet tai tuo pačiu verčia mus jaustis pakankamai saugiai įsigyjant naują transporto priemonę. Žinoma, negalime sau leisti BMW :D, bet bus gerai ir aštuonių vietų Toyota Tarago (Previa Europoje). Bus ir šeimai vežioti, ir Tado instrumentams. Belieka viltis, kad nereikalaus daug remonto, bet visi žinome, kad tai yra tiesiog laimės reikalas su automobiliais. Beje, Mornardas su Alfredu padėjo įsigyjant automobilį. Jį perkame per Mornardo draugą perpardavinėtoją. Jis sakė, kad mūsų Toyota priklausė pagyvenusiems asmenims, kurie ją turėjo nuo 2001. Tad tikime, kad ir mums ilgai tarnaus.
Toliau bendraujame su savo gerais draugais. Šiuo metu įsijungiau į Sigitos vestuvių paplūdimyje planavimus bei žinoma ruošiuosi organizuoti jai mergvakarį. Bus įdomu tai daryti užsienio šalyje.
Nieko naujo neaplankėme šiomis dienomis, nes buvome be galo užimti su darbais, reikalais ir jie tik kaupiasi, nesibaigia. Bet tikriausiai taip tik geriau, vadinasi kažkas gero vyksta. Vadinasi, mes įsigyvename į savo kasdienybę Australijoje.
Kol kas tiek. Nepaisant skaudančios širdies ir jausmo, lyg tai būtų Rugsėjo pirmoji Arui, dar turiu daug darbų nudirbti iki kol bus laikas eiti pasiimti jį iš darželio. Jaudinuosi kokia bus jo reakciją. Tikiuosi, kad nepyks, jog turėjo visą dieną praleisti kitur.
Sėkmės jums ;) girdėjau,  jog pavasaris po truputį ateina į Lietuvą, tad siunčiu šiek tiek mūsų karščio, kad pavasaris pasiskubintų pas jus :)*.

Gyvenimas duoda, gyvenimas atima

2015-03-16 parašė meilune

Šis įrašas man tikriausiai pavyks labai daugiapusis. Praėjo daugiau nei pora savaičių nuo paskutinio įrašo. Laikas lekia, lekia mums visiems. Tikriausiai šiandien galiu nuskambėti fatališkai, nes savaitgalį mūsų pasaulį paliko man labai svarbus žmogus - mano bobutė. Tokiu metu tampa ir liūdna, ir esi priverstas susimąstyti apie gyvenimą. Viduje plėšausi dėl to, kad esame už 15 tūkstančių kilometrų ir negalėsiu atsisveikinti su mylimu žmogumi taip, kaip iš tikrųjų norėčiau tai padaryti. Tačiau turiu pripažinti, jog išvykdama, kai lankiausi pas bobutę jaučiau, jog matau ją paskutinį kartą. Nenorėjau tokių minčių įsileisti, bet jausmas pats mane aplankė ir sužinojusi tokias blogas naujienas galiu tik liūdėti, jog esu taip toli bei viskas ką galiu padaryti, tai parašyti jai atsisveikinimo laišką. Tikiu, jog kažkur ji jį perskaitys.
Bet toks tas gyvenimas. Žmonės ateina ir išeina. Mes visi kada nors išeisime ir būtent dėl šitos paprastos varomosios jėgos mes privalome džiaugtis kiekviena gyvenimo, kurį turime akimirka. Niekas kitas už mus to nepadarys. Štai ką mes čia ir darome. Nenorime paklusti tam kaip gyvenimas susiklostė pats, norime mesti gyvenimui ir sau iššūkius su kuriais kartais sunkiai susitvarkome, bet kartą susitvarkę jaučiamės stipresni ir galime savimi didžiuoti, galime jausti, jog kai išmuš ir mūsų valanda galėsime pasakyti, jog gyvenimą nugyvenome ne veltui.
Štai tokia stipriai liūdna gaida noriu pasakyti dar ir tai, kad Tadas gavo darbą. Nors gavo darbą sunku taip pavadinti. Visų pirma dėl to, kad darbas susirado jį pats, kai įkėlėme skelbimą internete. Visų antra čia viskas ne daug kuo skiriasi nuo Lietuvos. Vieną dieną darbo yra, kitą jo jau nėra. Tačiau Tadas pradėjo gauti žinutes ir iš kitų darbdavių, kurie anksčiau neatsakė. Taip sakant viskas čia vyksta sulėtinta tvarka. Atrodo, lyg dabar visi būtų pabudę. Kadangi pradėjome po truputį jausti rinką bei įsigyventi į vietinį gyvenimą išdrįstame vėl skolintis pinigų iš gerų draugų. Taip, siaubingai nepatinka skolintis, bet reikia kelių itin svarbių daiktų, kurių nebuvimas trukdo Tadui uždirbti daugiau pinigų. Tai yra automobilis ir dar keli įrankiai. Be automobilio čia niekur. Čia visa infrastruktūra sukurta vairuojantiems žmonėms. Ieškant darbo darbdaviai negalėjo suvokti to, kad Tadas neturi transporto priemonės (dviratis aišku nesiskaito :)). O be įrankių jo darbas irgi ribotas. Taip sakant reikia investicijų, kurios vėliau tikrai atsipirks. Taigi lendame į skolas, nors ir esame viską išsiskaičiavę taip, kad kaip įmanoma greičiau tas skolas atiduotume.
Ir tuo tarpu aš pati jau galvoju apie grįžimą į darbo rinką. Vieną dieną, kai buvome išėję su Aru pasivaikščioti ir susitikti su draugais, pataikiau pereiti patį centrą pietų metu. Gatvės buvo pilnos iš savo dangoraižių nusileidusių ofiso darbuotojų, plepančių apie darbinius reikalus ir einančių pietauti. Tą akimirką apėmė nepaprasta nostalgija tiems ofisiniams laikams. Taigi žiūrėsime kaip čia toliau klostysis situacija su Aru ir darželiais bei mano mokslais, kurie prasideda jau už dviejų savaičių.
Hm, kol kas mano įrašas labai dalykinis ir liūdnas. Nieko nepadarysi, kai ir nuotaika tokia sukaustyta. Gyvenimas gražus už lango, bet viduje skauda širdį. Tikriausiai dar negreitai suvoksiu, jog bobutės jau nėra.
O kas gražaus nutiko per pastarąsias savaites? Tikrai nemažai. Visų pirma, mes aplankėme Gold Coast - patį gražiausią Australijos kurortą. Olivija mus pasiėmė iš namų vieną sekmadienio rytą bei nuvežė į patį nuostabiausią paplūdimį kokį mums tik buvo tekę matyti savo gyvenimuose. Jautėmės taip, lyg būtume kažkokiame filme. Juokinga, kaimiečiai atvažiavo į tikrą kurortą. Nors iš tikrųjų taip nesijautėme, tiesiog džiaugėmės kiekviena akimirka po kaitria saule, didelėse vandenyno bangose. Tuo tarpu Aras nelabai tuo džiaugėsi. Jį didelės ir greitai artėjančios bangos gąsdino. Jis niekaip nenorėjo net kojos įkišti į vandenį.

Tas faktas, kad važiuoti iki to paplūdimio reikėjo tik 92 km nuo namų tikrai džiugina širdį. Greičiau įsigytume automobilį, tai gyvenimas dar pagerės :). Nors esame be proto dėkingi Olivijai už tai, kad ji mus visur pasiima kartu, tačiau nepriklausyti nuo nieko yra daug geresnis jausmas. Žodžiu, pasakoti apie kelionę nėra ką, tai reikia patirti. Tą siaubingą karštį ir tą vandenyno vandens vėsą, bangų jėgą, kai vienu metu tėškia į veidą ir plauna smėlį iš po kojų. Tokiomis sąlygomis visiškai nesinori eiti gilyn į vandenį. Reikia labai save jausti, nes dugnas keičiasi su kiekviena banga. Taigi mes giliai ir nėjome, tik leidome bangų mūšai mus nuraminti. Tikrai, pabuvimas prie vandenyno geriau už bet kokias meditacijas. Niekur kitus būti ir nesinori, o ritmingas bangavimas atpalaiduoja. Tada užmiršome apie visas problemas ir iš tikrųjų puikiai pailsėjome. Būtinai tai pakartosime dar daug daug kartų. :).
Per laisvas dienas aplankėme Kvinslando muziejų. Įėjimas nemokamas, pamatyti galima daug istorijos nuo dinozaurų laikų iki šių dienų. Savotiškai įdomus muziejus. Įdomiausia, tai buvo pamatyti vietinių gyvūnų koleciją. Aišku, gaila, kad tai buvo iškamšos, bet mokslo tikslais buvo tikrai į ką pažiūrėti :).

(geriausi eksponatai)
O kas buvo toliau? Tado darbas, reikėjo priprasti prie to, kad jo vėl nėra namuose. Dar dabar Aras pabunda kas rytą ir bėga ieškoti tėtės. Tenka aiškinti, jog tėvelis jau darbe.
Aras vėl sirgo. Sloga, kosulys… Atrodo atvykome į šiltą šalį kur nebeturėtų būti bėdų dėl peršalimo… Nors savitas kelionės stresas bei stresas dėl ateities išsekina ne tik mus, bet ir Arutį. Greitai viskas bus gerai :).
Teko patirti vietinį tradicinį barbekiu pas buvusių namų šeimininką. Suvokiau, kad viso to svarbiausia dalis yra bendravimas, kai visi yra vienoje bendroje erdvėje - terasoje. Čia ir maistas daromas, ir vyksta juokavimai, pokalbiai ir valgymas. Niekas nebūna paliktas vienas. Nors didžiausia vakaro atrakcija vis dėlto buvo Aras. Jis tikrai patraukia kitų žmonių dėmesį. Viena nepalietė (ar vietnamietė, tiksliai neišgirdau, bet nebenorėjau klausti) tuo metu apsistojusi pas Mornardą labai įkyriai rodė dėmesį Arui. Tačiau Aras vis tiek visada mieliau renkasi Oliviją :). Jie jau tapo tikrai gerais draugais. Tą vakarą susipažinome su Mornardo sese bei dukra. Abi labai norėjo susipažinti su mumis, nes joms didelį įspūdį paliko tai kokį aprašymą aš parašiau po Mornardo profiliu airbnb.com puslapyje, kai palikome jo gyvenamą vietą. Na, viskas ką parašiau buvo gryna tiesa. Vakaras buvo ramus, nuoširdus ir geras. Tikiuosi, jog ir tai mums pavyks greitu laiku pakartoti..
Paskui buvo dar daugiau pasivaikščiojimų šiame gražiame mieste bei naujų vietų atradimų. Visko papasakoti tiesiog neįmanoma. Šiek tiek daugiau foto Facebook’e.
Atsiprašau, už tokį keistą įrašą, bet jau ilgą laiką kaupiau informaciją, kuria norėjau pasidalinti galvoje, tačiau savaitgalio įvykiai pristabdė mane. Ir šią akimirką lyg ir noriu pasidalinti tuo kas vyksta mano gyvenime, lyg ir tuo pačiu dvejoju ar tikrai kitiems įdomu kaip sunku gedėti būnant taip toli nuo visos šeimos. Kaip sunku sakyti sudie, kai visas pasaulis sukasi toliau, gyvenimas verda, lyg nieko ir nebūtų nutikę. Gera bent tai, kad turiu savus vaikystės prisiminimus, kurių niekas iš manęs neatims.
Gyvenimas sustoja, gyvenimas įsibėgėja…